Koncentruoti įspūdžiai iš Kinijos
Pastaruoju metu pagausėjo į Kiniją besirengiančių keliautojų klausimų apie šią šalį. Be to, pasiskaitėme naujienų svetainėse, jog lietuviams Kinija jau tampa kelionės tašku Nr. 1, todėl koncentruotai supasakosime tai, kuo, mūsų manymu, naudinga pasidalinti.
Dėmesio: tikriausiai nereikia pabrėžti, jog visi čia esantys pastebėjimai yra subjektyvūs ir nebūtinai turi būti vienodi visiems. Todėl rekomenduoju naudotis šia informacija, kaip papildoma medžiaga. Pagrindiniai kelionės planavimo ir įgyvendinimo šaltiniai, manau, turėtų būti kelionių knygos ir oficiali informacija internete.
Šalis: Kinija per didelė, kad aprėptum vienos kelionės metu, nebent kelionė truks mažiausiai 10 metų. Todėl koncentruoti turistai renkasi esmines vietas, kurias būtina turėti savo kelionių dienoraštyje. Didžioji Kinų siena, Uždraustasis miestas Pekine, didžiausia pasaulyje upės užtvanka, Šanchajaus dangoraižių rajonai, Honkongo gatvės, terakotinių karių armija Xianyje, Geltonieji kalnai, Kunmingo akmeninių uolų miškas, Guilino gumbuoti kalnai, pandų veisimo centrai, nepakartojami draustiniai ir dar bent milijonas kitų priežasčių ten nuvykti. Tibeto dėl savo asmeninių įsitikinimų čia neminėsiu.
Stereotipai: tikras kinas per gyvenimą turi padaryti tris dalykus: džinsus, magnetofoną ir televizorių. Tai skelbia senas šiai šaliai skirtas anekdotas. Dar viena istorija skelbia, kad iš vieno Kinijoje viešinčio lietuvio sužinojęs, jog mūsų šalyje gyvena trys milijonai gyventojų, vietinis kinas nustebęs paklausė: „Tai ko visi neatvažiavot?“. Šios dvi istorijos geriausiai simbolizuoja mūsų stereotipus – kinų yra be galo daug ir jie nepralenkiami įvairiausios legalios ir piratinės produkcijos gamintojai.
Situacija: apie Kiniją girdime nuolat ir įvairiausiais kampais. Šalis, kurioje vis dar gyvas komunizmas, galioja vieno vaiko politika, ekonomika yra viena sparčiausiai augančių pasaulyje ir dėl to kenčia daug įmonių, nepajėgiančių sukonkuruoti su kinais. Pajėgesni arba perkelia savo gamybą ten, arba ieško kitų bendradarbiavimo kelių. Kitu atveju, šokdamas į atvirą kovą su milijardu pigių, galinčių kiaurą parą dirbti ir pakankamai išteklių turinčių žmogučių turi būti arba velniškai drąsus, arba beprotis.
Kelionės trukmė: Kinijoje viešėjom tik tris savaites, todėl nenuostabu, kad pamatėm nedidelę dalį, nors lėkėme kaip pašėlę. Naudojomės daugeliu įmanomų būdų iš taško A nuvykti į tašką B ir viską darėme savo jėgomis. Iš esmės mūsų maršrutas apėmė daugelį Lietuvos turizmo agentūrų siūlomų vietų, bet papildomai prijungėme ir keletą perliukų, kurie mums atrodė viliojančiai. Ką gi, vienur rizika pasiteisino, kitur – nelabai, bet buvo smagu ir įdomu keliauti.
Kelionės kaina: net šiurpas nukrato pamačius Lietuvos kelionių agentūrų siūlomas 7000 ar net 9000 litų sumas 10 dienų kelionei į Kiniją. Keliaudami patys už bilietus pirmyn-atgal su vizomis ir visais mokesčiais mokėjome mažiau nei 2000 litų. Skridome per Amsterdamą, tuo tarpu sakoma, kad per Maskvą būtų dar pigiau keliais šimtais. Tikrai verta paieškoti ir užsisakyti iš anksto. Dar apie 2500 litų išleidome jau pačioje Kinijoje – už viešbučius, maistą, lauktuves, pramogas, traukinių ir vidinių skrydžių lėktuvų bilietus. Suma – iki 5000 litų, pernelyg nesitaupant. Jei laiko būtų daugiau ir nereikėtų taip skubėti, kaina sumažėtų gerokai.
Bilietai: paprastai planuodami savo keliones bilietų jau pradedame ieškoti bent pusmetį prieš. Su Kinija taip ir gavosi, bilietus gegužei pirkome lapkritį, o radome gana netikėtai - tiesiog eidami Vilniuje, J.Basanavičiaus gatve, ant vienos agentūros lango pamatėme gerų pasiūlymų skrydžiams į egzotiškas šalis. Norėjome tiek į Kiniją, tiek į Indiją ar Vietnamą, todėl užsukę į vidų tiesiog dūrėme pirštu į skrydžių sąrašą ir pataikėme į Pekiną....
Vizos: Kinijai reikia vizos. Esmė tokia, kad patogiausia vizą darytis per kelionių operatorių, nes norėdamas gauti vizą pats turi Kinijos ambasadai pateikti Kinijoje registruoto juridinio asmens kvietimą. Manau, kad tokiu būdu jie kažkiek stengiasi apsisaugoti nuo turistų laisvamanių ir siekia suburti juos į turistines grupes. Tačiau jei pirksit bilietus per agentūrą, ten pat galit užsisakyti ir vizas (padaro per savaitę, kainuoja apie 300 Lt, galioja 6 mėn.) arba paieškoti geriausios kainos keliose agentūrose.
Skrydis: mes bilietus pirkome per "Liturimex", tai buvo olandų KLM operuojamas skrydis per Amsterdamą. Gavosi puikūs jungiamieji skrydžiai iš Vilniaus. Išvykstant Amsterdame turėjom visą dieną, o grįžtant - visą naktį. :) Girdėjau, kad skristi su "Aeroflot" per Maskvą būna pigiau, bet aš nemėgstu Maskvos oro uostų ir rusiškos tvarkos, todėl šiuo atveju rinkomės Europos Sąjungą. Pats skrydis trunka 12-13 val.
Kuprinė: man, kaip vyriškiui, užteko 45 litrų kuprinės (trys pilni rūbų komplektai, neperšlampama striukė, miegmaišis, lengva avalynė, truputis maisto, kavos, vaistai, keli įrankiai ir higienos reikmenys). Dar vieną nedidelę kuprinę vežiausi smulkiems daiktams (piniginė, pasas ir kt.) Draugė puikiai išsivertė su dar mažesne 31 litro kuprine. Taigi neapsikraukite per daug – Kinija yra pigi šalis pirkti, todėl jeigu ko pritrūks, ten rasite greitai ir gerokai pigiau, nei Lietuvoje.
Skiepai ir ligos: specialiai skiepytis nereikia, tačiau profilaktiškai skiepus nuo hepatitų ir difterijos rekomenduočiau vardan šventos ramybės. Dėl ligų taip pat negaliu išskirti kažko daugiau už peršalimą dėl temperatūrų kaitos keliaujant po skirtingus regionus. O štai traumų tikimybė didelė – nors kinai stengiasi (ir dažnai persistengia), norėdami, kad turistai jaustųsi saugiai, kojos nikstelėjimas ar akistata su kokiu pakvaišusiu motoroleriu yra visai realu. Todėl kelionių draudimas ne tik rekomenduojamas, bet būtinas.
Pinigai: viena didesnių mano klaidų – keistis pinigus į JAV dolerius Lietuvoje ir vežtis tenai. Tik sugaišom laiko, kol radom banką, kuriame galima buvo dolerius atsikeisti į juanius nepalankiu kursu. Didžiuosiuose miestuose, traukinių ar lėktuvų stotyse bankomatų tikrai rasite, todėl su gryninimu nebus jokių problemų. Tik stenkitės nepiktnaudžiauti, nes gryninimo mokesčiai užsienyje didesni nei pasiimant pinigus iš bankomato Lietuvoje, todėl apsimoka vienu metu pasiimti didesnę sumą nei gryninti kelis kartus. Pati valiuta – juanis – yra trečdalio mūsų lito vertės (1 litas – 3 juaniai). Kitos valiutos čia nelabai mėgstamos.
Kainos: nakvynė Kinijoje kainuoja nuo 10 iki 1000 litų. Priklausomai nuo norų ir galimybių, kiekvienas ras savo variantą. Normaliai paieškoję dideliuose miestuose už naktį dviviečiame kambaryje mokėjome apie 200 juanių (66 litai), mažesniuose miesteliuose suderėdavom ir už 40 juanių (13 litų). Visada reikia derėtis, nes oficialios kainos ne visada atspindi tikrovę. Maisto kainos irgi įvairios, bet nelabai kandžiojasi – 20 litų dviejų asmenų pietums ar vakarienei turėtų užtekti. Nebent gersite daugiau alaus, stipresnio importuoto gėrimo ar kokios ypatingos arbatos – tada gali tekti pakloti daugiau. Daiktų kainos čia ir stebina, ir džiugina. Nors ir užmesdami turistinį antkainį, daugelį suvenyrų ar šiaip įdomių daikčiukų kinai pardavinėja nerealiai pigiai. Štai, paskaičiavau, kad čia įsigijus ir Lietuvoje pardavus penkias žiemines striukes už lietuvišką kainą, kelionė beveik atsipirktų. Deja, už kokybę niekas negarantuoja, todėl nenustebome, kai mūsų pigiai įsigyta maža kuprinė suplyšo vos po dviejų dienų naudojimo.
Derybos: turguose nelabai įmanomos. Prekeiviai turistus vilioja tradiciniais „luka luka“ ir „čypa čypa“ (atitikmenys angliškai: „look look“ ir „cheap cheap“), tačiau išgirdus užlenktą kainą ir pasiūlius mažesnę, dažnai įsižeidžia, nusisuka ir net nesiveja. Tuo tarpu viešbučiuose pasiderėti visada galima ir net būtina – taip galima gauti daug geresnį pasiūlymą.
Lauktuvės: nors keliautojai lauktuves pasilieka paskutinei akimirkai ir šį ritualą atlieka oro uosto duty free parduotuvėse, Kinijoje to daryti nepatarčiau dėl milžiniško kainų skirtumo. Geriausiai lauktuvės mums „kibo“ Xianyje, miesto musulmoniškoje dalyje esančiame turguje. Gerų vietelių galima rasti ir Šanchajaus senamiestyje, tiesa, čia nepigu. Jongšua taip pat sužavėjo prekybine gatve, kur „originalūs“ CD, DVD kainuoja po 5-10 litų ir dar pigiau. Deja, daugelis lauktuvių tarnavo neilgai ir sugedo ar suplyšo vos padovanojus. Teko teisintis, baksnojant į užrašą „made in China“. Kokybiškiausiai apsipirkome Chengdu esančiame tibetiečių kvartale, bet ten viskas taip gražu, kad daugelio lauktuvėms pirktų daiktų taip ir nepadovanojome... :)
Temperatūra: Kinijoje kelionės knygos siūlo keliauti rudenį, lietuviškos žiemos pabaigoje arba pavasarį. Tada ten nekaršta ir nelabai lietinga. Bet šalis milžiniška, todėl orų prognozės čia sunkiai įmanomos: kai vienoje šalies pusėje siaučia audros, kitoje pusėje gali snigti arba tvyroti nepakeliamas karštis, todėl visada patariu nusistačius būsimos kelionės taškus pasitikrinti orus internete arba kelionių knygose. Mes keliavome gegužės mėnesį ir spėjome prasisukti prieš karštąjį sezoną. Kai kuriuose regionuose (Handžou, Guilinas) buvo lietinga, tačiau apskritai temperatūra likome patenkinti.
Kalba: jokios kitos, išskyrus kinų. Kalba čia yra pagrindinė problema net didžiuosiuose miestuose, gal išskyrus Honkongą. Jame nebuvome, tačiau sutikti Honkongo gyventojai angliškai kalbėjo gerai ir suteikė naudingos informacijos. Jei nemokate kiniškai ir planuojate bent kiek pasimokyti, geriau negaiškite laiko. Skirtingi tonai, dialektai, įmantrus tarimas, besikeičiančios reikšmės... Manydamas, kad jau išmokai kelis žodžius, juos tardamas dažniausiai sukeli tik juoką ar pamatai klausiamą žvilgsnį. Todėl tikru išsigelbėjimu tampa kelionės knygos, kuriose bent jau pagrindinių taškų (miestų, vietovių, viešbučių, restoranų ir kt.) pavadinimai greta užrašyti ir kiniškai. Pamatę tuos hieroglifus taksistai, pardavėjai ar gatvėje sutikti žmonės greičiau supranta tavo poreikius ir gali padėti.
Maistas: reziumuojant mūsų kelionės įspūdžius, Lietuvoje kinų virtuvė daug geresnė, nei Kinijoje. Ten maistas ruošiamas be meilės, perspaudžiama su prieskoniais ir aštrumu. Užsisakyti gana sudėtinga, nes prastesni restoranai neturi angliškų meniu, o personalas nelabai supranta tavo poreikių. Geresniuose restoranuose anglišką meniu gauni, bet ir moki visai kitą kainą. Dėmesio: aštru čia, skirtingai nei Lietuvoje, reiškia „velniškai aštru“. Kartais po pietų dar dvi valandas degindavo burną. Taip pat pasirenkite užsisakius vištieną lėkštėje pamatyti vištos galvą ar koją – čia jie didelės atrankos nedaro. Verta išmėginti ir garsiąją Pekino antį. Mes jai taip ir neradome laiko, tačiau kiti kolegos šį patiekalą išgyrė.
Gidai: iš vietinių gidų dažniausiai jokios naudos. Jie kabinėjasi autobusų ar traukinių stotelėse, žymiuose turistiniuose objektuose, siūlo savo paslaugas, iš kurių daugiau vargo nei naudos. Mokėdami kelis žodžius angliškai jie už suderėtus pinigu sekioja paskui ir duoda mažiau informacijos, nei jos suteikiama įgijus vidurinį išsilavinimą. Todėl labiau rekomenduoju pasikliauti kelionės knygomis. Tarp Kinijos turistų populiariausios „Lonely planet“, „Rough guide“ ir „Easy go“. Mes naudojomės LP, likome patenkinti, o ten pateikti pagrindinių frazių vertimai ne kartą tapo išsigelbėjimu ir sutaupė marias laiko perkant bilietus ar klausiant kelio.
Žmonės: nuoširdūs, paprasti ir kartais labai naivūs. Kalbos barjeras ir įgimtas kuklumas neleidžia jiems kabinėtis prie turistų taip, kaip tai daro indai ar arabai. Tačiau paprašius pagalbos jie lydės tave kelis kilometrus, kad padėtų rasti ieškomą tašką, o atvedus prie taksi, netgi padės susiderėti dėl kainos su taksistu. Deja, ar dėl nesupratimo, ar tiesiog natūraliai, dažnai paklausius kinų tekdavo apsigauti. Jų pamojimas ranka į kurią nors pusę, kai klausi kelio, visiškai nereiškia, kad ten ir reikia eiti. Dažnai būna netgi priešingai, todėl geriau klausti kelis kartus arba bandyti orientuotis pačiam. Dar viena detalė – pasirenkite tapti įžymybėmis. Užsieniečiai čia ištirpsta vietinių gausybėje, todėl visuomet, ypač atokesnėse vietovėse būsite apdovanoti ypatingu dėmesiu, o kartais teks įsiamžinti ir kinų fotojuostose.
Blogi įpročiai: nepaisant visų gerų kinų savybių, keliaujant čia teks susitaikyti ir su blogais jų įpročiais. Bene labiausiai užkliūna spjaudymas. Krenkščiama ir spjaudomasi visur: viešajame transporte, restoranuose, parduotuvėse, gatvėse, traukinio kupė... Ypač meistriškai skrepliuoja vyrai, bet šis pomėgis ne svetimas ir moterims ar visai jaunutėms merginoms. Dar užkliuvo jų stengimasis užlįsti į priekį. Normalių eilių čia nėra, nes vos atidarius vartus į traukinį, prie jų iš karto kaip bičių avilys sulenda visi. Keikiasi, lipa per galvas, braunasi pirmyn. Tik užsieniečių kiek labiau prisibijo, todėl nors ir murmėdami, bet mums stengdavosi neužlįsti. Dar vertėtų paminėti apkūnesnių vyrų įprotį užsiraitoti marškinėlius, atidengiant savo pilvą, visiems kinams bendrą pomėgį daryti tualetus be durų ir išdėlioti juos U raidės forma, kad tupėdamas vienoje kabinoje galėtum stebėti priešais tupinčius žmones. Na ir pabaigai – grūstys ir riksmai pagrindinėse turistinėse vietose. Neduok dieve pataikyti ten per kinų išeigines. Tada tenka brautis per tūkstantines minias, kuriose visi tiesiog privalo šaukti ir rėkti vienas per kitą. Tai ne kiekvienai ausiai pakeliamas išbandymas.
Geri įpročiai: be minėto paslaugumo ir noro padėti, dar norėčiau pabrėžti sveiką kinų gyvenimo būdą. Nors ir greitai valgomas, jų maistas yra skanus ir tikrai sveikas, todėl turėti antsvorio čia tikrai nėra lengva. Be to, kiekvienas kinas nuo mažiaus iki senolio skiria daug laiko sau. Vakarais ir rytais miestų parkuose pilna žmonių, visi kažką veikia ir stengiasi save lavinti: laksto, sportuoja, daro tai-či pratimus ar tiesiog vaikšto. Sportas šalyje labai skatinamas, alkoholis nėra populiarus, todėl amžiaus vidurkis čia didesnis, nors sutikti kinai guodėsi, kad palyginus su ankstesnėmis kartomis, dabartinės vis mažiau atsparesnės ligoms. Štai ką atneša civilizacija. Pabaigai dar vienas gražus ir geras įprotis – aitvarų leidimas. Esant palankiam vėjui, miestų dangus tiesiog prisipildo įvairiausių aitvarų, kuriuos leidžia jauni ir seni. Tai ir sena tradicija, ir gražus veiksmas, kurį stebėdamas atsipalaiduoji ir prisipildai gerų emocijų.
Saugumas: iš esmės Kinijoje keliauti saugu. Užsieniečiai čia laikomi pagarboje, be to, nuolat yra dėmesio centre, todėl jei kas ir atsitiktų, visuomet atsirastų liudininkų ir pagalbininkų. Tačiau kinai abejingi svetimam skausmui. Teko pačiam matyti, kaip kitoje gatvės pusėje prie motorolerio kliudytos merginos nepriėjo niekas, kol galiausiai ji atsistojo ir verkdama nuėjo pati. Jų tiek daug, kad tikriausiai nėra didelio skirtumo – vienu daugiau ar mažiau. Todėl ir gailesčio sąvoka čia kiek kitokia. Žinoma, turistai gal sulauktų daugiau dėmesio atsitikus nelaimei. O tokia rizika čia yra, nes eismas keliuose yra pakvaišęs, visi lekia nelabai dairydamiesi, todėl užšokti ant kokio kapoto tikrai nėra sudėtinga. Dar viena detalė – saugokit daiktus viešose vietose. Ne tik dėl vagių. Kinams priimtina viešai paliktą daiktą naudoti kaip savo. Todėl nenustebkit, jei traukinyje ant stalelio paliktomis cigaretėmis kas nors pasivaišins arba pasiskolins jūsų padėtą knygą....
Apgavystės: labiau turistai apgaudinėjami arabų kraštuose ir Indijoje, tačiau ir Kinijoje galima nesunkiai užlėkti. Kainos turguose kelis kartus didesnės nei fiksuotų prekių parduotuvėse, kurių tenka ieškoti ilgiau, bet apsipirkti ten naudingiau. Savo paslaugas siūlantys rikšos vėliau užkelia kainą, todėl prieš pradedant važiuoti būtinai reikia suderėti ar ši kaina bus dviem asmenims, ar tikrai iki to taško ir pan. Taksi vairuotojai kartais bando derėtis dėl kainos ir nejungia skaitiklių, bet tokiais atvejais geriau išlipti iš karto, nes permokėsi. Dar teko būti užkalbintiems merginos, kuri vėliau nutempė mus į kažkokius arbatos namus, kur už 100 litų pasiūlė stebėti arbatos ceremoniją. Iš jos kitų pasiūlymų supratome, kad ji čia turi visą paslaugų tinklą, kur vilioja naivuolius turistus ir pasiima gerą komisą. Bendras pasiūlymas – tiesiog būkite budrūs ir nesileiskite lengvai įtikinami vienos ar kitos paslaugos nauda.
-----------------------------------------------
Maršrutas: mūsų aplankytos vietos: Pekinas (didžioji kinų siena), Šanchajus, Sudžou, Handžou, Geltonieji kalnai, Guilinas, Jongšua, Chengdu, Jujaigou, Xianis, Pekinas. Trumpai papasakosiu apie kiekvieną vietą atskirai, kad susidarytumėte įspūdį, jei planuojate ten vykti. Tikriausiai nebereikia pabrėžti, kad mano įspūdžiai subjektyvūs ir priimti jų už enciklopedinę informaciją nereikėtų.
Pekinas: nuobodus, pilkas ir didelis miestas, kuris svarbus tik kaip pirma arba paskutinė maršruto stotelė. Be uždraustojo miesto čia daugiau nelabai yra į ką žiūrėti, ypač kai ruošiantis olimpinėms žaidynėms nuo žemės buvo nušluoti unikalūs senamiesčio statiniai – vargani ir apšnerkšti hutongai. Mano patarimas – negaiškite daug laiko Pekinui, nes Kinijoje yra daug gražesnių dalykų.
Didžioji kinų siena: kinų siena yra dar viena iš nedaugelio priežasčių atvykti į Pekiną. Pati siena tęsiasi 7000 km, tačiau turistų labiausiai lankomos trys jos atkarpos – visiškai atrestauruota Badaling, kurioje didžiausia turistų koncentracija, kiek erdvesnė Mutianu, kuria einant galima patekti ir į nerestauruotos sienos atkarpą (reikia žygiuoti nuo keltuvų į dešinę) ir labiau egzotiška Simatai. Turėdami laiko ir noro galite patys atrasti dar įdomesnių atkarpų arba prisijungti prie Pekine esančiose agentūrose organizuojamų išvykų. Taip galima pamatyti ir tokių vietų, kur siena paskendusi po vandeniu ir tik kai kuriose vietose į viršų iškyla jos bokšteliai. Sienai verta skirti visą dieną, o jei ryšitės galimybei pernakvoti greta sienos esančiuose kaimeliuose, tada ir dvi dienas.
Šanchajus: modernus ir šiuolaikiškas miestas su gražiu, bet šiek tiek sintetiniu senamiesčiu, nuostabaus grožio Junanio sodais greta senamiesčio, apleistu ir varganu tikruoju senamiesčiu greta skirtojo turistams. Dar čia yra dangoraižiais nuaugęs Pudongo rajonas, kuriame yra ir anksčiau aukščiausiu tituluotas pastatas ir Rytietiškų perlų bokštas (į abu šiuos pastatus galima pasikelti liftais). Dar galėsite paklaidžioti ir rasti pramogų pagrindinėje miesto gatvėje arba pasiklysti grandioziniuose miesto parkuose – dangoraižių apsuptose ramybės oazėse. Įspūdžių mėgėjams – kelionė nuo arba link oro uosto vienu greičiausių traukinių pasaulyje ant magnetinės pagalvės. Na ir dar visa puokštė įvairių gėrybių, dėl kurių Šanchajui tikrai verta skirti 2 dienas laiko.
Sudžou: miestas, tituluojamas kiniška Venecija ir turintis vienus gražiausių sodų Kinijoje. Tačiau mums po Junanio sodų Šanchajuje čionykščiai nepadarė didesnio įspūdžio, o pilki ir dvokiantys kanalai bei prie miesto rūkstanti pramonė dar labiau sugadino miesto įvaizdį. Paskutinę vinį įkalė kelionė naktiniu keltu į Handžou, kurią rekomenduoju tik stiprių nervų žmonėms. Į pionierių stovyklą ant plausto panašus laivelis, prispjaudytomis kajutėmis ir apipelijusiomis sienomis, plaukiantis visą naktį pramonės prigrūstu kanalu – tikrai nieko bendro su romantika. Užtai jei norite tikro ekstremalumo, išsinuomokite Sudžou dviračius. Kelionė ant pirmajį pasaulinį karą menančios transporto priemonės, gatvės, kuriuose važiuoja kas kaip moka, iš nuostabos išsprogę vietinių žvilgsniai ir nuo triukšmo išsprogę ausų būgneliai – puiki alternatyva patogiai turistinei kelionei autobusu.
Handžou: miestas, alsuojantis savo gyvumu ir laisva dvasia. Jo centre tyvuliuoja didelis ežeras, aplink kurį pilna parkų, senamiestyje yra jaukių gatvelių su restoranais ir parduotuvėlėmis. Ežere galima plaukioti samdytais laivais ir kartu su kitais turistas apžiūrėti netoli kranto įkurtas šventyklas, kitus objektus. Ištvermingiausiems – kelionė aplink ežerą pėsčiomis, kuri turėtų užtrukti visą dieną. Gaila tik, kad čia palyginti dažnai lyja, todėl Handžou gali nepasisekti pamatyti taip, kaip labiausiai norėtųsi.
Geltonieji kalnai: lengvai pasiekiami iš Handžou autobusu, Geltonieji kalnai yra viena gražiausių Kinijos vietų. Nors bilietas kainuos apie 70 litų, čia pakilti verta. Pasiilgus komforto, įmanoma pirmyn ir atgal keliauti keltuvu, o trokštantiems iššūkių verta išbandyti pėstiesiems skirtas trasas. Pirmoji trumpesnė – tik 7 kilometrai į kalną, kartu su kitais turistais ir nešikais, kurie ant savo nugarų aukštyn užneša visą viešbučiams ir restoranams reikalingą įrangą bei maisto produktus. Kita trasa ilgesnė ir daug gražesnė – 12 kilometrų su įspūdingais uolynais, akmenyse iškaltais laipteliais ir galimybe nulipus žemyn atsigaivinti kojas šaltame krioklio vandenyje. Ant kalno esančiuose viešbučiuose nakvynė kainuoja žvėriškai – apie 300 litų, tačiau galima rasti vietų tarnų nameliuose, kur apsukrūs vietiniai nakvynę turistams pardavinėja vos už 30 litų. Kalnuose verta praleisti 2-3 dienas, užlipus pavaikščioti žymėtomis trasomis ir nusileisti žemyn. Jei turite dideles kuprines, jas galima palikti apačioje, viešbutyje, kuriame apsistosite atvykę (kadangi iš Handžou kelionė trunka apie 4 val. prie kalnų atvyksite greičiausiai per vėlai, kad užtektų laiko pakilti tą pačią dieną). Kalnuose ypač gražus saulėtekis, tačiau svarbiausia jo nepramiegoti – norint spėti laiku reikia keltis apie 4 val. ryto. Bet tikrai verta.
Guilinas ir Jongšua: įspūdingo peizažo vietovė. Kalbama, jog anksčiau šis regionas buvo po vandeniu ir seismiškai aktyvi žemė išsprogdino tokias gumbus primenančias kalvas, kurias vanduo nugludino, o jam nuslūgus dabar apylinkės pilnos keistų žemės gumbų, kurių sunku pamatyti kur nors kitur. Kadangi keistosios kalvos kyla tiesiog iš lygumos, teritorija labai dėkinga kelionėms dviračiais. Tačiau masė turistų renkasi ne Guiliną, o greta jo esantį Jongšua miestelį – jis mažesnis, jaukesnis ir įsikūręs dar gražesnėje aplinkoje. Netikėkite mergaitėmis Guilino turizmo centruose, kurios siūlo likti čia nakvynei, apžiūrėti miestą, o į Jongšua plaukti specialiu laivu kitą dieną už pusantro šimto juanių. Nuvykus autobusu į Jongšuą nakvynę gausite pigiau, vaizdai bus gražesni, o tą pačią kelionę (tiesa, nelegaliai, bet plaukimas su nelegaliu laiveliu ir bandymai pabėgti nuo policijos taip pat yra labai smagi atrakcija) Ly upe gausite kelis kartus pigiau. Taip pat čia galėsite išsinuomoti dviračius dienos ar dviejų išvykai po apylinkes, o pavargę išvyką galėsite pabaigti bambukų plaustais. Vienos gražiausių kelionės akimirkų užfiksuotos būtent čia, Jongšua, todėl abiem rankomis rekomenduoju atvykti ir savo akimis tai pamatyti.
Chengdu: tai miestas netoli Tibeto ribos, todėl ir kultūra čia kiek kitokia, daugiau ramybės, įvairesnių žmonių. Miestas, kaip ir regionas, garsus dėl aštraus maisto ir specialaus patiekalo – puoduose pateikiamos aštrios sriubos su įvairiausiais ingredientais. Čia taip pat rasite dar vieną įspūdingą kelionės tašką – pandų veisimo centrą. Jame gyvena, maitinasi, žaidžia, miega ir dauginasi apie 50 pandų, kurios įsikūrusios puikiai turistams matomose vietose. Savo charakteriu primenančios žaidžiančius vaikus, storulės pykstasi, draugauja ir graužia saldžiuosius bambukus, mielai pozuodamos atvykėliams. Tačiau svarbu nepramiegoti ir atvykti į centrą prieš aštuonias ryto, kaip tik per rytinį žvėriukų maitinimą. Kitu paros metu jos paprasčiausiai miega, todėl atsikelkite anksčiau ir tikrai pasikrausite gerų emocijų ilgam laikui.
Jujaigou: iki šio Kinijos nacionalinio parko, jau esančio Tibeto teritorijoje, nuo Chengdu reikia važiuoti autobusu apie 12 valandų. Kelias vingiuoja stačių kalnų keliukais, autobusas kartais sustoja prie abejotinos reputacijos restoranėlių. salone kinai jaučiasi kaip namie – spjaudo per langus ir vieni ant kitų, rūko, vemia. Vaizdas tikrai ne koks, o ir muzika – visą kelią garsiakalbiai plyšauja prastos kokybės kinišką roką. Po tokios kelionės pats parkas praranda dalį žavesio. Kreditų dar labiau mažėja, kai nusiperki į jį bilietą ir sužinai, kad visi ten gyvenę vietiniai tibetiečiai buvo arba perkelti kitur, arba sukomercinti ir dabar pardavinėja niekučius turistams. Pėsčiųjų trasų nedaug, nuo taško iki taško reikia važiuoti autobusais ir iki septintos valandos būtinai sugrįžti atgal, nes parkas uždaromas. O tada – nakvynė ir vėl 12 valandų autobusu atgal. Tikrai neverta, jei turite mažai laiko, nesate pasirengę dideliems slėgio skirtumams (apie 1,5 km), ar tiesiog nenorite dėl kelių fotografijų belstis į Tibeto pakraščius.
Xianis: tai buvo paskutinė kelionės stotelė, nors kiti keliautojai suka ratą priešingai ir čia vyksta iškart po Pekino. Galima ir taip, kaip kam patogiau. Xianis įdomus savo senamiesčiu, kuris aptvertas didele siena, ant kurios galima vaikščioti ar netgi važinėti dviračiais. Taip pat čia gerai įsigyti lauktuvių musulmonų turguje, kur pagaliau galima normaliai derėtis ir įsigyti geresnės kokybės daiktų. Tačiau Xianis įdomiausias dėl unikalaus senovės paminklo – terakotinių karių armijos. Vieno imperatoriaus garbei po jo mirties laidojimo vieta buvo apstatyta moliniais žmogaus dydžio kareiviais, kurie rankose turėjo įvairius ginklus ir saugojo imperatorių po mirties. Dabar dalis kareivių atkasti iš po žemių, surinkinėjami iš gabalų, paslėpti didžiuliuose angaruose ir rodomi turistams. Įspūdis vidutinis, tačiau pamatyti šį objektą „dėl pliuso“ verta.
Pabaiga: pagrindinių įspūdžių tiek, tikimės, kad jie bus naudingi jums planuojant savo kelionę. Jei kiltų papildomų klausimų ar norėsite kažką patikslinti, būtinai lauksime atsiliepimų komentaruose
VL (tekstas anksčiau publikuotas road.lt)
