Išbandymas Geltonaisiais kalnais
Kinijos nuotraukos (1 galerija, 2 galerija)
„Nelipkit jūs į tuos kalnus. Pažiūrėkit, koks oras šiandien, o rytoj dar labiau lis. Ką jūs ten veiksit, į debesis užlipę? Geriau kartu su manimi aplinkinius kaimus apvažinėkit“. Išklausę tokį nusamdyto gido monologą, pradėjome rimtai svarstyti apie rytdieną – kopti į Geltonuosius kalnus ar ne?
Tai, kad atvykę prie Geltonųjų kalnų, gatvėje sutikome gidą Styveną, buvo triguba sėkmė. Pirma, jis išgelbėjo mus nuo papildomos nakvynės tranzitiniame miestelyje Tunxi, suorganizavęs taksi iki tikrojo kelionės tikslo – Huangshan miestelio, esančio pačioje Geltonųjų kalnų papėdėje. Antra, jis gana gerai kalbėjo angliškai, o tai Kinijoje – tikra retenybė.
Trečia priežastis gana netikėta. Prieš išskrendant į Kiniją vienas neseniai ten buvęs kolega, profesionalus fotografas, paprašė keliems sutiktiems žmonėms nuvežti savo darytų nuotraukų. Šanchajuje misiją įvykdžiau, o štai dėl Geltonųjų kalnų nežadėjau nieko, nes tikrai nebūtų užtekę laiko adresato paieškoms. Ir štai jis pats mus susirado – tai buvo tas pats Styvenas.
Savęs nenuskriaudė
Su užsieniečiais daugiau bendraujantys kinai susigalvoja sau užsienietiškus vardus, nes puikiai supranta, kad visi tie „lin dziang dzin“ mums beveik neištariami. Styveno tikrojo vardo irgi nesužinojom, tačiau informaciją iš jo traukėm taip pat godžiai, kaip kūdikis traukia motinos pieną.
Išklausinėjome jo apie vietines grožybes, gyvenimą Kinijoje, vieno vaiko politiką ir dar dešimtis įdomių dalykų. Gaila, kad nors ir puikiai, palyginti su savo tautiečiais, angliškai kalbantis Styvenas išties vebleno gana sunkiai, tad daug atsakymų likome nesupratę.
Vis dėlto, Styvenui užteko kalbos žinių, kad parduotų mums savo brolio vairuojamo taksi kelionę už 50 juanių (beveik 18 litų) iš tranzitinio miestelio į Huangshanį, nurodytų kito giminaičio valdomą viešbutį šiame miestelyje ir dar simboliškai pasiderėtų dėl kainos už nakvynę. Tuomet jautėmės išlošę, bet vėliau supratome, kad Styvenui mūsų naivumas buvo tikrai pelningas.
Bet palikime Styveną ramybėje. Mus labiausiai domina pagrindinis kelionės tikslas – viena lankomiausių Kinijos vietų, pavadinta Geltonaisiais kalnais. Ji pelnytai statoma į vieną gretą prie didžiosios sienos, terakotinių karių armijos ar gumbuoto Jongšua reljefo. Tai vieta, į kurią kasmet plūsta tūkstančiai užsienio turistų ir šimtai tūkstančių vietinių, nes nežemiški uolų ir tarpeklių vaizdai yra vis dažniau įtraukiami tiek į turistinių grupių, tiek į individualių gyventojų maršrutus.
Įsitvirtinus viešbutyje ir vakare išėjus į miestelį pikta – dėl dangų gaubiančių pilkų debesų norėtųsi šią vietą pavadinti Pilkaisiais rūkais, bet vis dar neprarandame vilties, kad rytoj oras stebuklingai pasikeis. Kelionės draugė Žydrė net kuprinę specialiai žygiui į kalnus nusiperka.
Kaip nepirksi, kai žinomų gamintojų produkcija vietinėse parduotuvėse kainuoja vos kelis litus? Aišku, žinai, kad tai begėdiškai padirbti gaminiai su įžūliai nukopijuotais prekių ženklais, bet vis tiek negali sustoti. Žydrės išsirinkta kuprinė kopijuota gana švelniai, „Nike“ ženkliukas vos atpažįstamas, be to, ir pavadinimas visai kitoks – „K‘bird“. Vėliau paaiškėjo, kad tai dar blogiau, nei pirkti akivaizdžius padirbinius, nes „K‘bird“ pradėjo ardytis ir mėtyti detales jau kitą dieną.
Už lango pliaupia lietus, bet lietpalčių parduotuvėse nesurandame. Tikėtina, kad tai dar vienas ženklas, jog rytoj oras bus geras. Grįžę į viešbutį visą naktį sapnuojame giedrą dangų ir geltonus kalnus. Ryte pragydus žadintuvo funkcijai telefone sutartinai šokame prie lango ir atskleidžiame užuolaidą. Bingo! Dievas vėl mūsų pusėje ir užuot laistęs lietų iš pažeme slenkančių debesų, šiandien jis nusprendė pasveikinti Geltonųjų kalnų lankytojus saulės spinduliais.
Didžiąsias kuprines paliekame viešbutyje ir susitariame, kad per naktį jas pasaugos. Į kalnus su keliasdešimties litrų monstrais ant nugarų lipti sunkiau, nei su lengvais „Day pack‘ais“. Šiąnakt miegosime viršuje, jei pasiseks. „Inšalach“ (jei dievas duos), - pasakytų arabai. „Čypa čypa, luka luka“ (pigu, pigu, pažiūrėk, pažiūrėk), - sako kinai, siūlydami pakeliui visokių nereikalingų daiktų. Na, kaip jūs nesuprantat, kad lipantiems į kalnus turistams mažiausiai reikia visokių lėktuviukų ir kalbančių meškiukų!
Daug žadanti pradžia
Esame Geltonųjų kalnų papėdėje, tačiau tikslas dar nepasiektas. Po kelių valandų kelionės autobusu iš Handžou, valandos kelionės su taksi iš tranzitinio miestelio Tunxi ir nakvynės Huangshane mums dar reikia rasti taksi, kuris nuvežtų iki rytų trasos pradžios.
Geltonieji kalnai turi du pagrindinius turistinius maršrutus. Rytinė trasa yra trumpesnė (maždaug septynių kilometrų) ir lengvesnė, tačiau atskleidžia mažiau peizažo. Antroji trasa yra gal dvylikos kilometrų ilgio ir yra gana sudėtinga, tačiau labai vaizdinga. Nusprendžiame į viršų kilti trumpuoju keliu, o atgal grįžti ilgąja trasa. Taip pat nusprendžiame ignoruoti eskalatorius – jie ir per brangūs (beveik 20 litų), ir per daug neįdomūs. Mums norisi daugiau iššūkių.
Akivaizdu, kad didžiausia turistų dalis pasiekia Geltonųjų kalnų papėdę užsakytais autobusais, todėl taksistų aplink nedaug, o ir tie patys nesileidžia į kalbas. Po kelinto bandymo pradedame svarstyti apie galimybę kelis kilometrus iki papėdės įveikti pėsčiomis. Po pirmos statesnės įkalnės persigalvojame ir netikėtai susistabdome autobusą. Deja, vairuotojas mūsų niekur nenori vežti, tačiau konduktorė po ilgo makaliojimo rankomis ir baksnojimo į kelionių knygą galiausiai supranta, ko norime ir autobusas pajuda iki taksi aikštelės.
Taksistas užsiplėšia 40 juanių – dvigubą kainą, jei važiuosime su jo taksi tik dviese. Laimei, konduktorė stoja mūsų pusėn ir gerokai aplaužo taksistui ragus, o netrukus atsiranda dar du keliautojai, todėl kelionė iškart atpinga. Netrukus išlipame prie bilietų kasos. Nuo šiol keliausime tik savo kojomis.
Laiptai į dangų
Įėjimas į Geltonuosius parkus sezono metu kainuoja apie 70 litų, tačiau čia taupyti nereikėtų, nes tai viena gražiausių Kinijos vietų. Aišku, ji pagražinta su kinišku atidumu: trasos nepamesi iš akių, nes visas kelias nuklotas akmeniniais laipteliais, nuo kalvos nenukrisi, nes pavojingesnės vietos užbarikaduotos tvorelėmis, o jei netyčia pavargsi ir nebegalėsi eiti toliau, mikliai prisistatys nešikų komanda ir su neštuvais nugabens tave norima kryptimi. Už atitinkamą mokestį, žinoma.
Kartais kinų rūpestingumas ir stebina, ir nervina. Visa sistema sudėliota taip, kad turistas nenusirioglintų nuo statesnės atbrailos ar nepasiklystų viršukalnėse. Visos trasos sužymėtos lentelėmis su užrašais, aplink nuolat šmirinėja nacionalinio parko personalas. Jautiesi, kaip įstatytas į vėžes ir prižiūrimas, kad niekur neišklystum. Kita vertus, nelabai yra kur išklysti, nes kai po tavimi atsiveria kelių šimtų metrų bedugnė, ta metalinė saugos tvorelė tampa brangesnė už visą kuprinės turinį.
Jei nuspręsite kilti į Geltonuosius kalnus pėsčiomis, turistų pakeliui daug nesutiksite – didžiausios bandos pakeliamos eskalatoriais. Tačiau tai nereiškia, kad laukia lengvas pasivaikščiojimas, nes tais pačiais laipteliais su jumis į viršų kils dešimtys nešikų, ant savo pečių gabenantys visus reikalingus daiktus aukštai esantiems viešbučiams.
Per pečius už sprando permestas ilgas bambuko kotas, greta jo dar vienas, trumpesnis pagalys. Šis reikalingas trumpam sustojus. Ant abiejų ilgojo bambuko galų sukabinti įvairiausi daiktai: dėžės su maisto produktais, skalbiniai, vandens buteliukai, stiklinės statulėlės, net gyvos vištos.
Viskas, ko viršuje gali prireikti įnoringiems turistams, užgabenama ant raumeningų juodadarbių pečių. Vėliau per vakarienę ant kalno esančiame viešbutyje galvojau apie tai rydamas kiekvieną kasnį.
Nešikų manta sveria keliasdešimt kilogramų, o ant bambuko sukabintos dėžės beveik liečia žemę, todėl išlaikyti vienodą lipimo aukštyn tempą yra neįmanoma ir reikia daryti trumpas pertraukėles. Jų metu viena nešulio pusė pastatoma ant aukščiau esančio laiptelio, o trumpesnė bambuko lazda įspraudžiama tarp kitos pusės nešulį laikančios lazdos ir žemesnio laiptelio. Taip įsitvirtinęs nešikas kelias sekundes pailsi, atsikvepia, kartais net spėja iškaulyti keletą monetų iš lenkiančių jį turistų ir toliau lipa aukštyn.
Iš pradžių jų labai gaila, tačiau kai kalno pradžioje paliktas nešikas įpusėjus trasą aplenkia tave, gaudantį kvapą prie palinkusios pušies, supranti, kad tai yra tiesiog jų darbas. Sakoma, per dieną jie taip suvaikšto net keletą kartų. Nesunku tuo patikėti – nešikai po ilgos trasos atrodo net nesuprakaitavę, o jų blauzdos tokios ištreniruotos, kad raumenys beveik plėšo odą.
Turbūt nuspėjate, jog nuolatinis nešikų srautas gana apsunkina kelionę į viršų. Pridėkime dar periodiškai prisikabinėjančius vandens ir visokių niekučių siūlytojus, kelis kartus užpuolantį dusulį, prakaitu išmuštą kūną ir nesibaigiančias pakopas – štai jums ir laiptai į Geltonųjų kalnų dangų.
Saulėlydis ir saulėtekis
Kai galiausiai stačių laiptų išbandymas baigiasi ir kūnas jaučiasi tarsi iš karto įkopęs į keturiasdešimt šešias „Europas“, trasa staiga išsilygina ir netoliese sugaudžia eskalatoriaus mechanizmai, periodiškai išpilantys į aplinką gausias turistų grupes. Manote, kad išbandymai jau baigėsi? Manykite dar kartą.
Pirmiausia reikia susirasti viešbutį. Čia jų yra nemažai ir visi brangūs, kaip Fredžio Merkurio trumpikės. Kai viename iš jų mums užgieda 900 juanių (300 litų) kainą, trumpam prarandame viltį rasti pigią nakvynę. Laimei, viltį grąžina čia pat prie įėjimo sutiktas kinas, iš mūsų akių nuskaitęs žiaurų poreikį kuo pigiau pernakvoti.
Mums tuoj pasiūlomi tarnų kambariai. Aptarnaujantis viešbučių personalas gyvena netoliese suręstuose namukuose ir papildomai užsidirba, siūlydami laisvus kambarius biudžetiniams keliautojams. Keturviečiame tamsiame ir drėgname kambarėlyje yra tik lovos ir mažas staliukas, tačiau tai kainuoja tik 25 litus žmogui ir mes sutinkame – vis tiek nakvosime tik naktį.
Po vėlyvų pietų viešbučio restorane iškeliaujame į pasivaikščiojimą Geltonųjų kalnų viršūnėlėmis. Aplink vaizdas, vertas filmo kadrų – stačios uolos, iš kurių beveik horizontaliai lenda pušų kamienai, žiojėjančios prarajos apačioje, siauri tvorelėmis apsaugoti takeliai, kartais įlendantys į uolą ir tampantys tuneliais, o kartais apsukantys uolą taip, jog visiškai neaišku, už ko ir kaip gerai jie pritvirtinti.
Šiuose takeliuose reikia pasistumdyti su kitais turistais, bet už kiekvieno kampo atsiveriantys vis nauji vaizdai priverčia užmiršti nepatogumus. Taip ir atsimenu trumpus fotoaparatu artimiesiems darytus vaizdo įrašus: „sveiki, dabar mes pačioje gražiausioje Geltonųjų kalnų vietoje“, „sveiki, iš tiesų tai mes dabar pačioje gražiausioje kalnų vietoje“, „sveiki dar kartą – praėjusį kartą begėdiškai melavome, nes gražiausia šių kalnų vieta yra čia“ ir taip toliau.
Keliaudami kalnų viršuje parengtomis trasomis nepasiklysite, nes kelių nedaug, ant bilietų ar kelionės knygose esantys žemėlapiai pakankamai tikslūs, o rodyklių galima aptikti ir su angliškais rašmenimis. Todėl čia galima labiau atsipalaiduoti ir grožėtis vis kitaip įvardijamos pušimis (viena iš jų šaknimis skaldo akmenį, prie kitos fotografavosi pats Mao ir pan) akmenų ir uolienų sukurtais šedevrais, krūmais nusėtomis viršukalnėmis. Jų daug ir kiekvieną norisi apžiūrėti, užlipti į viršų.
Deja, visur nespėsi. Tenka išsirinkti arčiau esančią viršukalnę ir okupuoti ją saulei dar nenusileidus – juk tai turėtų būti geras reginys. Po akimirkos jau ropščiamės į viršų ir saulutei visai priartėjus prie horizonto jau filmuojame sveikinimą mamoms nuo viršūnėje esančios uolos atbrailos krašto. O, kad artimieji žinotų, kaip kartais mes keliaudami tyčia ar netyčia rizikuojame...
Ant kalno dar randame vieną porelę ir laukinę voverę, kuri mielai pozuoja ir visai nebijo turistų. Tikriausiai prisimenate vilniečių triukšmą dėl spynų, kuriomis apkabinėjami tiltai per Vilnelę? Mums tai problema, o Kinijoje – tradicinis, netgi skatinamas dalykas, ypač populiarus šiuose kalnuose. Spynelių gali nusipirkti jau užlipęs į viršūnes, o paprašytas pardavėjas grubia rašysena išgraviruos ir porą vardų. Dabar lieka tik išsirinkti patikimą tvoros grandinę ir prisegus prie jos spyną, raktus išmesti bedugnėn. Sveikiname – jūs esate surakinti amžiams. :)
Netrukus aplink prisirenka daugiau žmonių. Pasirodo, pataikėme, nes mūsų išsirinkta viršukalnė yra viena geriausių šiuose kalnuose saulėlydį norintiems stebėti keliautojams. Išsirenkame patogią vietą, susipažįstame su greta apsistojusia turistų iš Honkongo šeima ir beveik nepajuntame, kaip saulė dingsta už kalnų linijos. Temsta čia anksti ir greitai, todėl dabar reikia spėti grįžti porą kilometrų iki nakvynės vietos, nes naktį, nors ir apšviesti, kalnų keliukai tampa labiau klaidūs ir pavojingi.
Grįžtame be nuotykių, pakeliui aplankome vieno viešbučio restoraną ir pavakarieniaujame, o miegojimo tarnų kambarėlyje net pavadinti taip nelabai galima – vos sudėjai bluostą, o žadintuvas ir lauke girdimi žmonių pašnekesiai jau liepia keltis. Ketvirta ryto. Turime paskubėti, kad spėtume ant greta esančios kalvos pasitikti saulėtekį.
Kalva, kuri yra visai greta rytinės trasos pabaigos, laikoma viena geriausių saulėtekiui stebėti. Gaila, kad tai žinome tikrai ne mes vieni, nes į viršų tenka kulniuoti su šimtais ankstyvų turistų, o apie patogią saulėtekio stebėjimo vietą pamirškit – nebent vietas ant kokio šlaito užėmėte dar vakar. Truputį naudojamės tuo, kad vietiniai turistai užsieniečių kiek prisibijo ir ant mūsų neburnoja (o jei ir burnotų, vis tiek nesuprastume), todėl kuo mandagiau prasibrauname į geresnę vietą ir stebime.
Jei laukiate, kol saulė išlįs prie horizonto linijos, pakelkite akis aukštyn – ji pasirodys maždaug ties kalnų viršūnėlėmis. Tada įvyks netikėtas dalykas: minia, iki tol entuziastingai šūkavusi ir spragsėjusi kišeniniais fotoaparatais staiga pasitrauks ir pradės judėti žemyn. Taip galite pasielgti ir jūs, nes tam tikru momentu vos pasirodžius saulei galima nusileisti kiek žemiau ir pamatyti dar vieną saulės pasirodymą, tik kitu kampu.
Galiausiai saulė įsiplieskia taip, kad fotoaparatams darbo nebelieka, tačiau akys gali gėrėtis kalnais atslenkančiu rūku, o ausys – nubudusių paukščių giesmėmis ir šerniukų kriuksėjimu. Metas žemyn, kur susirinkę daiktus ir lengvai papusryčiavę trauksime ilgosios trasos link.
Greitai namo!
Nė karto nepasigailėjome, pasirinkę į viršų kopti trumpąja, o grįžti ilgąja trasa. Pirmoji yra mažiau vaizdinga ir labai tinka norint susipažinti su aplinka, o štai antroji – tikrasis Geltonųjų kalnų kaifas („mama, kai vakar sakėme, kad stovime pačioje gražiausioje vietoje, tai buvome beviltiški melagiai...“ :). Uolos tarsi pirštai, tarpeklyje įstrigęs apvalus akmuo, siauros perėjos, kurių vidury susitikus priešingomis kryptimis einančioms turistų grupėms vienai tenka grįžti atgal...
Mums lankantis kalnuose kelias į pačią aukščiausią viršūnę „Lotus peak“ uždarytas, o kitų jau nelabai norime šturmuoti
Greta nuovargio atsiranda ir bėgančio laiko veiksnys – turime grįžti žemyn iki antros valandos, kad spėtume į Handžou vykstantį autobusą ir nereikėtų praleisti dar vienos dienos kalnų papėdėje.
Artėjant apačiai norisi vis greičiau bėgti laiptais žemyn ir į šalis nebesidairyti. Net mažas krioklys apačioje taip nežavi, kaip galėtų žavėti kelionei vos prasidedant, Galvoje viena mintis – apsiplauti nuo sunkios kelionės žemyn pavargusias kojas ir gaudyti pakeleivingą transportą. Pavyksta neblogai – tik keletas mažų nuotykių ir mes jau miestelyje, kertame visai neblogus ryžius su vištiena, klausydami, kaip greta sėdinti jaunuolių pora ginčijasi su gidais dėl mokesčio už išvyką į kalnus. Autobusas atvyksta laiku.
Galbūt dviejų dienų Geltonuosiuose kalnuose buvo per maža, gal nespėjome pamatyti tiek, kiek buvo galima. Gal kartais neprotingai skubėjome, užuot sustoję ir lėtai įkvėpę švaraus kalnų oro. Tačiau kai dabar prisimename šios išvykos akimirkas ir atverčiame nuotraukų albumą, abejonės išsisklaido – buvo verta.
Valdas
