Iš keliautojo užrašų – II dalis, Azerbaidžanas
Ką dėvėti Azerbaidžane, kad būtum madingas? Kodėl šią žemę taip myli archeologai? Kaip kalnų miesteliai sprendžia vandentiekio ir žemės drebėjimo problemas? Tai tik keletas detalių, kurios gal ir netinka gražiam pasakojimui, tačiau ištrauktos iš užrašų knygelės atrodo tikrai vertos dėmesio.
***
Daugelis Azerbaidžano gyventojų – musulmonai. Tačiau jau traukinyje, susipažinę su dviem šios šalies archeologais suprantame, kad požiūris į tikėjimą čia gana liberalus. Nei maldų atsisukus rytų pusėn, nei alergijos alkoholiui. „O jums galima?“ – paklausiame, kai pašnekovai po audringo tosto užsiverčia stikliukus su degtine. „Mes šiek tiek kitokie musulmonai“, - atlaidžiai paaiškina vienas iš jų. Tiesa, mažesniuose kaimeliuose tikėjimas stipresnis – ten rasite ir maldų, ir mečečių, o štai alkoholio įsigyti greičiausiai nepavyks.
***
Vyriškos mados Azerbaidžane labai paprastos – dėvėkite kostiumą ir tapsite panašūs į vietinius. Kažkoks verslininkų kraštas. Kostiumą čia dėvi beveik visi, nuo taksi vairuotojo iki turčiaus už mersedeso vairo. Viename miestelyje teko matyti kostiumų turgų, kuriame ant senų žiguliukų kapotų buvo priverstos krūvos kostiumų, kainuojančių vos kelis dolerius. Moterims šiek tiek sudėtingiau, tačiau irgi nieko blogo – užtenka prisiminti musulmonišką etiketą, pamiršti atvirus rūbus ir viskas bus gerai.
***
Archeologai tvirtino, kad šalyje yra net devynios klimato zonos, kitaip tariant – visi metų laikai vienu metu. Jei pasiseks, pradėję keliauti žiemą iš kalnuotos ir snieguotos Azerbaidžano šiaurės, po savaitės jau raškysite egzotiškus vaisius ir leipsite nuo karščio Azerbaidžano pietuose.
***
Azerbaidžano sostinė Baku pastatyta amfiteatro principu – nuo kalno žemyn link jūros. Senosios miesto nuotraukos išties įspūdingos, nes akivaizdžiai matosi, kaip miestas tarsi užlipa ant kalvos, tačiau statybų bumas ir dygstantys modernūs aukšti pastatai amfiteatro efektą sugadino. Apskritai, čia statoma daug ir visko, ypač gyvenamųjų namų priemiesčiuose. Vietiniai sako, kad butų kainos naujuose namuose klaikiai išaugo, tačiau dėl prastos kokybės neseniai sugriuvo visas užbaigtas 18 aukštų namas ir po šio įvykio kainų burbulas sprogo. Originalus sprendimas – o mes čia vis sukam galvas, kaip tas kainas suvaldyti.
***
Vienas svarbiausių Baku simbolių – Verkiančių mergelių bokštas. Išties įdomus senamiesčio statinys, iš viršaus primenantis pusę Jin/Jan ženklo. Yra kelios šio bokšto atsiradimo versijų, nuo senos zoroastristų šventyklos iki gynybinio miesto bokšto.
***
Azerbaidžano ekonomika auga kaip bambukai Kinijoje – šiemet augimas sieks gal 40 proc. Biudžetą labiausiai maitina naftos ir dujų doleriai, nes Azerbaidžanas turi labai neblogą nafta turtingos Kaspijos jūros pakrantę ir tampa gera alternatyva Rusijos skriaudžiamoms šalims. Nemaža į biudžetą surenkamų pinigų dalis skiriama ginkluotei didinti ir armijai stiprinti. Nenoriu prišnekėti, bet mano giliu įsitikinimu, karas tarp Azerbaidžano ir Armėnijos – gana artima ateitis.
***
Ko gi pešasi šitie kaimynai, ko kimba vienas kitam į atlapus ir baisiausiai užsirūstina, vos išgirdę vieni kitų pavadinimus? Atsakyme yra du žodžiai: vienas reiškia didelį žemės gumbą, o kitas panašus į Markizo Karabaso pavardę. Taip, tai Kalnų Karabacho regionas. Kai Azerbaidžano televizijos rodo šalies orų prognozes, pirmiausiai pradeda nuo Kalnų Karabacho. Lygiai taip pat antklodę į savo pusę traukia šiuo metu teritoriją okupavę armėnai. Teko girdėti, kad toji „niekeno žemė“ dabar yra visiškai apleista ir azerams neprieinama. Penkiolika metų trunkančios okupacijos žaizda dabar kraujuoja kaip niekad – tik laiko klausimas, kada pūlinys sprogs.
***
Antra tema po Kalnų Karabacho, apie kurią jums pasakos azerai yra geraširdiškumas. Ir ne tik pasakos – patys parodys. Nespėji apžiūrėti ant žemės nukritusio nematyto vaisiaus, o šalia jau girdi pagyvenusios moters pasakojimą, kas tai yra ir su kuo valgomas. Nespėji atsiversti žemėlapio, o tave kas nors jau veda teisinga kryptimi. Na, o apie patirtą svečiavimosi maratoną esame pakankamai prirašę anksčiau.
***
Vienas didelis Azerbaidžano minusas (bent jau man, išrankiajam pusiau vegetarui) – maistas. Tiems, kurie nemėgsta avienos, taukų, spirgų ir kitokių riebių nesąmonių, Azerbaidžane bus nelengva. Guodžia tik tai, kad daržovės skanios, o tie svogūniukai prie šašlyko – uch, jėga! Iki šiol vos prisiminus svogūnų užkandį akyse ašaros tvenkiasi...
***
Beje, tiek Gruzijoje, tiek Azerbaidžane klausėme, ką reiškia žodis šašlykas. Gruzinas Važa įsispyręs tikino, kad pavadinimas kilo nuo žodžio „šeši“ panašiai skambančio slaviško atitikmens, todėl, kad ant iešmo turi būti maunami šeši mėsos gabalai. Tuo tarpu azerai iš tokio paaiškinimo skaniai kvatojo ir pareiškė, kad žodžio „šašlykas“ šaknis yra tokia pati, kaip ir žodžio „smaigalys“. Taigi šašlykas yra tiesiog ant smaigalio kepama mėsa.
***
Kavinėse azerai mėgsta pabūti atskirai vieni nuo kitų ir pasikalbėti už uždarų durų. Todėl dažnai susidursite su situacija, kai užėjus kur nors pavalgyti jus temps į kokią sandarią patalpą su individualiu staliuku. Ten sėdėsite atskirai nuo kitų, net padavėjas prieš įeidamas pasibels. Iš pradžių bus keista, paskui priprasit.
***
Kalbinti azerai aiškino, kad šalyje be pagrindinės kalbos yra gausybė kitų kalbų ir dialektų. Matyt, tai lėmė atokesnėse vietose įsikūrusių gyvenviečių izoliacija. Štai, mūsų aplankytame Lahič kalnų miestelyje žmonės kalba tik šiam miesteliui būdinga kalba, tokių vietų yra kur kas daugiau. Ir panašu, kad kartais kalbos taip skiriasi, jog netgi vietiniams sunku tarpusavyje susikalbėti.
***
Dar vienas mažas pastebėjimas: nors kelionių knygoje parašyta, kad Azerbaidžano pasisveikinimas yra „salam aleikum“, jis tariamas kiek kitaip – „salam alič“.
***
Lahič miestelyje mus priėmęs svetingasis gyventojas labai didžiavosi, kad mieste sutvarkyta vandentiekio ir kanalizacijos sistema. Prie kelių visur padaryti grioveliai, o patys keliai yra „v“ raidės formos. Tai leidžia lengviau nutekėti vandeniui po lietaus, bet velniškai slidu, ypač palijus ar pašalus.
***
Dar įdomiau matyti sienas. Jos akmeninės, tačiau kas penkios ar šešios akmenų eilės būtinai turi būti įsprausta medinė lenta. Tai dėl žemės drebėjimų – čia motina žemė juda gana aktyviai, o tarp akmenų įterpti medžio sluoksniai sugeria tą judėjimą ir pastatas išlieka nenugriuvęs. Dar viena detalė – Lahič miestelio namų statybai leidžiama naudoti akmenis tik iš greta esančios upės, o statybų meistrai moka taip juos nutašyti, kad akmenys vienas prie kito priglunda tarsi fabrike gamintos plytos.
***
Apie upes – atskira kalba. Azerbaidžano kalnų upės yra ne kas kita, kaip laukus išvagojusios akmenų juostos. Tarp tų akmenų kartais galima pamatyti ir kokią vandens srovelę – tai ir yra upė.
***
Na, ir pati žemė, skirtinga, kaip ir šalies klimato juostos. Kartais ji oranžinė, kaip kamuolys, kartais pilka ir neryški, o kartais – žaliuojanti ir pilna įvairiausios augmenijos. Lygumas keičia žiemą nepravažiuojami ir akmenimis užversti kalnai, dirbamus laukus – dykynės, o mažus kaimelius – metalo pramonės monstrai.
***
Tačiau įdomiausi dalykai glūdi ne čia, o kur kas žemiau ir yra prieinami tik archeologams. Senovinės, penkis ir daugiau tūkstantmečių siekiančių kultūrų liekanos, metalo ir akmens dirbiniai, papuošalai, žmonių griaučiai – visa tai ir dar daugiau senoji Azerbaidžano žemė slepia giliai savyje, greta dosniai dalijamų naftos ir dujų turtų.
***
Apibendrinu: ar verta važiuoti į Azerbaidžaną? Jei mėgstate bendrauti, jūsų nebaugina riebus maistas, pramonės milžinai, gana aukštos kainos, socialinė atskirtis, Azijos šalims būdingi kultūriniai bruožai – tada taip. Jei nemėgstate keliauti mažiau turistų pažintose šalyse ir patirti nuotykių, kurių nesitikėjote – tada tikriausiai ne. Spręskite patys.
Valdas
