Iš keliautojo užrašų - I dalis, Taivanis
Ne viskas kelionėse užfiksuojama fotoaparato ar vaizdo kameros. Ne viską spėji papasakoti draugams, kai po penkiolikto klausimo „kaip jums sekėsi“ pavargęs atsakai: „Ai, gerai“. Kai kurios įdomios kelionės detalės pasimiršta iš karto ir prisimeni jas tik keleriems metams prabėgus. Šį kartą - užrašai iš Taivanio.
Taivanis – sala greta Kinijos, talpinanti apie 23 milijonus gyventojų, nors už Lietuvą mažesnė beveik dvigubai. Smagiausia, jog didžioji salos dalis yra tokia kalnuota, kad žmonės ten beveik negyvena. Taigi įsivaizduokime dvidešimt milijonų žmogeliukų, susigrūdusių į Suvalkiją...
Surinko žurnalistus
Viešėjau Taivanyje su grupe žurnalistų iš viso pasaulio. Šio krašto žmonės stengiasi visais įmanomais būdais parodyti pasauliui, kad yra nepriklausomi, nors ant vizos iki šiol puikuojasi užrašas „Republic of China“. Ir nepainiokit su pačios Kinijos pavadinimu "People's democratic Republic of China" - tai vieno susitikimo su Kinijos vadovų delegacija metu padarė gudragalvis Dž. W. Bušas ir vėliau buvo smagiai skalpuojamas žiniasklaidos. Supainioti Taivanio ir Kinijos pavadinimus - įžeidimas tiek vieniems, tiek kitiems.
Motušė Kinija niekaip nenori paleisti savo sūnaus Taivanio į Ramųjį vandenyną, dėl šventos ramybės nuosekliai didindama į salą nukreiptų kovinių raketų skaičių, o salos gyventojai visomis jėgomis trokšta laisvės.
Iš karto norisi paleisti keletą strėlyčių mūsų Vyriausybei. Taivanyje mes pajutome, ką reiškia, kai šalis skiria dėmesio savo įvaizdžiui pasaulyje. Šią veiklą organizuoja gausybė žmonių. Bijau suklysti dėl terminų, bet toje Vyriausybėje veikia kažkas panašaus į Ryšių su visuomene ministeriją arba departamentą. Būtent šios institucijos žmonės mus priėmė ir kelionės metu globojo kaip savo vaikus.
Dėmesio netrūko
Saloje veikia keliasdešimt nacionalinių televizijos kanalų. Tačiau užteko mano kolegai estui Erki, užsienio naujienų redaktoriui iš populiaraus Estijos leidinio, duoti kelių sekundžių komentarą vienam žurnalistui ir kitą dieną jis tarsi tapo populiariausiu šalies žmogumi. Žmonės praeidami kumščiavo vienas kitą ir nedrąsiai pirštais rodė į tą apkūnų blondiną, vakar matytą ekrane. „Tu dabar garsus“, - pareiškė vienas drąsesnis praeivis.
Dėmesiu nesiskundėme nė vienas, o labiausiai nuskilo Alioune Badara Salui iš Senegalo – gal dviejų metų ūgio atletiškas kaulėto veido juodaodis tarp vietinių greitai nusipelnė „Džordano“ pravardės. Linksmiausia, kad jis pats nelabai suprato, kas tas Džordanas, tačiau mielai pozuodavo su grupėmis susidomėjusių vietinių.
Aliounė turėjo didelę problemą – vienintelis grupėje mokėjo tik prancūziškai, todėl įspūdžiais pasidalindavome, apie reikalus pasišnekėdavome ir net telefono pakrovėju pasikeisdavome naudodami vien gestų kalbą. Sekėsi tikrai gerai, o vėliau taivaniečiai dar kartą įrodė, kad yra ne iš kelmo spirti – surado savo gretose kolegą, kalbantį prancūziškai ir padarė jį Aliounės šešėliu, kuris atsitraukdavo tik tada, kai prie senegaliečio prišokdavo nusifotografuoti norinčių vaikų minios.
Kai dėmesys Aliounei nuslūgdavo, smalsieji taivaniečiai griebdavo už parankių angeliškai šviesų Stefaną iš Vokietijos, kuris išsiskirdavo iš visų savo balta ševeliūra. Po to eilė ateidavo man, nes buvau grupėje jauniausias – vos 21-erių metų. Taivanyje viešintys žmonės dažniausiai atvyksta verslo reikalais, todėl matyti jaunutį nekostiumuotą europietį čia gana egzotiška.
Tikslas - rinkimai
Buvome pakviesti į Taivanį dėl mero rinkimų, jie čia beveik svarbesni už prezidento ar partijų rinkimus. Didžiausi miestai – Taibėjus ir Gaosiongas – buvo tiesiog nukloti spalvotomis vėliavėlėmis, kuriose galėdavai suprasti tiktai skaičius – partijos arba asmens balsavimo eilės numerį.
Su tarptautiniais žurnalistais susitiko beveik visi kandidatai į abiejų miestų merus, tik tuometinis Taibėjaus meras Hu nerado laiko, tačiau susitikime dalyvavęs jo artimiausias kolega tikrai nenuvylė. Pasijutome tikrai reikšmingi – vos dvi dienos iki rinkimų, o aukščiausi asmenys su mumis susitinka, pasakoja apie savo rinkimų strategijas, situaciją Taivanyje ir jų laukiančią ateitį.
Kiek vėliau, susipažinęs su kolegomis, supratau, iš kur tas dėmesys – juk mūsų grupėje buvo ir kolegų iš „Wall street journal“, „Reuters“ bei kitų pasaulinių „grandų“. Ir šalia jų – aš, dar nebaigęs žurnalistikos kursų universitete, bet jau parašęs porą straipsnių, kurie tapo pagrindinėmis nacionalinio dienraščio naujienomis. Juokinga...
Nenuostabu, kad daugelyje susitikimų turėdavau lapsėti ausimis ir stebėti profesionalų žilagalvių kolegų darbą. Iki tol apie Taivanį buvau skaitęs tik ambasados duotuose lankstinukuose, o keletas aplinkinių žurnalistų tujinosi su svarbiausiais šalies ministrais ir užduodavo klausimus kinų kalba. Išvydau aukštąjį žurnalistinį pilotažą, todėl tiesiog rijau kiekvieną naują detalę ir dėjausi į savo patirties dėžutę.
Smagiausia buvo stebėti su „Wall Street journal“ bendradarbiaujantį žurnalistą ir profesorių Adamą iš JAV. Su estu Erki iš karto atkreipėme dėmesį į profesorių, kuris akivaizdžiai mokėjo kinų kalbą. Tarkime, kai sakydamas savo kalbą koks ministerijos klerkas mesdavo juokelį, visi vietiniai puldavo kvatoti, o mes pradėdavome kikenti tik sulaukę vertimo, Tačiau Adamas visada kvatodavo kartu su vietiniais.
Įsivaizduokite, kokia nuostaba buvo mūsų veiduose, kai jis mums asmeniškai prisipažino kiniškai nemokantis nė žodžio. „Betgi jūs juokdavotės iš jų anekdotų net nesulaukęs vertimo“, - nedrąsiai pareiškiau ir gavau vieną geriausių žurnalistikos pamokų gyvenime. „Aš juokiuosi ne tik tada, kai suprantu anekdotą, bet ir tada, kai manau, kad to reikia“, - ištarė barzdočius.
Estas - geriausias kolega
Vis dėlto, su keistuoliu profesoriumi ar su pasipūtusiais pasaulinio lygio žurnalistais bendrauti nebuvo lengva, todėl su estu visos kelionės metu ir išlikome geriausiais draugais. Erki atitiko visus mūsų anekdotinius herojus – stambokas, lėtas, paprastas ir nuoširdus šiaurietis. Neužmiršiu akimirkos vietiniame oro uoste, kai Erki netikėtai pametė savo rankinės diržo sagtį. Akmeninio veido riteris kelias minutes rausėsi rankinės dugne, kol ištraukė atsarginę sagtį ir be menkiausios emocijos lėtai ištarė „Lucky me“. :)
Mums dviese su Erki buvo sukurta ir speciali turistinė programa po šalį. Apsilankėme nacionaliniame Taroko parke, į kurį patekome su vietinėmis oro linijomis. Puikiai angliškai kalbanti gidė pirmiausiai įsivedė mus į po stogu esantį muziejų, prikimštą modernių technologijų. Čia netgi kai kurie eksponatai buvo ne tikri, o suformuoti lazerių šviesos.
Labiausiai patiko testas, kai ekrane rodomose nuotraukose turi parodyti, kur čia slepiasi vabzdys ar vabalas. Kai kurie gyviai gamtoje taip nori išgyventi, kad savo spalvomis ir formomis visiškai pristaiko prie aplinkos, o užfiksuoti nuotraukose mulkina vargšus turistus. Deja, užsirovė ne ant to – vaikystėje buvau pervertęs visas brolio geografo knygas, todėl be vargo subaksnojau į užsimaskavusius gyvius ir pelniau absoliučią gidės pagarbą.
„Dar niekam nepasisekė atspėti penkių nuotraukų iš pirmo karto“, - ištarė gidė ir paprašė mano duomenų kažkokiai muziejaus svečių knygai. Taigi jei kada lankysitės Taivanio Taroko nacionalinio parko muziejuje ir rasite mano pavardę, praneškite man, prašau. :)
Mūsų lankytas nacionalinis parkas buvo puikus – su miškingais kalnais, kurių viršūnėse saulės apšviestos maldai kviečia budistų šventyklos, apačioje šniokščiančiomis kalnų upėmis ir uolose iškaltais keliais, kuriuose prasilenkti gali tik vietiniai vairuotojai. Kulminacija tapo apsilankymas prie Ramiojo vandenyno pakrantės. „Ar galiu paimti keletą akmenukų?“ - žinodamas, jog čia griežtai saugoma teritorija, paklausiau gidės. „Apsimesiu, kad nematau“, - atsakė ji.
Rinkimų vajus
Grįžome atgal ir patekome į patį rinkiminio vajaus įkarštį. Finaliniame rinkimų į Taibėjaus miesto merą etape liko tik du kandidatai, atstovaujantys pagrindinėms šalies partijoms. Abu savo agitacinius renginius nusprendė daryti visai greta esančiuose stadionuose, tad apsilankėm abiejuose. Skirtumas nedidelis – tiesiog vienur daugiau mėlynos, o kitur – raudonos spalvos.
Prie mikrofonų šūkavo kandidatų bendražygiai, šeimų nariai, grojo vietinės grupės, aplink mus vaikščiojo kvailiausiais kostiumais pasipuošę rinkimų talismanai, o tada išmušė dešimta valanda, iššovė fejerverkai ir... šviesos užgeso. Įsigaliojo agitacijos draudimas, tad grįžome į autobusus, negalėdami atsistebėti, kaip į vieną minią maišosi iš abiejų stadionų plūstanti raudona ir mėlyna spalvos. Jokio pykčio, jokių muštynių – rinkimai jiems tarsi žaidimas.
Dar labiau stebėjomės kitą dieną, stebėdami rinkimų eigą. Taivaniečiai balsavo naudodami modernias elektronines priemones, todėl televizijų ekranuose visą dieną buvo galima matyti realius rinkimų rezultatus, o vakare, vos pasibaigus rinkimams, paaiškėjo ir nugalėtojas – dabartinis meras Hu. Linksmai atšventėme pergalę ir grįžome į viešbutį.
Štai čia su estuku ir paslydome, nes viešbučio restorane nusprendėme užsisakyti alaus. Atkreipėme dėmesį, kad jis velniškai brangus – gal dvidešimt litų, tačiau juk viską dengia organizatoriai! Ramindami save šia mintimi užsisakėme ir dar po vieną, o kitą rytą raudonuodami traukėme banknotus iš piniginės, nes atsiprašinėdami vietiniai kolegos informavo, kad išlaidų alkoholiui negalės padengti. Tai buvo brangiausias mano gertas alus iki šiol.
Bendri įspūdžiai
Mums lankantis Taibėjuje, čia dar buvo nebaigtas statyti šiuo metu aukščiausias statinys pasaulyje – Bokštas „Taipei 101”. Apie jį sklandė daug legendų, iš jų geriausiai prisimenu vieną. Taivanis yra seismiškai aktyvi zona (vieną nedidelį drebėjimą viešėdami pajutome ir mes), todėl reikėjo spręsti bokšto stabilumo klausimą. Nuspręsta jo viršuje įtaisyti pakabintą aukso rutulį, kuris žemei drebant pradėtų svyruoti ir išlygintų pastato poziciją. Ar taip ir buvo padaryta, nežinau.
Dar Taibėjus sužavėjo savo dydžiu ir žmonių gausa. Štai viename populiariame restorane turėjome užsiregistruoti ir porą valandų laukti, kol elektroniniame tablo virš durų isižiebs mūsų stalelio numeris. Tik tada buvome įleisti į vidų. Tiesa, dabar ir kai kuriuose Vilniaus restoranuose vasarą užplūdus užsieniečiams norisi pagalvoti apie klientų srautų valdymą, bet tuomet man tai buvo visiška egzotika.
Na ir prekės, Taivanio prekės. Didžiuodamiesi vietiniai pasakoja, kad 97 procentai nešiojamųjų kompiuterių „smegenų“ sukuriame būtent čia, Taivanyje. Vėliau keičiasi tik logotipai ant korpusų ir kainos, todėl vietiniai patarė mums nesivaikyti žinomų „brandų“ ir griebti kokį vietinį šedevrą. Iš pradžių dar abejojome, tačiau Taibėjuje aplankę vietinius Gariūnus, kur buvo prekiaujama tik įvairia elektronika, neatsilaikėme.
Nusipirkau kažkokį nežinomos markės CD grotuvą ir džiaugiausi gavęs šį stebuklą keturis kartus pigiau už tokį patį dalykėlį Lietuvoje. Džiaugiausi lygiai dvi dienas, nes po to grotuvas sugedo ir veikti pradėdavo tik stipriai sudavus per kietą paviršių. Ne viskas auksas, kas Taivanyje pagaminta.
Vis dėlto, Taivanį verta aplankyti. Ši šalis – gera galimybė mažoje teritorijoje rasti tai, kuo gali didžiuotis nedaugelis Azijos šalių: snieguotas kalnų viršūnes, veikiančius budistų vienuolynus, milijoninius miestus, greitus traukinius ir lėktuvus, vandenyno skalaujamas pakrantes ir svarbiausia – mokančius ir norinčius bendrauti žmones.
P.s. Nuotrauką pasiskolinau iš Taivanio turizmo svetainės, nes saviškes kažkur nudaigojau. Tikiuosi, neužpyks... :)
Valdas
