Globojami Azerbaidžano gyventojų
Ruošdamiesi kelionei į Gruziją ir Azerbaidžaną, visas viltis sutikti svetingus gyventojus ir išgirsti nesibaigiančių tostų dėjome į pirmąją respubliką. Iš Azerbaidžano tikėjomės tik prisižiūrėti naftą pumpuojančių „gervių“ (taip naftininkų vadinami naftos gavybos įrenginiai, kurių viršutinė dalis švytuoja lyg gervės snapas), paklaidžioti po didžiausią Užkaukazės didmiestį Baku, pamatyti vieną kitą mečetę ir... viskas. Turiu pripažinti – Azerbaidžanas gerokai viršijo mūsų viltis.
Visų pirma, pirmąjį tostą mūsų kelionės metu mes išgirdome ne Gruzijoje, kaip tikėtasi, o traukinyje iš Tbilisio į Bakų, ir rėžė jį ne gruzinas, o mūsų pakeleivis azeras – kaip paaiškėjo vėliau, garsus tos šalies archeologas Tiufanas.
„Už jus, kad nusprendėte keliauti į Azerbaidžaną, kad jus domina mūsų šalis“, – pirmąjį tostą pradėjo Tiufanas. Vėliau sekė tostas „už jus, kad apskritai mėgstate keliauti ir esate atviri pasauliui“, po to – „už jus, kad palaikote vienas kitam draugiją kelionėse“, dar po to – „už Žydrę, kuri yra nuostabi moteris, o moterims, kaip žinia, keliauti daug sudėtingiau“...
Tostai liejosi per kraštus, o mes stengėmės neatsilikti, formuluodami tostus už Azerbaidžaną, kuris dar į jį neatkeliavus, jau viršijo mūsų viltis, kadangi sutikome tokius puikius šios šalies žmones; už Tiufaną ir jo bendrakeleivį kolegą, kadangi jie yra tikri savo specialybės žinovai ir myli savo šalį; už mažas tautas, kurios turi didžią praeitį, todėl ir yra stiprios; už pasaulį be sienų ir taip toliau.
Beje, galiu tik pridurti, kad tostams daug gėrimo nereikėjo – mūsų bendrakeleiviai į plastikinį puodelį gėrimo įlašindavo kelis lašus, kad jo užtektų didesniam tostų skaičiui :)
„Ar galiu jiems parodyti madoną su kūdikiu“, - Tiufano paklausė jo jaunesnis bendrakeleivis. Profesoriui leidus, iš po gulto bendrakeleivis ištraukė rankinę, o iš jos – rūpestingai apvyniotų nuotraukų pluoštelį. Jose buvo užfiksuoti priešistorinės moters palaikai su kūdikėliu ant rankų – moteris buvo palaidota kiek susirietusi, kad geriau apglėbtų savo mažą vaiką ir apsaugotų jį nuo būsimų pavojų Aname pasaulyje.
Draugai visam gyvenimui
Degančiom akim archeologai komentavo, ką reiškia vos matomas rėželis ant moters kaukolės („ji buvo įsisegusi kabančius auskarus“) ar aptrupėjęs raktikaulis („moteris nešiojo kaklo papuošalą“), vardijo metus, kada galėjo būti palaidota „Madona su kūdikiu“ ir iš kokių žemių ji galėjo atklysti į Azerbaidžaną. Žiūrėdami į mums mažai ką sakančią nuotrauką jie piešė mums visą krašto istoriją. Ir tai vertė mus pamilti tą šalį dar į ją neatvykus.
Azerbaidžanas priglaudė „kelionės bibliją“
Uždegančius pokalbius nutraukė tik į vagoną užėję Azerbaidžano pasieniečiai. Šiaip pasų patikra nebūtų vertas pasakojimo faktas, tačiau mums jis vos nesibaigė „kelionių biblijos“ praradimu (biblija mes paprastai vadiname kelionių gidą „Lonely planet“, kuris padeda mums kiekvienoje kelionėje). Todėl ryžausi apie šį faktą papasakoti, kad būtumėt atsargūs, jei leisitės į Azerbaidžaną.
Informacija „Lonely planet“ knygoje apie Užkaukazės respublikas išdėstyta tokia tvarka: skyrius apie Gruziją, po to – apie Armėniją, tuomet – atskiras skyrius apie Kalnų Karabachą ir galiausiai – apie Azerbaidžaną. Neįsigilinusiam skaitytojui toks išdėstymas nesukelia jokių pašalinių minčių.
Tačiau pasienio pareigūnai, išvydę ant stalelio mūsų „bibliją“, ėmė kažką emocingai tarpusavyje šūkalioti ir paprašė mūsų paduoti jiems knygą. Atvertę Kalnų Karabacho skyrių, jie ėmė šūkalioti dar emocingiau. Į ginčą įsitraukė mūsų bendrakeleiviai, o mes nesuprasdami apie ką diskusija, tik ramiai sėdėjome ir laukėme kuo viskas baigsis.
Baigėsi tuo, kad pasieniečiai atidavė mums knygą, numojo ranka ir paliko mūsų kupė ramybėje. Bendrakeleiviai paaiškino, kad pareigūnai norėjo konfiskuoti knygą, kadangi joje nekorektiškai pateikta informacija apie Karabachą - Karabacho skyrių publikuojant iškart po Armėnijos, esą leidžiama suprasti skaitytojui, kad Karabacho teritorija teisėtai priklauso Armėnijai. Tuo tarpu Karabachas yra armėnų okupuota teritorija, kuri iki tol priklausė Azerbaidžanui.
Tik mūsų bendrakeleivių įtikinėjami, kad mes įsigydami šią knygą nežinojome apie nekorektišką informaciją (pirkome knygą internetu), pasieniečiai leidosi perkalbami ir paliko mums mūsų „bibliją“. „Ai, atidavėme Karabachą, tai negi knygos neatiduosime“, - reziumavo pasieniečiai, grąžindami mums „skandalingąjį“ kelionių gidą.
Todėl jei tektų keliauti į Azerbaidžaną ir su savimi vešitės „Lonely planet“, rekomenduojame kertant sieną šią knygą giliau paslėpti ;)
Užbėgdama už akių tolesniems įvykiams, galiu paminėti, kad visgi azerų teisybė triumfavo. Nors mums pavyko išsaugoti „Lonely planet“ nuo pasieniečių, ši knyga kelionės pabaigoje vis tiek atiteko Azerbaidžanui – Valdas paliko ją taksi automobilyje Azerbaidžane ir daugiau mes jos nebematėme... :)
Nafta atskiestas Kaspijos vanduo
Nežinau, ar čia savitaiga, bet mums pasirodė, kad Baku pasitiko mus naftos kvapu. Maža to, prigulus ant viešbučio lovos atrodydavo, kad guli ant liulančio naftos telkinio, padengto plona žemės pluta. Bet čia greičiausiai dėl to, kad visą naktį iki atvažiuojant į Baku siūbavome traukiniu... :)
Tačiau netrukus galėjome akivaizdžiai įsitikinti naftos buvimu.
Romantiškasis Kaspijos pajūris
Apžiūrėję Baku senamiestį, leidomės į naftos paieškas. Nafta pumpuojama iš Kaspijos jūros Baku pašonėje, galima sakyti, kad ir pats miestas išsidėstęs ant telkinio. Tiufanas dar traukinyje pasakojo, kad anksčiau Baku apylinkėse naftą iš žemės buvo galima semti kibirėliais – taip vietiniai ir darydavo. Dabar naftai išgauti reikia šiek tiek daugiau pastangų, bet gręžiniams vis dar užtenka palyginti nedidelio gylio.
Važiuojant nuo Baku link tos vietos, kur pagal „Lonely planet“ turėtume pamatyti naftos platformas Kaspijos jūroje, pakeliui išvydome plytinčius kelis kilometrus jūros pakrantės, nusėtos linguojančių naftą siurbiančių „gervių“ – visai kaip mes įsivaizdavome prieš atvykstant. Na, ne visai – tiek „gervių“ vienoje vietoje neįmanoma įsivaizduoti – protas atsisakė įvertinti, ar jų buvo keli šimtai, ar netgi tūkstančiai... Ir visos jos lingavo, kurdamos ošiančio naftos miško įspūdį...
Išsilaipinę iš autobusiuko, bandėme prieiti prie jūros ir pamerkti rankas į nafta atskiestą Kaspijos vandenį. Apie kilometrą teko žingsniuoti žolėmis ir šabakštynais užžėlusiu jūros krantu be jokios galimybės prasibrauti iki atviro vandens. Tolumoje jūroje matėme egzotiškai styrančius naftos bokštelius, prie kojų teliuskavo tarp pajuodusių žolių pasiklydęs jūros vanduo.
Šis „egzotiškas“ peizažas nė kiek nekliudė vietiniams gyventojams rengti piknikus ant žolės – jiems tai jokia egzotika...
Pagaliau prasibrovę iki atviro kranto, pamirkėme rankas Kaspijos jūroje – nei kojų, nei kitų kūno dalių ten merkti nesinorėjo, matant kokios spalvos daiktus jūra išmeta į krantą – pajuodusius plastmasinius buteliukus, juodas žoles bei kitus naftingos jūros turtus.
Tai, kad Azerbaidžanas – naftos valstybė, jautėme ir nuošalesniuose šalies kampeliuose. Pavyzdžiui, keliaujant per visą šalį, tapo įprasta matyti pakelėse stovinčius stalelius-prekystalius su išrikiuotais koka-kolos buteliukais, kuriuose buvo pardavinėjama nafta...
Ir nuolat kelią lydintis dujotiekis taip pat tapo įprasta peizažo detale. Šis palydovas išnyko iš akių tik pasukus į kalnų gilumą.
Akmenuota kelionė į kalnų miestelį Lahič
Azerbaidža – azerbaidžaaaaa, – plyšavo magnetofonas mažame autobuse, riedančiame Azerbaidžano kalnais. Retsykiais melodija keistai užsitęsdavo arba užsikirsdavo, kaip senais laikais subraižytos plokštelės.
Azerbaidža, azerbaidžaaaa....
Vienu metu magnetofonas iš viso nutilo, autobusiukas sustojo, tuo tarpu keleiviai vyrai atvirkščiai – garsiai kleketuodami ėmė lipti iš autobuso, kažką karštai aptarinėdami. Greitai paaiškėjo jų sujudimo priežastis: kelias užgriuvęs akmenimis – reikės juos nuridenti. Valdas taip pat puolė į pagalbą vietiniams, tuo sukeldamas jų entuziazmą.
Kelionė į kalnų miestelį Lahič buvo bene įsimintiniausia Azerbaidžane. Dar įsimintinesnė buvo pati viešnagė. Vos išlipome iš autobusiuko (būdavo Sovietų sąjungos laikais tokie „pazikai“, dar vadinami „kriuksiukais“) miestelio centrinėje aikštėje, prie mūsų prisistatė vietinis gyventojas su klausimu – „jūs iš Pabaltijo?“. Išgirdęs teigiamą atsakymą, mus informavo „mnie pro vas pazvanili“ („man apie jus paskambino“).
Pasirodo, mūsų mielasis Tiufanas, sutiktas kelionės pradžioje, ėmėsi mus ne juokais globoti. Na, mes maloniai sutikome paimti iš jo telefono numerį kažkokio azero, kuris gyvena Lahič ir galėtų mus pavedžioti po miestelį. Galvojome, atvažiuosime, įsikursime, ir jei bus gera nuotaika, paskambinsime.
Bet Azerbaidžane reikalai tvarkomi kitaip. Į mūsų pasvarstymus apie tai, kad norėtume susirasti viešbutį, naujasis mūsų globėjas atsakė „pas mus kiekvienas namas – viešbutis“ ir ėmė vestis mus į savo namus. Ten jau žmona ruošė pietus, o dukra buvo pasiruošusi viską atnešti ant stalo. Pokalbio metu išsprūdus pagyrimui, kad Azerbaidžane auga tiek daug gėrybių, pavyzdžiui, vien riešutų yra įvairiausių rūšių, šeimininkas ir pats pasiraitojo rankoves ir puolė mums gliaudyti riešutus, kad svečiai galėtų pasivaišinti....
Jau nekalbant apie tai, kad papietavus šeimininkas pavedžiojo mus po visą miestelį – supažindino su geriausiais amatininkais (kalviais, vario dirbinių meistrais ir kt.), nuvedė į miesto muziejų, kur , pasirodo, dirba jo žmona, pristatė miestelio senių tarybai ir t.t. Grįžus po pasivaikščiojimo į namus, mūsų vėl laukė vakarienė ir paklota lova.
Svetingasis azeras
Nežinau, koks įspūdis liktų apie Azerbaidžaną, jei keliautum kaip paprastas turistas ir tavęs neglobotų Tiufano ar kito nuoširdaus azero ranka, bet tai, kaip keliavome mes ir kokius žmones sutikome, paliko mums neišdildomų įspūdžių. Tiesa, kelias dienas pakeliavus globojamiems Tiufano ir jų draugų, norėjosi šiek tiek ištrūkti ir pajausti, ką reškia patiems klaidžioti po Azerbaidžaną, pasiklysti kokiame nors tos šalies mieste, pačiam kreiptis į vietinį prekeivį. Tai su kaupu patyrėme, kai praradome kelionių bibliją ir atsiradome mieste Şäki, kur, tiesa, taip pat gyveno Tiufano draugas, bet ten mums nusėdo telefonas ir mums su juo nepavyko susisiekti. Tiesą pasakius, jau ir norėjosi šiek tiek privatumo.
Ką gi, Şäki mieste mes gavome privatumą. Šis miestas žymus dėl buvusio Karavan Sarajaus – vieta kur sustodavo karavanai, keliaujantys šilko keliu. Dabar buvusiame Karavan Sarajuje įrengtas puikus viešbutis (ir, beje tikrai nebrangus), jame mes ir gyvenome. Tačiau geriausi prisiminimai apie Azerbaidžaną buvo sukaupti kitur – jie susiję ne su puikiu Karavan Sarajumi, o su nuoširdžiais Azerbaidžano žmonėmis, mylinčiais savo kraštą ir jo svečius.
Žydrė
