Tbilisis besikaupiančių aistrų sūkuryje
Kaip tik pastaruoju metu televizoriuose mirga pranešimai apie nerimstančius gruzinus ir jų protesto akcijas Tbilisyje, apie griežtąjį prezidentą Saakašvilį ir dar griežtesnę jo opoziciją. Mes viešėjome Tbilisyje, kai tos nuotaikos kaupėsi, o močiutė, pas kurią gyvenome, kiekvieną rytą pradėdavo „svajomis“ apie artėjantį mitingą...
Tikėjomės atskristi į Tbilisį miesto šventės Tbilisobos (maždaug „Vilniaus dienos“) išvakarėse, o atskridome mitingo išvakarėse... Pasirodo, miesto šventę, kuri paprastai organizuojama spalio paskutinį savaitgalį, šį kartą gruzinai ėmė, ir suorganizavo savaite anksčiau. „Neištvėrėme“, - paprastai paaiškino vienas tbilisietis. Beliko tikėtis, kad ir paprasta diena Gruzijoje verta šventės.
Tbilisyje tvenkėsi debesys
Lėktuvui nusileidus anksti ryte (Tbilisyje buvome apie 4 val. ryto), taksi automobilį nukreipėme link gatvės, kurioje įsikūrę močiutės Dodo svečių namai.
Dodo Lietuvoje yra jau šiek tiek žinoma asmenybė, nes pas ją buvo apsistoję krūvos lietuvių, kurie jos adresą ir telefoną perduoda iš rankų į rankas kitiems į Tbilisį keliaujantiems tautiečiams. Jos nuotrauka buvo publikuota ir kelionių žurnale bei kai kuriuose interneto portaluose.
Močiutė Dodo šias iškarpas saugo slaptame stalčiuje (jas atvežė viena iš viešnių), o atvykus naujai lietuvių partijai, ištraukia ir paprašo išversti, kas ten parašyta apie ją ir apie Gruziją :) Ir vis nesiliauja stebėtis, kaip ji čia į laikraštį pateko. Jeigu ką – pažadėjome perduoti straipsnio autoriui linkėjimus nuo Dodo... :)
Pasiklydę vertime
Mums atvykus, Dodo rūpinosi artėjančiu mitingu (nors ta didi diena turėjo išaušti tik už savaitės). Pirmąjį rytą, sėdint svečių namų kieme ir gurkšnojant kavą, Dodo išlindo iš savo kambarėlio ir po kelių mandagumo frazių, reikšmingai pranešė, kad visas Tbilisis laukia lapkričio 2-osios. Ir vėliau ne kartą ką nors kalbėdama, ji vis grįždavo prie šios temos, negailėdama prezidentui Saakašviliui riebių rusiškų „komplimentų“.
Taksistai, pakalbinti apie artėjantį mitingą, dalinosi skirtingomis nuotaikomis. Vieni skundėsi, kad šalyje klesti bedarbystė ir iliustruodami tą teiginį, puldavo pasakoti apie tai, kad ir patys, nors baigę aukštuosius mokslus, bet priversti sukioti vairą, nes esą neranda darbo. Kiti gyrė prezidentą už jo veiklumą ir atgijusį Tbilisį, kuriame verda statybos bei taisomi keliai.
Išbandymas skrandžiams
Net ir tvenkiantis priešmitinginėms aistroms, Tbilisyje virė gyvenimas ir per porą dienų čia „prisiragavome“ nemažai gruziniškų prieskonių.
Visų pirma, Tbilisis tikrai gera vieta patirti gruziniškos virtuvės malonumus. Kiek ragavome tradicinių chinkalių (gruziniški koldūnai) bei chačapurių (paplotis su sūriu) skirtingose Gruzijos vietose, Tbilisyje šie patiekalai labiausiai džiugino mūsų skrandukus :)
Kažkada šie koldūnai dar lakstė ir linksmai mūkė...
Ir tikrai nieko nėra geriau, kaip vakare susirasti mažą jaukią kavinukę Tbilisio senamiestyje (reikia dairytis tokios, kurioje buriuojasi vietiniai), užsisakyti chinkalių (mažiausia įmanoma porcija – 5 neregėto dydžio koldūnai) ir vietinio vyno ąsotį. Padavėja prie šio derinio dar primygtinai siūlydavo limonado ir daržovių salotų. Porą kartą su šiuo pasiūlymu sutikome, tad turėjome laimės prisiminti sovietmečiu iki skausmo pažįstamą „Diušės“ limonado skonį.
Kol dorodavome užsisakytą maistą, nuo gretimų stalų mus sekdavo smalsios akys ir atsiradus pretekstui užmegzti kalbą, kaimynai juo pasinaudodavo. Tbilisyje tos pažintys dar nenuvesdavo iki šokių ant stalo, bet provincijoje, mažesniuose miesteliuose, stalai greitai gali būti sujungti, ir net nepajusi, kaip geri su gruzinu iš ožio rago, o jis jau beveik kviečia tave į savo vestuves.
Kavinėje gali nesuvalgyti viso maisto, bet jei gruzinas tave vaišina – niekada. Na, čia panašu į lietuviškas svetingumo tradicijas. Jei lėkštėje liks nedidelė dalis maisto, dar tiek to, bet jei neįveiksite didžiosios dalies – šeimininkė ims klausti „gal neskanu“, ir ką beatsakysite, šiek tiek įsižeis. Apie tai, kaip tekdavo gudrauti, kad neįžeistume šeimininkių (mes tai vadinome „chinkalių slėpynėmis“) – viename iš dienoraščio įrašų.
Istorijas pasakoja senamiesčio raizginys
Pirmąją dieną Tbilisyje išnaršėme Rustavelio prospektą (pagrindinė gatvė centre – "ala Gedimino prospektas" Vilniuje), įlindome į senamiesčio gatvelių labirintą bei užlipome ant kalvos, kurią puošia tvirtovė ir nuo kurios atsiveria įspūdingi miesto vaizdai. Per kitas dienas dar giliau skverbėmės į senamiesčio raizginį bei nemažai laiko praleidome šturmuodami Azerbaidžano ambasadą (iš Tbilisio norėjome nukakti į gretimą šalį, ir mums tai pavyko).
Rustavelio prospektas šiuo metu išgyvena grandioziškų remontų etapą. Dalis pastatų – ką tik atnaujinti arba laukia atnaujinimo, tačiau didžiausia dalis - pasislėpę po pastoliais. Todėl mes šiek tiek jautėmės lyg statybvietėje. Tačiau tiems, kurie apsilankys kitą sezoną, vaizdas turėtų būti visiškai kitoks.
Sprendžiant iš to, ką pavyko pamatyti pro pastolius, miesto valdžia (kartu su prezidentu, nes jis ten, berods, turi nuomonę visais „atnaujinimo“ klausimais) užsimojo sukurti prestižinio Tbilisio vaizdą. Iš po pastolių švyti prabangus „Kempinski“ marmuras, pastatai, nuo kurių pastoliai jau nuardyti, naktį apšviečiami įvairiaspalvėmis šviesomis ir rėkte rėkia, kad šis miestas nori pasiūlyti save vakariečiui ir būti pripažintas bei įvertintas.
Daug jaukiau jautėmės klaidžiuose senamiesčio labirintuose. Pirmoje nuotraukoje iš Tbilisio – kiemas, kuriame slankioja katės, o po langais sukabintos eilės įvairiaspalvių skalbinių. Tai tipiškas senamiesčio vaizdas.
Stabdymo rezultatai nustebino visą šeimą
Už kiekvieno posūkio galima pamatyti vis kitos šeimos gyvenimo „išklotinę“: eiles skalbinių, kurie pasakoja apie tos šeimos gyventojus – ar jie turi vaikų, ar šeimos moteris mėgsta puoštis ir t.t. Prie lango stovintis visureigis bei į balkoną išbėgęs šuo dar papildo šį pasakojimą. Na, ir katės. Jos neabejotinai jaučiasi miesto šeimininkėmis, laisvai vaikščioja tvoromis ir pačios nusprendžia, kada pozuoti turistui, o kada išdidžiai numoti uodega.
Šunys gerokai draugiškesni, prisliūkina prie tavęs ir atidžiai uostinėja, tikėdamiesi, kad gal kišenėje turi paslėptą nesuvalgytą chinkalį...
Šuniškas reketas
Smagiausia po Tbilisio senamiestį tiesiog šiaip be tikslo slampinėti, kaišiojant nosis į kiemelius, užsukant į kavines bei mažas bažnytėles. Tačiau yra kelios vietos, kurias tiesiog būtina aplankyti – privalu užlipti ant kalvos, kurios viršuje įsikūrusi Narikkala tvirtovė (dar aukščiau lipant galima pasiekti ir Motinos Gruzijos statulą) bei pamatyti Tbilisio pirtis, nuo kurių, kaip teigia kai kurie šaltiniai, kilo miesto pavadinimas. Dar galima pereiti tiltu į kitą upės pusę ir pasikėlus ant kalvos, nužvelgti miestą iš kitos pusės – tuomet senamiesčio raizginys su jį puošiančiais bažnyčių bokšteliais atsivers jums visu grožiu.
Motina Gruzija ir sveikina, ir graso kardu
Tbilisio pirtys (taksistui galima nurodyti kryptį – „Abanotubani“) įsikūrę senamiesčio pakraštyje, kalvos papėdėje, į kurią teks kopti, jei norėsite pamatyti miesto tvirtovę.
Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad miesto pavadinimas kilo nuo žodžio „tbili“, reiškiančio „šiltas“, kadangi toje vietoje buvo rasti šilti šaltiniai, prie kurių vėliau buvo įkurtos žymiosios pirtys. Tbilisiečiai didžiuojasi, kad šiose pirtyse maudėsi tokie grandai, kaip du Aleksandrai - Puškinas bei Diuma, o vėliau tą malonumą itin išgyrė.
Mes pirčių malonumų nespėjome patirti (rašoma, kad galima įsigyti bilietą į bendrą pirtį arba išsipirkti atskirą kambarėlį), bet vien pasivaikščiojimas pirčių stogais (!) pridėjo šarmo mūsų kelionei.
Gruzijos rankdarbių ratelio pirmūnė
Pirčių stogai primena kalvotą aikštelę, sudarytą iš daugybės plytinių kupolų – po kiekvienu kupolu slepiasi atskiras pirties kambarėlis, o pro kupole esančias angas sklinda tiršti pirčių aromatai. Todėl vien pasivaikščiojęs stogais ar ant tokio stogo prisėdęs, jau jautiesi patyręs aromaterapinę procedūrą. Tuo pat metu ant stogo kvapais mėgavosi ir jauna gruzinė, kuri, matyt, ten buvo įsikūrusi ilgam – neskubėdama popieriuje kažką piešė, o jai aplink kojas gulinėjo aptingęs vietinis šuo. Tačiau jis nebuvo tiek aptingęs, kad nepatikrintų, ar mes neturime jam ko nors valgomo... :)
Pasimėgavę pirčių kvapais, įgijome daugiau parako kopti į kalvą, kurios viršūnėje mūsų laukė miesto tvirtovė.
Panašu, kad ši kalva – viena iš tų vietų, kurias mėgsta miesto jaunimas. Čia išeinama pasivaikščioti kompanijomis, o dar dažniau – poromis. Vienos poros susiranda nuošalesnį brūzgyną ir susiglaudę klausosi radijo, kitos – sėdi ant tvirtovės sienos, nukarę kojas į miestą ir šnekučiuojasi. Valanda lipant į kalvą ir karstantis tvirtovės sienomis prabėgo nepastebimai.
"Jeigu nesiženysi - šoksiu"
Palipus dar aukščiau, galima prieiti Tbilisio simbolį – Motinos Gruzijos statulą. Motina Gruzija žvelgia į miestą nuo kalvos ir sveikina svečius vienoje rankoje laikydama vyno dubenį, o priešus atgraso kitoje rankoje suspaustu kardu.
Aistros išsiliejo
Mūsų kelionė į Gruziją bei Azerbaidžaną prasidėjo ir baigėsi Tbilisyje.
Kai čia lankėmės pirmą dieną, stebėjome pastatus ir žmones tiriančiu žvilgsniu. Akys kibo už senamiesčio kiemų su margaspalviais skalbiniais, naujuose rajonuose verdančių statybų, akmeninių bažnyčių bokštelių, upės, kuri dalija miestą į dvi dalis palikdama išgraužtus skardžius.
Greitai čia stovės keletas "Europų"
Stebėjomės, kad žmonės Tbilisyje įvairūs – ne vien tamsiais, saulės nugairintais veidais, kaip mes stereotipiškai įsivaizdavome, bet ir šviesiomis garbanomis bei ugniniais viršugalviais. Diskutavome, ar ši ugninė spalva į Gruziją atkeliavo iš Anglijos, ar kaimyninės Armėnijos, ar tai vietinės žemės „eksperimentai“.
Taip pat jautėme kylančią įtampą ir besitvenkiančias aistras prieš artėjantį antiprezidentinį mitingą.
Pakutinę kelionės dieną vėl grįžome į Tbilisį (prieš tai aplankę kalnų miestelį Kazbekį ir vynų regioną Kachetiją bei kaimyninį Azerbaidžaną).
Tuomet Tbilisis mums jau atrodė pažįstamas – mes mielai nėrėme atgal į jo senamiestį ir be didelių ginčų pasukome į pažįstamas kavines dar kartą pasimėgauti chinkaliais ir limonadu, dar kartą aplankyti barmenės Nairos ir pašnekėti su ja apie mūsų „broliškas tautas“... :)
Visą savaitę besikaupusi įtampa jau liejosi Tbilisio gatvėmis. Nors mitingas prieš prezidentą turėjo prasidėti kitą dieną (kai mes jau turėjome būti gimtinėje), tačiau žmonės į gatves išėjo dar naktį, tad ir mes spėjome užfiksuoti pirmąsias mitingo minutes. Šyptelėjome tarpusavyje – gruzinai ir vėl „neištvėrė“, nesulaukę oficialios mitingo pradžios. Ir šventėse, ir protestuose jie nekantrūs...
Miestiečiai nekantravo įsigyti naujų "i-podų"
Ir nors sunku susigaudyti pašaliečiui Gruzijos politinėse peripetijose, tačiau kartais atrodydavo, tarsi kažkas tampo to spektaklio virvutes, judina vandenį ir kaitina gruzinų kraują. Kol jie tarpusavyje santykius aiškinasi, didelis kaimynas gali ramiai dirbti savo darbelius.
Atsisveikinome su barmene Naira, linkėdami jai atvykti į Lietuvą. O ji pakvietė sugrįžti ir vėl – tuomet jau turėsianti namus (ką tik nusipirko butą) ir galėsianti mus priimti į svečius.
Močiutei Dodo palinkėjome sėkmės mitinge, o širdyje liko neišsakytas palinkėjimas Gruzijos žmonėms – kad mūsų broliškos tautos nebeturėtų ko viena kitai pavydėti (kaip kad jie mums dabar pavydi Europos). Kad pakvietus į svečius gruziną, jis nenudelbtų akių, nes nuo pat nepriklausomybės dar neturėjo galimybės išvykti už šalies ribų.
Žydrė
