Koncentruoti įspūdžiai iš Gruzijos
Sunku mokslininko tonu dėstyti apie šalį, pabuvus joje vos savaitę. Tačiau pirmasis įspūdis visada svarbus, todėl aplipdęs jį internete parankiotomis žiniomis, pateikiu štai šį gruziniškų kelionės įspūdžių koncentratą.
Dėmesio: taip, taip, jau žinote – viskas čia subjektyvu ir mėgėjiška. Tik prieskonis, planuojant jūsų pačių kelionę ar atgaivinant prisiminimus
Šalis: Gruziją žinome puikiai, kaip ir jie puikiai žino mus. Turėjome didingą ir mūšių kupiną praeitį, buvome sovietinės sesutės, kartu kabinomės nagais ir dantimis į nepriklausomybę ir kartu žengiame demokratijos keliu. Kas antras gruzinas, išgirdęs žodį „Lietuva“, nudžiunga ir pareiškia: prieš 20 metų buvau pas jus. Vilnius, Kaunas, Klaipėda – labai gražūs miestai, o jūsų tauta – svetingi žmonės. Taip pat apibūdinti gruzinus būtų ne tik mandagumo ženklas, bet šventa teisybė. Apie jų svetingumą jau seniai kuriami anekdotai ir filmai, o tostą keliančio, ant žirgo sėdinčio ir kinžalu mojuojančio barzdočiaus gruzino įvaizdis gerai žinomas daugeliui europiečių. Šalis, kuriai Dievas davė daug ir šiek tiek pagailėjo – tik tam, kad nesukurtų antro rojaus žemėje.
Stereotipai: Gruzinai – tamsaus gymio žmonės, iki mirties mylintys savo žemę, saugantys galingos šalies istoriją, per vieną tostą sugebantys papasakoti apie visą savo gyvenimą ir linkę į homoseksualizmą. Išskyrus paskutinį stereotipą, viskas daugmaž yra teisinga, o dėl paskutinio... kam teko svečiuotis kituose azijietiškuose kraštuose, tas supras, jog vyriška draugystė turi kiek kitokias ribas nei mūsų konservatyviuose kraštuose. Dviejų vaikinų vaikščiojimas susikibus, nuoširdus pakštelėjimas į skruostą susitikus ar į lūpas po ilgo tosto – tai tiesiog apraiška vyriškos draugystės, kurią gruzinai labai vertina ir brangina. O tapti gruzino amžinu draugu ir būti pakviestu prie jo vaišių stalo tikrai nesudėtinga. Gal to nepavyks padaryti lengvai, jei esate Tbilisyje ir neturite pažįstamų vietinių, tačiau mažesniuose miesteliuose kartais užtenka vieno pasisveikinimo, kad būtum įtrauktas į gruzinišką šurmulį.
Situacija: mums gruzinai pavydi. Nors neturi daug informacijos apie dabartinę ekonominę ir politinę Lietuvos situaciją, vien priklausymas Europos Sąjungai jiems reiškia labai daug. Patys jie irgi nori kuo greičiau integruotis į Europą, nes jaučia, kad šitas kaimynas yra geriausia atsvara kaimynui „iš šiaurės“, o būti vieniems tokiame jautriame regione yra per daug sudėtinga. Galima sakyti, kad savo priklausomybės kelyje buvome keleriais metais greitesni už gruzinus, todėl dabar šioje šalyje galima pamatyti daug ženklų, kuriuos mes jau išgyvenome – nukirpta Rusijos rinkos „bambagyslė“, didelis nedarbas, sugriauti kolūkiai, nėra vidurinės klasės atstovų, daug netikėtai pralobusiųjų, bet dar daugiau skurstančių, sunkiai pažabojama juodoji rinka... Galima vardinti ilgai, bet džiugu matyti, jog nepaisant visų protestų ir nepasitenkinimų dabartine valdžia, reikalai juda į priekį ir kažkada geriausia Sovietų sąjungos valstybė turi gerų perspektyvų vėl suklestėti.
Kelionės trukmė: Gruzijoj spėjome praleisti savaitę – niekingai mažai, kad kažką perprastum, pajustum ir suvoktum. Todėl dėkui nuoširdiems gyventojams, taksistams, svečių namų šeimininkams ar tiesiog gatvėje sutiktiems žmonėms už jų atvirumą ir norą bendrauti – be to būtume nepatyrę išvis nieko.
Kelionės kaina: galai suvesti – dviejų savaičių atostogos Gruzijoje, aplankant ir Azerbaidžaną vienam žmogui kainavo 2000 Lt (800 Lt skrydis iš Rygos į Tbilisį, 100 Lt nuvykimui į Rygą, apie 300 Lt nakvynėms, apie 300 Lt maistui ir apie 400 Lt transportavimuisi viduje, o kas liko – smulkios išlaidėlės suvenyrams ir pan.). Turint daugiau laisvo laiko galima taupyti ant transporto, o turint draugų greitai atpinga nakvynės, tad čia dar ne pati mažiausia suma, kurią galima išleisti už tokias atostogas.
Bilietai: kai „Air Baltic“ pradėjo tiesioginius reisus į Tbilisį, patogesnio ir geresnio pasiūlymo ten nusigauti turbūt ieškoti neverta. Tačiau patartume rezervuotis bilietus bent jau prieš du mėnesius, nes skrydžiai populiarūs (šimtai latvių sezono metu traukia į Sukumi ir Batumi kurortus). Problemėlė tik tokia, kad reikia nukakti iki Rygos, bet tai nėra labai sudėtinga – į priekį kai kurie reisai nuveža iš Vilniaus autobusų stoties tiesiai prie oro uosto, o atgal reikia 22 maršruto autobusu nukakti iki Rygos autobusų stoties, o nuo ten jau reisų gyvas velnias.
Vizos: į Gruziją vizų nereikia, o jei sugalvosit aplankyti ir Azerbaidžaną, pigiau vizą darytis jų ambasadoje, esančioje Tbilisyje. Pasakykit taksistui „Azerbeidžani cielčiu“, sumokėkit apie 5 larius ir būsit nuvežti į naujai atstatoma miesto rajoną. Svarbu nuvykti ryte iki 12 val., priduoti pasą, paso kopiją ir 2 nuotraukų kopijas. Viešbučio rezervacija pageidaujama, bet nebūtina. Tada gausite mokėjimo dokumentą, kurį reikia apmokėti viename iš dviejų „Transsibiro vystymo banko“ skyrių, kur vėlgi reikės taksisto pagalbos. Viza kainuos 45 JAV dolerius, dar 5 litai nukris komisiniam mokesčiui. Pasai atiduodami nuo 15 val. Jei gražiai pašnekėsite su konsulu, vizą padarys tą pačią dieną. Jei nepavyks, vienas vargas – pirmą dieną mokėjimo dokumento negausit, po trijų dienų reikės vėl atvykti su pasu ryte, gauti mokėjimo dokumentą, apmokėti ir vakare atsiimti pasą.
Skrydis: iš Rygos skrydžiai dažniausiai vyksta vėlai vakare, o į Tbilisį atvykstate praktiškai naktį (apie 4 val.), todėl patartina bent pirmą nakvynę užsirezervuoti iš anksto ir sutarti, kad jūsų lauks. Taksi iš oro uosto kainuos apie 25-45 larius, priklauso nuo to, ar imsite valstybinę taksi ir kiek pasiderėsite. Mes mokėjome 35 larius, o samdėme valstybinį taksi, nes tie vyrukai, prieinantys prie tavęs laukimo aikštelėje ir murmantys, kad nuveš tave į viešbutį, atrodo labai nepatikimai. Sako, būna atveju, kai pasiūlymu susigundę turistai lieka pakelės miške be pinigų.
Kuprinė: pasiėmiau 70 litrų kuprinę ir išbandžiau pilnos ekipiruotės svorį. Palapinės ir kilimėlio neprireikė, o štai miegmaišis porą kartų Azerbaidžane pasiteisino. Labai rekomenduoju turėti gerus kalnų batus, vėjo neperpučiamą švarkelį, žibintuvėlį ir lauktuvių iš Lietuvos. Taip pat nepakenks rulonėlis nuosavo tualetinio popieriaus. Pasilikite kuprinėje bent trečdalį tuščios vietos – tikrai susigundysite įsigyti gruziniško vyno ar kokio saldumyno, kuris suvalgys kuprinės erdvę
Skiepai ir ligos: specialiai skiepytis nereikia, tačiau vėl profilaktiškai rekomenduoju skiepus nuo hepatito. Ir būtinai įsimeskite keletą nosinaičių pakelių, vaistų nuo peršalimo, skrandžio problemų bei gertuvę stipresniam gėrimėliui – kartais praverčia norint dezinfekuotis prieš maistą.
Pinigai: pinigų išsigryninsite Tbilisio oro uoste, taip pat daugelyje vietų mieste, nes bankų paslaugų sektorius čia gana išvystytas. Sunkiau bus mažesniuose miestuose, todėl rekomenduoju grynintis iškart didesnes sumas (bent 500 larių), kad užtektų ilgesniam laikui. Grubiai vienas laris yra vertas 1,5 lito, tad neapsigaukite, lygindami santykį 1:1 – laris iš tikro yra brangesnis. JAV dolerių galite turėti, bet galima apsieiti ir be jų. Nebent bandytumėt kaip nors sužaisti su kursu, bet kiek žiūrėjau aš, kažką svaraus išlošti keičiant litus į dolerius Lietuvoje, o dolerius į larius Gruzijoje nelabai pavyks.
Kainos: nakvynė sostinėje kainuoja nuo 20 larių svečių namuose (asmeniui) iki tiek, kiek esate pasirengę mokėti. Jūsų poreikiams tarnaus ir paprasti svečių namai su gausybe lovų vienoje patalpoje, ir „Sheraton“, „Mariot“ ar netrukus duris Rustavelio prospekte atversiantis monumentalus „Kempinski“. Už sostinės ribų nakvynės kainos svečių namuose svyruoja nuo 15 iki 30 larių asmeniui. Maistas nėra labai brangus: porcija gruziniškų koldūnų khinkalių restorane kainuos apie 2 larius, alus – 1-2 larius, grafinas vyno (1,2 l) – 3-4 larius, šašlykas – 4-5 larius. Viskas priklausys nuo to, kokio lygio įstaigą pasirinksit. Štai mes, bemaklinėdami, užėjom į tokį restoranėlį, kur už kavą su pyragaičiu teko palikti apie... 40 larių. Užtai pasimokėm ir vėliau atradome tokių vietų, kur soti vakarienė su daug vyno kainuodavo apie 10-15 larių. Transportavimasis Tbilisyje su taksi, priklausomai nuo atstumo, kainuos nuo 3 iki 7 larių, autobusai ir metro bilietai kainuoja keliasdešimt „centukų“. Didesni atstumai „maršrutkomis“ (keleiviniais mikroautobusais) kainuoja 5-10 larių, o jei samdysitės taksistą ilgiems atstumams, gali kainuoti 50-100 larių. Valanda interneto kainuos apie larį, daugelis turistinių objektų yra nemokami arba mokami simboliškai. Dar galite investuoti kokius 10 tūkst. larių į nedidelį namuką Kaukazo kalnų papėdėje ir jį atsiremontuoti – vakariečiai Gruziją šiuo atžvilgiu taip pamėgo, kad valdžia netgi priėmė sprendimą žemės ir nekilnojamojo turto užsieniečiams nepardavinėti, tačiau patyrusiam juristui šis draudimas – lengvai apeinama smulkmena.
Derybos: įmanomos, bet labiau simbolinės, negu padedančios sutaupyti. Taksistai nuleis keletą larių už ilgesnę kelionę, svečių namų šeimininkės, gražiai pašnekintos, sumažins nakvynės kainą dar kokiais penkiais lariais... Tai beveik ir viskas.
Lauktuvės: su lauktuvėmis Gruzijoje gaudoka, tačiau išeičių yra. Bene paprasčiausias smegenims, tačiau sunkiausias kuprinei sprendimas – nupirkti „Kindzmarauli“, „Tsinendali“ ar kokios kitos žinomos markės vyno. Neblogas ir gruziniškas brendis, tarp turistų populiari degtinė „čača“ (velniškai stipri), užtai alaus geriau nevežti – su mūsiškiais nepalyginsi. Kitas populiarus suvenyras – riešutai, aplieti suaušusių vynuogių sultimis ir suverti į vieną dešrą, vadinamą „čiurčhela“. Jų yra parduotuvėse, bobutės gali parduoti šių gardumynų gatvėse. Taip pat greta dažnai rasite tokius iš vaisių sulčių „iškeptus“ blynus – kai kurie labai gardūs, o kai kurie labai rūgštūs. Na, o pabaigai – visokie plastmasiniai kinžalai, kepurės, kryžiukai, vėliavos, fantastiškai numegztos vilnonės kojinės ir t.t.
Temperatūra: jei žiemą mums -15 yra normali temperatūra, tai gruzinams tokiu atveju jau būtų šalta. Šiaip norėdamas apibūdinti vidutinę temperatūrą šalyje prie lietuviškos pridėčiau apie 5 laipsnius. Tačiau Gruzija – labai įvairi šalis, nuo jūros iki aukštikalnių, todėl priklausomai nuo to, kur vykstate, pasirūpinkite ir atitinkama apranga. Bet kokiu atveju, labiausiai vykti į šalį rekomenduojama per lietuvišką pavasarį ir ankstyvą rudenį.
Kalba: jei gruziniškai nei kalbėti, nei rašyti nemokate, didelės bėdos nėra. Žinokite žodžius „gamardžiobat“ (labas), „madloba“ (ačiū) ir „gaumardžios“ (į sveikatą) – to visiškai užteks. Visur kitur padės rusų kalba, jei nemokate jos, tada bandykite angliškai, bet regionuose su anglų kalba turėsite problemų. Gruzinų rašmenys visiškai mums nesuprantami, vertimų į anglų ar bent į rusų beveik nėra, todėl klausinėti tenka dažnai ir rusų kalbos mokėjimas tampa išsigelbėjimu. Pastebėjome tendenciją, panašią į lietuvišką: vyresni žmonės moka rusiškai ir gana neblogai, o jaunesni jau bendrauja angliškai (beje, dažnai kalba labai puikiai, beveik be akcento). Tiesa, prieš pradėdami kalbėti rusiškai bent jau pasisveikinkite jų kalba. Kaip žinia, rusai nėra pati mėgstamiausia gruzinų tauta, todėl kelis kartus teko patirti, kai pradėjus bendrauti rusiškai (klausiant krypties ar pan.) bendraujama šaltokai, po to išgirdus akcentą pasiteiraujama, iš kur atvykome (dažnai galvoja, kad mes lenkai arba latviai) ir kai pasakai Litva, prasideda visai kitoks bendravimas. „Aaa, Lietuva – mūsų broliai“, - pareiškia gruzinai ir tampa draugiškesni.
Maistas: galima atskirą knygą apie gruzinų kulinariją parašyt. Valgo jie daug ir sočiai, užsigerdami limonadu, degtine ar žvėriškomis dozėmis vyno. Pradėkime nuo „chačapuri“ – picos formos kepto paplotėlio, kurio viduje slepiasi sotus sūris su įvairiausiais priedais. „Chačapuri“ būna įvairių: su sūriu, su mėsa, su daržovėmis, su ant viršaus užkeptu kiaušiniu... Tik spėk rinktis ir ragauti. Priklausomai nuo rūšies, šiek tiek keičiasi ir pavadinimas, tarkime, „chačapuri“ su kiaušiniu jau bus vadinamas „adžapuri“. Kita gruzinų vizitinė kortelė – „khinkali“. Tai milžiniški koldūnai su malta ir prieskoniais pagardinta mėsa, suspausti į smagų mazgelį viršuje. „Khinkali“ valgomi rankomis, o mazgelis paliekamas nesuvalgytas. Mažiausia porcija, kokią gausite užeigoje, yra penki tokie „khinkali“. Mums, nepratusiems prie tokių porcijų, akys lipdavo ant kaktos dviese dorojant vieną tokią porciją, o vietiniai vienu prisėdimu sukerta po 10 ir daugiau „khinkalių“. Dar labai mikliai iš lėkštės dingsta svogūnais pagardintas gruziniškas avienos ar jautienos šašlykas, kepta višta, aštrūs troškiniai, pomidorų ir agurkų salotos su dieviško skonio prieskoniais (ypač Kaheti regione). Na, ir įžymioji gruziniška duona, kurią lauži ir valgai, lauži ir valgai... Apibendrinant, maistas Gruzijoje puikus ir savo patiekalą čia ras tiek mėsėdžiai, tiek vegetarai. Tačiau nepadauginkite, užsisakinėdami atskiras porcijas, nes dažnai vienos pakanka dviem žmonėms. Tas pats galioja ir vynui – viena porcija dažniausiai reiškia vieną didelį grafiną. Užtai paragauti tikrai verta.
Gidai: jų yra, bet nelabai ir reikia. Kažkiek gidų paslaugas teikiančių agentūrų veisiasi Tbilisyje, organizuoja išvykas į Kazbeko kalno papėdę, David Garedža olų miestelį, Boržomi vandens gimtinę. Tačiau visa tai pigiau, smagiau ir įdomiau galima pasidaryti patiems, turint patikimą kelionių knygą po pažastimi. Jei kažkur reikia nuvykti greitai ir komfortiškai, galima samdytis vietinius taksistus, bet tai jau bus gerokai brangiau už visuomeninį transportą.
Žmonės: vaikščiojančios širdys, o ne žmonės. Tik užmesk akį į gretimą stalelį, o tave jau kviečia prisėsti ir kiša prie burnos vyno pripiltą avino ragą. Tik ištark „gamardžiobat“ miestelio gatvėje sutiktai moterėlei, o ji jau vedasi tave į savo kiemą ir brukdama vynuogių krepšelį pasakoja miestelio istoriją. Buvo atvejis, kai norėjome važiuoti su taksi į Azerbaidžano ambasadą ir sustabdę taksistą pasiklausėme, ar iki tos ambasados toli, o taksistas, užuot pasiūlęs sėsti ir važiuoti (ko mes ir norėjome), pradėjo... aiškinti kelią. :) Gruzinai puikiai žino Lietuvą, pusė jų čia buvo sovietiniais laikais atvykę kaip turistai, kita pusė Lietuvoje tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Mini jie mus labai geru žodžiu, o mes jiems atsilyginame tuo pačiu. Vien dėl žmonių čia verta atvažiuoti.
Papročiai: tostai – bene labiausiai pasaulyje žinomas gruzinų paprotys. Kai sakomas tostas, gruzinas tarsi jame gyvena, supina su įvairiomis asmeninėmis patirtimis, istorijomis. Kai tostą baigia vienas, išgerti dar negalima, nes jį gali pratęsti kitas. Nutraukti tostų taip pat nevalia, reikia klausyti iki galo. O sveikinti galima su vynu ar stipresniais gėrimais – sakoma, kad su alumi Gruzijoje sveikinti gali nebent priešą. Verti dėmesio ir tautiniai Gruzijos šokiai, muzika... Tik panorėkit ir greičiausiai tai jums bus atskleista, nes jūs šioje šalyje esate svečiai, o gruzinams svečias – Dievo dovana.
Blogi įpročiai: skaičiau, kad Tbilisio gatvėse pasitaiko apiplėšimo atvejų, keletą vienišų turisčių buvo bandyta išprievartauti nuošalesnėse vietovėse bandant patekti į kokius nors turistinius objektus, bet negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti. Didžiausia gruzinų blogybė – nesibaigiantys tostai, kurių klausantis burna visiškai išdžiūsta, o ranka su stikline vyno pradeda drebėti nuo nuovargio. :)
Geri įpročiai: jau minėjau daug, tad koncentruotai – svetingumas, nuoširdus noras padėti, įgimta iškalba ir meilė savo šaliai bei papročiams.
Saugumas: neturėjome jokių problemų su saugumu. Sako, kad Saakašviliui atėjus į valdžią nusikalstamumas Tbilisio gatvėse beveik išnyko, o kitose vietovėse jo beveik ir nebuvo. Labiau reikia pasisaugoti, kad vaikštant kaimelio gatvėmis nesunervintum kokio palaido buliaus ar avino, o laipiodamas kalnais turi žiūrėti po kojomis, kad nepaslystum ir nenuriedėtum į Azerbaidžano teritorines žemes. Na, ir reikėtų atsargiai elgtis su minėtais „taksistais“ oro uoste, kurie priėję tyliai siūlo pavežti į kokius nakvynės namus, o po to nakvoti tenka miške, be pinigų ir vertingų daiktų.
Apgavystės: per didelė taksisto užsišaukta kaina, svečių namai, kur žadėtasis „hot water“ aptinkamas tiktai arbatinuke... Kas dar? Tikriausiai nieko.
-----------------------------------------------
Maršrutas: laiko turėjome nedaug, tad labai nesiblaškėme ir orientavomės į rytinę Gruzijos dalį. Aplankėme Tbilisį, Kazbegį, Signagį ir David Garedža. Nenorėjome vykti į Sukumi ar Batumi kurortus bei į populiarųjį Boržomi. Labiau viliojo kalnai ir įspūdingi gamtos reginiai.
Tbilisis: sostinė ir tuo viskas pasakyta. Senas, ilgą istoriją nešantis miestas, kuriame greta griūvančių namų parkuojami prabangūs automobiliai, pirtyse garuoja po darbo dienos bandantys atsipalaiduoti barzdočiai, kaulėta moteriška ranka pro pravertas duris lauk išmeta kačiuką, o nuo kalvos viską stebi akmeninės „Motinos Gruzijos“ akys. Miestui padovanotas išskirtinis reljefas, per šimtmečius išgraužtas miestą į dvi dalis skaldančios upės. Ant stačių jos skardžių rymo bažnyčios ir pastatai su gruziniškai architektūrai būdingais balkonais, aplink vingiuoja pypsinčios miesto gatvelės, kaip spygliai sulindusios tarp senamiesčio pastatų, ramybę tebesaugo ant kalno pastatytos pilies griuvėsiai, o antrame plane kyla nauji pastatai ir krypuoja statybų kranai. Tbilisis atstatinėjamas ir perstatinėjamas kiekviename žingsnyje. Pagrindinėje miesto venoje – Rustavelio prospekte – kyla nauji biurų pastatai, viešbučiai. Kituose rajonuose žemes okupuoja gyvenamųjų namų dėžutės. Tik senamiestis dar bando išsaugoti nuo krano strėlių savo griuvėsių dvasią. Kai atvyksite į Tbilisį, būtinai raskite laiko aplankyti pirčių kompleksą, užlipti ant tvirtovės griuvėsių, pasivaikščioti tamsiomis ir klaidžiomis senamiesčio gatvelėmis, o pasižvalgę Rustavelio prospekte pajudėkite ir arčiau upės esančiomis gatvėmis – čia rasite visko, nuo jaukių (ir brangių) kavinukių iki bažnyčių ar nuosavų vilų. Gyvenimas Tbilisyje vyksta iki vėlyvo vidurnakčio, o naktiniuose klubuose – ir iki paryčių. Tik spėkit suktis ir bendrauti. Tbilisiui negaila dviejų ar net trijų dienų.
Kazbegis: nedidelis miestukas į šiaurę nuo Tbilisio, visai netoli sienos su Rusija, tituluojamas svarbiausia didžiojo gruzinų kelio dalimi. Pati gyvenvietė yra visai nedidelė ir gana apmirusi – tarp kapotų pastatų šmirinėja palaidi paršiukai, karvės ir šunys, retkarčiais gatvele nukrypuoja juodai apsirengusios moteriškės. Lyg ir nieko ypatingo, jei ne aplinka. Iš vienos pusės miestelį supa snieguotos Kaukazo uolos, o štai kitoje dunkso monumentalus Kazbekas. Tai daugiau nei 5000 m. aukščio kalnas, ilgai laikytas šventu, o dabar savo snieguotą viršūnę geru oru dosniai dalijantis turistų fotoaparatams. Greta Kazbeko ant mažesnės kalvos pastatytas vienuolynas, sudarantis su Kazbeku unikalų gamtos ir architektūros derinį – tai yra tikrasis Gruzijos vaizdas. Jei norite į Kazbegį, atvykite čia mikroautobusu tiesiai iš Tbilisio Didube autobusų stoties, tai kainuos apie 6 larius žmogui ir truks keturias valandas, o pakeliui prisižiūrėsite ne mažiau įspūdingų Kaukazo vaizdų. Pačiame miestelyje reikia mažiausiai vienos pilnos dienos, kad atsikėlę ryte spėtumėte užlipti iki minėto vienuolyno, o vakare dar spėtumėte nuvykti iki sienos su Rusija, kuri šiuo metu visiškai uždaryta. Vaizdas ten neypatingas, bet pasivažinėti visai smagu.
Signagis: vienas iš gražiausių rytinės Gruzijos dalies miestų, esantis Kahetijoje – vynų regione. Tiesa, tas grožis šiuo metu tapo labai sąlyginis, nes šalies valdžia metų pradžioje nusprendė perstatyti miestą iš esmės, todėl dabar jis primena pasakų miestelį. Visos gatvės atnaujintos, blizgantys viešbučiai, restoranai, valandas elektrine muzikėle skaičiuojanti rotušė, dirbtinių gėlių vazonai balkonuose... Vietiniai žmonės kiek burnoja ant statybininkų, kad iš vieno gražiausių Gruzijos kalnų miestelių padarė „McDonalds“, tačiau atvykti čia vis tiek rekomenduojame. Miestelis aptvertas kelių kilometrų ilgio siena, kuri saugojo miestelėnus nuo daugelio priešų atakų ir buvo netgi pramintas „užuovėja“. Sintetinai atnaujinimai, apsupti viduramžių dvasios yra pakankama priežastis, kad pasijustumėte čia tarsi kitame pasaulyje. Jei būsite Signagi, užsukite į restoranėlį prie pat įvažiavimo į miestą. Agurkų ir pomidorų salotos čia pačios skaniausios pasaulyje. :)
David Garedža: vietovė tarp Tbilisio ir Signagio, senovinis ir gerai išsilaikęs miestas uolose. Patekti čia nėra lengva, todėl rekomenduojame kreiptis į vietines turizmo agentūras, o dar geriau – patiems samdytis transportą, kad atvežtų, palauktų ir parvežtų. Kelias į Garedžą vingiuoja per gelsvus gruziniškus slėnius, išmargintus baltais avyčių taškeliais. Atvykti nuo Tbilisio reikia maždaug dviejų valandų, kol automobilis sustoja prie bažnyčios krautuvėlės ir galima pradėti savo klajones. Fiziškai nepasirengę ar nenorintys ilgai gaišti keliautojai gali aplankyti čia pastatytą vienuolyną ir įamžinti greta jo uoloje juoduojančias skylutes, kuriose anksčiau buvo gyventa, o kai kuriose gyvenama ir iki šiol. Jei turite laiko ir noro, rekomenduoju pasukti mūsų pasirinktu keliu. Šiek tiek pro bažnytėlę palipkite į kalną, kol rasite į viršų vedantį metalinį turėklą. Eikite į viršų laikydamiesi jo krypties, net jei atrodytu, kad turėklas veda bele kur. Taip pasieksite kalno viršūnę, nuo kurios atsivers mėnulio kraštovaizdis. Tada sekite geležies turėklo takeliu į kairę, kol pradėsite aptikti kalne išskobtas olas – ištisą olų miestą. Kai kuriose olose yra langų, durų skylės ir netgi išsilaikiusios freskos su šventaisiais. Tik būkite atsargūs, nes nusiversti žemyn čia visai nesudėtinga, o apačioje jau lauks Azerbaidžano pasieniečiai. :) Nepameskite iš akių to siauro takelio, vėl perlipkite į kitą kalno pusę ir nusileiskite žemyn. Tai trunka dvi valandas ir yra velniškai smagus nuotykis, kurį linkiu jums patirti.
Pabaiga: jei norite gerai pravalyti galvą, per dieną susirasti šimtą mirtinų draugų, paragauti gardaus maisto, dar gardesnių gėrimų ir įamžinti tokių nuotraukų, kurias ne gėda ir ant sienos kabinti – važiuokite į Gruziją. O jeigu ten jau buvote... važiuokite dar kartą.
Valdas
