Lietuva: gyvenimas po karjeros pertraukos
Stuktelėjo trys mėnesiai, kai jau esame Lietuvoje. Trys mėnesiai, per kuriuos nieko ypatingo nenutiko, jei palygintume šį laikotarpį su Pietų Amerikos kasdienybės ritmu. Ten per tris mėnesius kartais spėdavome įkišti nosį net į aštuonias valstybes, pakeisti keliasdešimt viešbučių, pajodinėti žirgais ir nusidanginti prie vandenynų. Dabar tiesiog esame namie. Negali sakyti, kad tai blogai, tačiau pokytis akivaizdus.
Kartais, kai vakarais susitinkame po darbų ir vienas kito paklausiame, kaip sekėsi šiandien, Valdas lepteli: „Nieko ypatingo: upės neperplaukiau, ant ugnikalnio neužlipau, nieko neišgelbėjau...“. „Aš šiandien tuščias indas“, - pasakytų Samas. Tikriausiai būtų teisus, nes kažkuri sąmonės dalis po šitos kelionės iš tiesų yra tuščia. Viskas, basta. Labas, kasdienybe. Metas apsiraminti? O gal metas įvairiems atradimams Lietuvoje?
Kaip viskas buvo grįžus
Mes nieko negėrėm, tik po butelį lietuviško alaus sutiktuvių proga išgėrėm, o kai draugai išsiskirstė, dar nuėjom į parduotuvę įsigyti reikalingiausių daiktų. Prekybos centre pirmiausiai nustebino pirkėjai su prekių pilnais vežimėliais. Mūsų draugai jau tiek buvo prirašę apie krizę, kad tikėjomės Lietuvą rasti kažkokioje bado agonijoje, o čia – besišypsantys tautiečiai, traukiantys iš kišenių mokėjimo korteles ir tempiantys prekių maišus į savo visureigius. Aišku, yra proga – grįžom kaip tik prieš Mindaugo karūnavimą, tačiau tai, ką matome, vis tiek kažkaip keistai nesutampa su įsivaizdavimais.
Tikėjomės didesnių pokyčių mieste. Galvojom, kad bus prisisteigę naujų parduotuvių, kavinių, o kitas Neries krantas bus išvis neatpažįstamas. Radom kelis naujus pastatus, o visa kita – taip graudžiai pažįstama, kad net ašara nurieda. Net siciliečių picos skonis „čilkoje“ toks pat, tik nuolaidos didesnės. Apskritai, netrukus pastebėjome, kad nuolaidos vidurvasary buvo beprotiškos, anksčiau tokių niekada neteko matyti. Visi gudrūs numušti kainas, kai pirkėjai neturi pinigų... Ironiška.
Dar į akis krito aptarnaujančio personalo pokyčiai. Pagaliau Lietuvoje atsirado ir šypsenos, ir malonus aptarnavimas, o kai mikroautobuso vairuotojas išlipant palinki geros dienos, išvis nebesupranti, kas vyskta. Aišku, ne visur ir ne visada taip. Vėliau supratom, kad pavyko grįžti į pačią vasaros pradžią, nes birželis buvo prastas, todėl tikrąją šilumą lietuviai pajuto tik nuo liepos. O mes keliaudami jau įsitikinome, kiek klimatas lemia tautos mentalitetą. Patikėkit, reikalauti šypsenų iš lietuvių, kai devynis mėnesius per metus gyvename tokiame drėgmės, rūko, sniego, šalčio ir vėjo mėšle, tiesiog neįmanoma.
Aišku, specialiai planavome grįžti vasarą, kad prie laiko skirtumo ir kultūrinio šoko dar neprisidėtų klimato pokytis – tai gali būti ir nepakeliama. O nutaikę progą sugrįžti per mindaugines, nušovėm dar vieną zuikį – Pasaulio lietuvių dainų šventę. Į ją su pasirodymu iš Žemaitijos buvo atvykęs ir Valdo brolis Vidas su žmona Edita. Vos tik sužinoję, nuskuodėme jų pasižiūrėti.
Jausmai įdomūs. Matai pasiilgtus žmones, tačiau kalbėti labai sunku. Žodžius reikia traukti iš gerklės. Pasakoti apie kelionę išvis nelabai norisi, todėl džiaugiamės, kad sutikti giminaičiai ir pažįstami linkę daugiau papasakoti apie savas naujienas. Štai, ką reiškia keliaujant turėti internetinį dienoraštį – visi viską apie mūsų kelionę ir taip jau žino. Labai gerai, kad kalbėti reikia mažiau, nes vis dar esame kažkokioje tarpplanetinėje būsenoje. Laikas visiškai susijaukė, todėl miegame iki šeštos vakaro, o paskui trankomės po miestą ir namus iki šeštos ryto. Vis dar nėra jokio skirtumo tarp pirmadienio ir sekmadienio, nors mintys apie darbą lanko vis dažniau, matant piniginėje senkančius paskutinius likučius.
Laisvalaikis ir darbo paieškos
Aišku, darbo ieškoti pradėjome netrukus ir greitai pradėjome tikėtis, kad nebus taip sunku, kaip galvojome prieš grįždami. Žydrė tuoj aplipo pasiūlymais ir rinkosi iš kelių rimtų variantų. Valdas gi pirmiausiai nuėjo į kompaniją, kurioje dėl darbo jau buvo praktiškai susitaręs dar keliaujant, bet išgirdo „deja“. Tiesa, kitas šūvis buvo kur kas sėkmingesnis – po kelių pokalbių Valdas irgi sukirto rankomis su būsimu darbdaviu. Taigi daug baimių sukėlusią įsidarbinimo procedūrą užbaigėme vos per dvi savaites. Jei kam įdomu ir vis dar nežinote, Žydrė šiuo metu darbuojasi ryšių su visuomene agentūroje „Publicum“, o Valdas tvarko prekybos tinklo IKI išorinę ir vidinę komunikaciją. Iš esmės, grįžom į tą pačią sritį, kurioje darbavomės ir prieš kelionę.
Visa tai vyko aktyviai verdant ir kasdieniniam gyvenimui. Ištraukę iš kojinės buto remontui skirtas santaupas puolėme ieškoti meistrų, kurie sutvarkytų įsisenėjusias ir naujai atsiradusias buto problemas. Štai, kad ir sugedęs dujų katilas ar varvantis stogas. Buvo keista, kad statybininkus prisijaukinome neįtikėtinai greitai – užteko vieno skambučio telefonu (!) ir jau pirmo vizito suvažiavo kone pusė kompanijos, iščiupinėjo visą butą ir per kelias savaites ne tik sutvarkė svarbiausias problemas, bet ir nemažai smulkmenų, likusių po pirmojo remonto. Įsivaizduokite tai prieš porą metų! Labiausiai nustebino elektrikas, sugebėjęs ištaisyti kažkokio elektrą anksčiau tvarkiusio studento klaidas ir pirmą kartą padaręs taip, kad visi jungikliai ir šviesos mūsų bute veiktų.
Greta buities darbų turėjome ir malonių laisvalaikio akimirkų. Iš pradžių abu aplankėme savo mamas, po to dar turėjome progą palakstyti po gretimas valstybes: Žydrė aplankė Austrijoje gyvenančią savo draugę, o Valdas nukeliavo iki Poznanės miesto Lenkijoje, kur gavo progą įgyvendinti dar vieną savo svajonę – pamatyti „Radiohead“ koncertą. Nenuobodžiavome ir Lietuvoje: štai, per vieną savaitgalį spėjome plaustu įveikti gerą gabalą Šventosios upės, kiek vėliau spėjome apsilankyti kolegos keliautojo Dainiaus Kinderio renginyje „Kinderis entertainment 2009“, kur kartu su kitais dviem kolegomis Karoliu ir Edita pasidalijome įspūdžiais apie savo keliones. Galiausiai nulėkėme iki Druskininkų ir atsiėmėme Valdo pusseserės dar keliaujant pažadėtą dovaną – po relaksacinį masažą mums abiem. Ir čia dar tikrai ne viskas.
Per tą laiką jau kokius penkis šimtus kartų spėjome užsimanyti šuns (tikriausiai esame minėję, kad buvęs augintinis prancūzų buldogas Gliukas mirė likus mėnesiui iki kelionės) ir net ne vieno, o dviejų prancūzų buldogų. Žinome, kad žiema jiems nėra lengvas metas, todėl tikriausiai iškentėsime iki pavasario. Galvoje sukasi ir daugiau įvairių sėslių minčių, bet kelionių virusas pasėtas giliai, todėl Žydrę vis dažniau galima užtikti vartančią žemėlapius ir kažką tyliai murmančią. Laikmatis tiksi, atostogų dienos kaupiasi ir kažkada netrukus jas tikrai iškeisime į kokią naują įdomią kelionę. Aišku, šį kartą ji bus gerokai trumpesnė. Šalių sąrašas didžiulis, nuo Meksikos iki Izraelio, tačiau kur pasuksim, niekas nežino. Juk tam ir yra kryžkelės.
