Londonas: iš autobusų į lėktuvus ir… namo!
Pakeitėme transporto priemones. Visoje Pietų Amerikoje lėktuvais skridome vos porą kartų (jei neskaičiuosime dar kelių “Cesnų” Venesueloje ir Peru), kai labai labai reikėjo. Ir štai atėjo metas, kai per vieną savaitę kilome ir leidomės net keturis kartus – kiekvienąsyk su šiokiais tokiais nuotykiais.
Pirmasis skrydis – iš Limos. Lėktuvo sėdynių loteriją laimime, gaudami dvi patogias vietas “Airbuse” ir jokių kaimynų. Užtai berniukas prie check-in stalelio iš anksto mums suprogramuoja nuotykį kitoje stotelėje Madride, mat duoda tik du įsėdimo bilietus vietoje keturių. Ai, galvojam, nieko baisaus, viską ten išspręsim, laiko užteks. Pirmiausiai reikia peršokti didžiąją balą. Šitaip prasideda ilga kelionė namo.
Sprintas tarp “Barajas” terminalų
Tikėjomės skristi per Amazonę, bet pilotai nusprendė kitaip: kilome Ramiojo vandenyno pakrante iki Kolumbijos, tada perkirpome Karibų jūrą ir nėrėme į naktį. Laikas prasisuko aštuoniomis valandomis, todėl per skrydį spėjo sutemti ir vėl išaušti. Tai, ko gero, buvo trumpiausia naktis mūsų gyvenime, dėl to atsitiko dalykas, paprastai vadinamas “jetlag” – organizmo sutrikimais dėl laiko pokyčių.
Gerai, kad mums jau pažįstamas Madrido Barajas oro uostas neleido atsipalaiduoti. Viskas čia tvarkoma ispaniškai, tai reiškia, kad tvarkos nėra iš viso. Būtent todėl užuot ramiai perėję tranzitiniu koridoriumi iki kito lėktuvo ir pratęsę kelionę į Londoną, turėjome valandą laukti, o paskui tris kartus bėgti vidutinio nuotolio distanciją tarp dviejų skirtingų terminalų ir vis išklausyti “Air Europa” darbuotojų nurodymų: “Ne, jums reikia į pirmą terminalą. O ko jūs čia atėjot? Jūsų skrydis iš antro terminalo”… Kai iki skrydžio liko gal dvidešimt minučių, prasidėjo panika, tačiau galiausiai radome teisingą stalelį ir lėktuvas mūsų nepaliko. Prakaituoti ir pavargę gavome vietas skitingose pusėse, bet koks skirtumas – vis tiek miegosime kaip mumijos. Dar kartą išmokta pamoka – Madrido oro uoste “užsimeskite” dvigubai daugiau laiko, nei paprastai reikia, o jeigu nemokate ispaniškai, galimybė neišskristi iš viso dar padidėja.
Viešnagė Londone
Visai kitaip Londone. Tvarka geležinė, o Getwick oro uostas daug arčiau miesto, nei manėme. Vos išlipus visos nuorodos reklamose veda į brangųjį traukinuką iki miesto, tačiau Žydrė jau anksčiau buvo internete aptikusi “Easy bus” kompaniją, kuri iki centro nuveža už 7 svarus. Geresnės kainos taip ir neradome, tad rekomenduojame spjauti traukiniui ant bėgių ir naudotis autobusiukais.
Anglų paslaugumas ir tvarkingumas stebina nuo pirmų metrų. Nerauki, kaip įsigyti metro bilietą – tuoj pribėga asistentė, parodo ir dar liepia pakartot procedūrą, kad tikrai išmoktum. Nežinai, į kurią pusę patraukti, kiekvienas paklaustas žmogus vos ne už rankos pagriebęs nuves. Valdas Londone yra buvęs kartą, Žydrė lankėsi tik oro uoste, todėl abiem tai yra nauja ir netikėtai džiugi patirtis.
Gana lengvai įsispraudžiame į metro su savo kuprinėmis, po valandos jau esame netoli Žydrės pusseserės namų ir netrukus sveikinamės su Žaneta, kurios svečiais būsime artimiausias tris dienas. Įspūdžių daug, papasakoti norisi viską, tačiau smegenys per daug susijaukusios. Londone diena dar tik įsibėgėjo, o mūsų biologinių laikrodžių gegutės muša vidurnaktį ir liepia eiti gulti. Reikia tuos laikrodžius prasukti, todėl ištveriame iki vakaro ir griūname ant čiužinio, kaip pakirsti ąžuolai beigi liepos. Dabar daug miegosim.
London, baby!
Atvažiavus į Londoną galvose vis skamba “Drauguose” nugirsta Joe frazė “London, baby!”, reiškianti naivų susižavėjimą ir aukštus lūkesčius kartu sudėjus. Panašių lūkesčių lydimi kitą dieną išvykstame į centrą. Čia jau maršrutą papasakoti sudėtinga, tai labiau klaidžiojimas jaukiomis gatvėmis ir aikštėmis, siekiant nepraleisti reikšmingų architektūrinių statinių, nuo Bekingemo rūmų iki Bigbeno ir dar toliau. Kol kojos veda.
O kai kojos pavargsta, visada smagu užsukti į kokį pubą ir paragauti išsiilgto europietiško alaus. Palyginus su juo, bet kuris Pietų Amerikos sysaliukas keliauja į rūsį. Užsukame į “Šerloko Holsmo” aludę, kur Valdas pradeda degustaciją nuo juodojo “Guinness”, o Žydrė dar nugriebia ir puodelį geros kavos.
Vėliau papietaujame Bigbeno papėdėje, kur sukertame “Tesco” nusipirktas salotas. Bijojome Londono, kaip vieno brangiausių miestų pasaulyje, tačiau kuo toliau, tuo labiau pajuntame, kad ne viskas yra taip, kaip pasakojama. Paieškojus čia galima prasisukti tikrai nebrangiai.
Dar vienas žavintis dalykas – londoniečių atsipalaidavimas. Antrą dienos kostiumuoti makleriukai jau maukia alų greta populiarių aludžių, šalia aistringai bučiuojasi gėjai, su atbulai laikomu žemėlapių blaškosi lenkų turistų grupė, parke savo dalies reikalauja antys ir voverės, o pagyvenęs džentelmenas sukinėja blizgančio cab’o vairą. Visiška tolerancija, ramybė ir kažkoks geras jausmas būnant greta.
Suk suk ratelį Londono akelėj
Kitą viešnagės dieną nusprendėme eiti pramintais takais ir apsukti ratą Londono akimi ir keletas smagumų iki tol. Žydrė nusprendžia apsilankyti keliose rūbų krautuvėse, o Valdas tokiems dalykams turi alergiją, tad palaukia aktyviosios pirkėjos viename iš restoranų greta Oksfordo gatvės. Žinoma, pataiko į gėjų barą. Dingti nėra kur, nes būtent čia sutarėme susitikti, tad lieka tik tyliai gurkšnoti alutį ir šaltu veido abejingumu baidyti susidomėjusių lankytojų žvilgsnius.
Po to susitinkame su dviem draugais, sutiktais dar tolimojoje Kolumbijoje. Tai kartu su mumis į Prarastąjį miestą žygiavę Tabby ir Ethanas. Jie mums parodo kiek kitokią Londono dalį, kurioje renkasi daugiau neformalaus jaunimo, galima rasti puikaus azijietiško maisto ir saulės sušildyto vandens kanalų. „Pasisekė jums, dvi dienos Londone be lietaus! Iš eilės!” – krykštauja Ethanas, o mes kapojam aštrią vištieną su ryžiais, plepam ir džiaugiamės, kad pavyko susitikti su kolegomis.
Tada ateina vakaras, tačiau Londone vasarą saulė leidžiasi lėtai ir mūsų planuotas pasikėlimas „Londono akimi“ vietoje sutemų vyksta per pačią prieblandą. Nieko baisaus, spalvos dar gana gražios, o mes kažkokiu mistiniu būdu esame ištraukiami iš eilės galo ir įsodinami į kapsulę vos kelias minutes palaukus.
Kelionė voverės ratu vyksta apie pusvalandį, o mes vis aikčiojame stebėdami vakarėjantį miestą pro kapsulės langus ir džiaugiamės, kad kažkokiam patrakusiam architektui į galvą šovė toks rizikingas sprendimas pastatyti metalinį monstrą tradicinio miesto širdyje. Atrakciją užskaitom.
Tą vakarą jaukiai užbaigiam prie Temzės, gurkšnodami tamsųjį airišką alų ir mąstydami apie tai, kaip vieną dieną norėtume vėl atvykti į Londoną. Galbūt kaip turistai, o galbūt kaip gyventojai. Kažkoks artimas širdžiai šis miestas. Be Vilniaus ir Madrido tokių daugiau beveik nėra.
Paskutinė diena prabėga klaidžiojant po City, sukant ratus aplink Tauerį ir fotografuojant Tauerio tiltą. Vakare atšvenčiame mažas išleistuves su mūsų šeimininkais ir kitą rytą per patį piką pajudame link oro uosto. Sistema veikia, todėl nes patys netikime, kad taip sklandžiai pavyksta pakeisti metro liniją, išlipti ant žemės ir pasigauti „Easy bus“ autobusiuką, nuskrieti juo iki Getwicko ir įsėsti į nevėluojantį lėktuvą. Dar vienas žingsnis Tėvynės link.
Kad ir kaip prieštarautų latviai, mes jau namie
Aišku, finišas privalo būti kiek komplikuotas, šį kartą tuo pasirūpino latviai, užvėlinę autobusą bent porą valandų. „Atleiskit, ekipažas neatvyko, iškvietėme naują ekipažą“, - mums pusvalandį pralaukus oro uosto autobusėlyje pareiškė liūdno veido braliukas. Ką gi, liko tik pratęsti malonią pažintį su kartu skrendančių pagyvenusių italų kompanija. Galiausiai ekipažas atvyko ir lėktuvas per gerą pusvalandį permetė mus namo. Aišku, tas vėlavimas sumaišė visas kortas mūsų laukusiems. Išsiskirstė didžioji sirgalių dalis, išvyko ir simfoninis orkestras, kuris netgi buvo parengęs mums specialų sutiktuvių maršą, vėjas nebeplaikstė spalvingų sutiktuvių vėliavėlių... :) Užtai sutikome likimo tuo pačiu metu į oro uostą iš Estijos atblokštą Rūtą (su ja buvome susitikę dar Ekvadore), Editą, Jurgą su Narūnu ir namuose mūsų jau laukiantį Nierką su Adele beigi keturiais „Švyturio“. O vakaras pro langą toks gražiai lietuviškas...
Lengvo afekto būsenoje pasidalijome pirmaisiais įspūdžiais, apžiūrėjome savo namus (ačiū nuomininkams ir Nierkai su Gabe už idealią buto priežiūrą), o visiems išvykus dar trumpai pasivaikščiojome po Vilnių ir grįžę į butą pirmą kartą vienas kitam, tuo net patys netikėdami, pasakėme: mes grįžome namo. Net patys nežinome, kiek tas sugrįžimas truks. Galime tik trumpai anonsuoti kitą tekstą: darbus susiradome, esame Lietuvoje jau pustrečio mėnesio, spėjome sudalyvauti dainų šventėje, krikštynose, iškyloje plaustu, bulviakasyje ir gausybėje kitų atrakcijų, tačiau vakarais prieš užmiegant akys vis dar sminga į erdvę už lango ir keliauja ten, kur dar nesame buvę. Kada tai atsitiks – tik laiko klausimas.
