Peru: paskutinės savaitės SAU
Keista, kai pradedi visu kūnu jausti, kad kelionė jau artėja prie finišo tiesiosios. Lieka kelios savaitės iki lėktuvo, atrodo, tarsi jau aplankei viską. Ko neaplankei, pasilikai kitiems kartams, tačiau dabar turi tris savaites. Kur jas praleisi? Atsakymas paprastas: Cusco ir Huanchaco – smagiausiuose Peru miestuose.
Į Peru grįžome planuotai, nes jau prieš pusmetį radome pigiausius bilietus Europon, kurie mus vedė į Peru sostinės Limos oro uostą. Rio de Janeiro ir Buenos Aires pasiūlė gerokai brangesnes kainas. Būtent dėl to per šią kelionę neužgriebėme pietinės Brazilijos pakrantės, pasilikome ją kitai kelionei. Vietoje to nusprendėme ką nors veikti Peru. Dėl pirmos stotelės nuomonės visiškai sutapo – tai bus senoji inkų sostinė Cusco.
Atvykome į šitą miestą po varginančios kelionės autobusu iš Bolivijos. Tikėjomės, kad kelionė bus nuobodoka, bet kad taip... Pirmiausiai gal aštuonias valandas (su sienos kirtimu) kratėmės iki Puno. Tada Valdas mikliai įšoko į motorikšos vežimėlį ir nuriedėjo išsigryninti pinigų miesto centre esančiame bankomate, kol Žydrė saugojo kuprines. Grįžus įsigijome bilietą iki Cusco, bet tai dar nebuvo viskas: mes patekome į įvairius kelio remontus, iš mūsų autobuso kartą iškratė kažkokį kontrabandininką su neteisėtais kroviniais, mes sustodavome pakelėse be jokios priežasties ir galiausiai vėlai vakare pasiekėme Cusco. Svarbiausia, kad pasiekėme.
Smagu, kai tave atsimena
Vieną kelionių ligą tikrai pripažįstame: nesvarbu, kiek žolės skirtingose valstybėse esi apdirbęs, tave vis tiek apgaus. Štai, atvykstame į Peru, kur jau esame buvę, autobusas sustoja Cusco, kur jau esame gyvenę beveik dvi savaites ir mus išduria... jau autobusų stotyje. Pirmiausia, neturime užsirezervavę nakvynės, todėl susiviliojame čia pat besisukinėjančios agentės pasiūlymu apsilankyti naujame viešbutyje už trisdešimt litų. „Visai arti centro“, - aiškina indėnė, o mes nusprendžiame, kad kaina gera ir permokame keliais litais taksistui, nes jau pamiršome tikrąsias taksi kainas.
Tiesa, jau atvykę į viešbutį suvokiame, kad jis yra beviltiškai toli nuo centro, todėl apsistojame vos vienai nakčiai (sulaiko puikus miesto vaizdas pro panoraminį langą). Dar tą patį vakarą nusimetę savo kuprines skubame į centrą, kur randame savo pamėgtus svečių namus „Quiswarkancha“, esančius visai greta pagrindinės Ginklų aikštės. Skambutis į duris. Netrukus jas atidariusi mergina išsižioja: „Čia... jūs? Grįžote???“ Esame daugiau nei nustebinti: mus prisiminė, nors viešėjome čia daugiau nei prieš pusmetį. Todėl daug neplepėdami susiderame dėl geros kainos ir jau rytoj sutariame čia persikelti.
Viešbučiai yra įstaigos, kur kas dieną keičiasi dešimtys ar net šimtai veidų, balsų ir tautybių, todėl nėra nieko mieliau, kai tave atsimena. Tik vėliau sužinome, kad mes buvome pirmieji „Quiswarkancha“ klientai, būtent dėl to užsitarnavome ypatingą statusą. Paties geriausio kambario, kaip aną kartą, nebegauname, tačiau vis tiek jaučiamės čia puikiai ir vos persikraustę puolame į miesto smagybes.
Atvykome į Cusco pačiu laiku. Čia kaip tik prasidėjo šventė Corpus Cristi (isp. Kristaus kūnas). Tai viena didžiausių indėnų švenčių. Žavimės jų gebėjimu tikėti baltaveidžių „importuotais“ dalykais. Štai, vietiniai indėnai vis dar tiki į savo Žemę Motiną (Pachamama), Požemio dievą (El Tio) ir kitas mitologines būtybes, tačiau lygiai taip pat nuoširdžiai pardavinėja prakartėles su mažu Jėzuliuku ar švenčia kitas krikščioniškas šventes.
Kita vertus, atrodo, kad indėnams gali siūlyti bet kokią šventę. Lygiai taip pat entuziastingai jie priimtų kokią tarptautinę suvirintojų, mechanizatorių ar karvių sėklintojų dieną. Svarbu, kad tik būtų galima išgerti daug alaus. Būtent šis gėrimas, patekęs į indėnišką skrandį ir nudirbęs savo darbelį, spalvina indėniškas šventes kiek įdomesnėmis spalvomis.
Šventės pagal indėnus
Jau nesame naujokai. Indėniškų švenčių matėme Bolivijoje. Ten jos buvo ypač triukšmingos: kiekvieną rytą po langais mušdavo trankūs būgnai ir ūbaudavo moksleivių pučiami indėniški skudučiai (sampoña). Po to matėme, kaip indėnai Copacabanoje švenčia vieną svarbiausių Bolivijos švenčių „Gran Poder“ (Didi Jėga). Toji jėga pasireikšdavo dėžėmis išgerto alaus, svirduliavimais miesto aikštėse, pagiriota liaudies muzika ir numyžtais kampais. Taip, tai yra indėnų didžioji jėga.
Per Cusco vykstančią Kristaus kūno šventę matėme tą patį, tik kelis kartus didesniais mastais. Kiekviena siauresnė šio miesto gatvelė virto gelsvu upeliu, kuriuo nepaliaujamai tekėjo šlapimas. Miesto kanalizacija tiesiog nebuvo pasirengusi tokiems išbandymams – tikriausiai inkai nesitikėjo, kad jų palikuonys turės tokias silpnas pūsles ir tokią menką moralę, jog šlapintis sugebės pačiame miesto cente, nerangiai pridengdami savo sraigiuką sudiržusiu delnu. Moterims dar paprasčiau – jų klostuoti sijonai uždengia viską, todėl užtenka tiesiog pritūpti ir laiku atsistoti, kad grindiniu bėganti srovelė nesuteptų sijono kraštų. Mes Indijoje ir Kinijoje buvę, visko matę, tačiau šis vaizdas buvo mums visiškai nauja patirtis.
Tai buvo pirmasis mūsų šventinis įspūdis, nes norėdami patekti į šventės epicentrą turėdavome vieną iš tokių gatvelių praeiti. Laimei, šlapimo upės greitai baigdavosi ir prasidėdavo indėniška fiesta. Pirmasis geras dalykas – muzika. Ji paprasta, dažniausiai atliekama būgnais ir dūdomis, tačiau gana profesionali, garsi ir užburianti. Prasibrovęs pro muziką ir pusvelčiui pardavinėjamus litrinius alaus butelius, pamatydavai ir svarbiausiąją Ginklų aikštę, kurioje sukosi visas veiksmas.
Nesibaigiantis judesys - tai buvo antrasis geras šios šventės dalykas. Tūkstančiai žmonių, susėdusių ant laiptelių prie Katedros ar šmirinėjančių aišktės centre, stebėjo čia vykstančias eisenas. Jos buvo tikrai įspūdingos, nes kiekvienas regionas į Cusco buvo atsigabenęs po relikviją ir visaip reikšmingai ją nešiojo, tampė iš vieno kampo į kitą ir rodė smalsuoliams. Tai ir buvo tikroji šventės esmė.
Patampę savo relikvijas indėnai labai pavargdavo, išgerdavo alučio, savo menku indėliu mielai prisidėdavo prie gelsvų rūgštimi trenkiančių upių tekėjimo ir vėlai naktį užmigdavo. Kitą dieną šventė tęsdavosi. Mes irgi klaidžiodavome tai šen, tai ten, negalėdami patikėti Cusco pokyčiais. Prieš pusmetį šis miestas buvo visiškai kitoks, daug ramesnis ir subtilesnis, tačiau taip jau lemta. Tai svarbiausias turistų traukos centras visoje Pietų Amerikoje. Jis išlieka populiarus bet kurio metų laiku, todėl šlovė ir garbė Cusco, nes net ir tokiu sunkiu metu jis išlieka velniškai patrauklus turistams miestas.
Atiduotos skolos inkams
Kai buvome čia praėjusį kartą, visiškai ignoravome greta Cusco esantį Šventąjį slėnį. Tiesą pasakius, ignoravome ir šį kartą, labiausiai dėl to, kad turistinis bilietas kainuoja žvėriškai brangiai. Nebuvome pasirengę mokėti kone šimtą litų už galimybę pamatyti inkų griuvėsių, kurių ir taip sočiai matėme Machu Picchu. Vietoje to nusprendėme patekti į pačiame mieste esančius Qorikancha griuvėsius.
Štai čia buvo geriausias pavyzdys, ką Pietų Amerikoe pridirbo ispanai. Pakišę savo aukso troškimą ir norą greitai praturtėti po religiniu skydu, jie mielai siaubdavo buvusias inkų šventyklas ir ant jų pamatų netrukus iškildavo kokia nauja bažnytėlė. Qorikancha garsi dėl to, kad čia inkų prado likę gana daug, todėl turistai gali gauti pirmąją dozę inkų dvasios, prieš nuvykdami į Machu Picchu. Mums didelio įspūdžio nepaliko, tačiau tai buvo geras būdas praleisti pusdienį ir šiek tiek investuoti į tautišką nuotrauką.
Atidavę skolas protėviams inkams, tarsi nutrūkę nuo grandinės jautukai pasileidome į Cusco suvenyrų parduotuves. Tai ypač turistinis miestas, tačiau peruiečiai sugeba pagaminti dailius suvenyrinius daikčiukus už neįtikėtinai mažas kainas. Vėliau, jau atvykę į Limą, turėjome konstatuoti, kad Cusco yra tikrai geras miestas apsipirkti, o suvenyrų įvairovė čia bene didžiausia. Tik nepulkite pirkti iš karto, paieškokite „artesania“ turgų šiek tiek toliau nuo centro ir derėkitės kaip arabai. Jei tik galite – ispaniškai.
Nustebinęs vandenynas
Kai kuprinės jau pradėjo vaitoti nuo bolivietiškų ir peruietiškų pirkinių, supratome, jog atėjo metas palikti Cusco ramybėje (esame įsitikinę, jog per kitas laukiančias keliones čia grįšime dar ne vieną kartą). Nusprendėme vykti naktiniu autobusu į Limą, o ten nuspręsti, ką darome toliau. Autobusų stotyje (retas dalykas Peru) pasikalbėjome su keliomis agentūromis, kol galiausiai radome optimalų pasiūlymą „pusiau lovos“ sėdynėse. Nepasigailėjome: kelionė buvo saugi, patogi ir komfortiška. Tik štai per pietus aplankyta Lima nesukėlė ne menkiausio optimizmo jausmelio. Nevykęs miestas.
Nereikėjo daug svarstyti, beveik vienbalsiai nutarėme dar tą pačią dieną keliauti toliau. Į Limą vis tiek dar turėsime grįžti prieš pat skrydį, todėl dabar „gadinti“ savo likusių dienų nebesinori. Nutarta: ieškome dar vieno naktinio autobuso į didelį Peru miestą Trujillo, o iš ten Ramiojo vandenyno pakrantė miesto transportu pasiekiama per pusvalandį. Grįžtame į vietą, kurioje prieš pusmetį jautėmės ypač gerai.
Dvi naktys autobuse nėra panašios į savaitgalio iškylą Lietuvos kaime. Pervažiavę du trečdalius Peru teritorijos jaučiamės išsekę ir pavargę. Nenuostabu, juk miegojome vos kelias valandas. Todėl atvykę į Trujillo šeštą ryto daug nesilaužydami sėdame į pirmąjį autobusėlį, pagražintą užrašu „Huanchaco“. Ten mūsų laukia ramus miestelis prie vandenyno, kur su bangomis kovoja raumeningi banglentininkai, o pakrantėje prie kelio kiauras dienas leidžia malonūs senukai. Vienas iš jų turi viešbutuką „J&J“ – vieną iš geriausių vietų apsistoti.
Mūsų antrą kartą lankomas Huanchaco žvejų kaimelis jau pasikeitė: dabar čia žiemos sezonas, todėl dangus beveik kasdien aptrauktas tirštų debesų. Nelyja, bet ir saulės nedaug. Pakitęs oras mus gerokai nustebina, juk tikėjomės daug šviesos ir saulės. Vietiniams toks vėsesnis oras patinka, nes nereikia skrusti po karštais spinduliais, o mums šiek tiek gaila. Kaip čia dabar grįšime be atostoginio įdegio? Niekas nesupras, ką čia mes tuos pusantrų metų veikėme...
Dar kartą stojame ant lentų
Huanchaco yra ypač garsus dėl trijų dalykų: žvejų, savo nendrinėmis valtelėmis kasryt plaukiančių gaudyti žuvies savo šeimoms ir turistams; banglentininkų, pasiskirstančių pagal savo patyrimą (profai į kairę nuo tilto, o „varliukai“ į dešinę); taip pat dėl gardaus pajūrio maisto. Vienas skaniausių patiekalų yra mūsų jau anksčiau aprašyta ceviche: šviežia žuvis su svogūnais ir aštriu padažu. Griebiame šitą žuvienę už žvynų, tačiau kažką padarome neteisingai, nes apsinuodijame. Pirmiausiai trim dienoms iškrenta Valdas, o kiek vėliau prisijungia ir Žydrė.
Vien dėl to pakeičiame jaukų senuko valdomą viešbutėlį į tokį, kuriame veikia bevielis internetas. Jeigu jau reikia nuolat būti greta tualeto, turėdamas internetą laiką gali leisti naudingai. Abu nekantriai laukiame savijautos pagerėjimo, nes galvose kirba vienas planas: išmokti valdyti banglentę. Šiek tiek jau bandėme, kai pastarąjį kartą čia lankėmės, tačiau dabar norime samdyti instruktorių bent dviem pamokoms ir persilaužti.
Galiausiai susitvarkome su pilvo reikalais ir nueiname pas Chicho – tvirtą vyruką, turintį savo banglentininkų mokyklą. Pažįstame jį, nes prieš pusmetį mūsų pamėgtame bare „Mamacha“ jis mokė Žydrę šokti salsą. Chicho irgi mus atsimena, todėl greitai suderime puikią kursų kainą (trisdešimt litų už dvi kursų valandas ir įrangos nuomą visai dienai). Eisim ant bangos.
Visai kitas lygis
Chicho mokymų kokybė yra visiškai naujo lygio. Ankstesnis instruktorius tiesiog stengėsi, kad atsistotume ant lentų bent kartą (dažniausiai čia veikiančios mokyklos vadovaujasi principu „Jei per pirmą pamoką neatsistojai ant lentos, gali už kursus nemokėti), o Chicho stengiasi, kad mes išmoktume valdyti banglentę. Todėl per pirmąją pamoką krentame dažnai ir išgeriame daug sūraus vandens, tačiau galiausiai perprantame esmę ir abu įvaldome tokią poziciją, kuri leidžia bangai mus nunešti iki pat kranto. Dievaži, tai pats geriausias jausmas.
Mūsų banglentės milžiniškos, sunkiai valdomos, tačiau nuo tokių pradeda visi naujokai. Šiuo metų laiku vandenynas šiltesnis, todėl drebulys negriebia, sistema veikia ir po pusantros valandos gaudome bangas kaip tikri jūrų ereliai. Aišku, tai tik pati pradžia – į Chicho kursus eisime dar porą kartų, kol galiausiai išmoksime esminį dalyką: patys pastebėsime mums tinkamą bangą ir išmoksime ją pagauti niekeno neparaginti ir nepastumti.
Tenka pripažinti, kad banglentės yra vienas patraukliausių sportų. Tiesiog jauti, kaip kasdien tvirtėja tavo kūnas, nuo buvimo atvirame ore oda įgauna gražų toną, o kiekviena pagauta banga sukelia nuoširdų džiaugsmą. Išvada paprasta: taip, mes dar nekart tai bandysime, jei ne Huanchaco, tai kur nors kitur. Bet bandysime.
Sunkmečio lauktuvės braškančioje kuprinėje
Dar kelios dienos ūkanotame, tačiau nelietingame ir linksmame Huanchaco. Regis, čia jau esame savi. Atrandame puikią vakarienę gaminančias užeigas, kuriose jautienos kepsnys yra tik šiek tiek prastesnis už argentinietišką, o keptos bulvytės pateikiamos dailiame mediniame dubenėlyje. Labinamės su ramiais gyventojais, kelis kartus aplankome pasirinkimų kelyje stovinčią Mamachą, kurios jauki užeiga jau gyvena paskutines dienas.
Kai pastarąjį kartą lankėmės „Mamacha“ klube, tai buvo klestinti ir įdomi vieta praleisti vakarus. Dabar turistų srautai sumažėjo, o miestelio centras persikėlė į kitą vietą, todėl Mamacha irgi planuoja perkelti savo veiklą arčiau bizonų takų ir šio smagaus kampelio greičiausiai jau nebeišvysime kitą kartą čia apsilankę. Tačiau nesvarbu, kur bus Mamacha, mes linkime jai sėkmės ir tikime, kad šią stiprią moterį, kaip ir du šaunius jos barmenus Yanine ir Andy tikrai aplankys sėkmė.
Na, o mes jau paskutinį kartą šios kelionės metu susikrauname kuprines paskutinei dienai Limoje. Vykstame ten naktiniu autobusu, tačiau šį kartą beveik neužmiegame. Per daug minčių galvose. Niekaip nesitiki, kad kelionė baigėsi ir liko tik viena diena Pietų Amerikoje. Negalime sakyti, kad labai gaila, atvirkščiai – norime grįžti namo. Tačiau esame liūdni. Tokie pat liūdni, kaip ir bet kuris kitas žmogus, žinantis, jog ką tik baigėsi svarbus jo gyvenimo etapas.
Laimei, mintis, kad grįžtame namo, nugena visas nostalgijas ir vos atvykę į Limą bei radę pakenčiamą viešbutuką centre, puolame rūpintis lauktuvėmis. Lima yra idealus miestas apsipirkti, šiuo atžvilgiu labai panašus į Cuzco. Be to, sostinės centras yra dailesnis už mūsų iki šiol matytus Limos rajonus, todėl turime laiko ne tik apsipirkinėti, bet ir į aplinką paspoksoti.
Grįžę į viešbutuką turime daug smagios veiklos – daiktų pakavimo. Mūsų laimikis gausus, nuo indelių prieskoniams, beždžionės formos ąsotėlio iki vaisingumo bobos, beje, turinčios savo istoriją. Pamatėme šią statulėlę vienoje parduotuvėje, mums labai patiko ir tai pamatęs pardavėjęs užkėlė kainą iki trisdešimties litų. Tąsyk nepirkome, tačiau vakare apsisprendėme mums labai patikusią statulėlę vis dėlto įsigyti. Atbėgome į parduotuvę prieš pat jai užsidarant, todėl nebeturėjusi jėgų deryboms savininkė kainą nuleido... dvigubai. Tokia štai buvo vaisingumo bobos atsiradimo pas mus istorija.
Nesvarbu, kad prieš tai turėjome bemiegę naktį autobuse – nesimiegojo mums ir Limoje. Naktis prabėgo ramiai snūuriuojant ir galvojant apie tai, kas buvo ir kas vis dar laukia. Galiausiai išgirdome beldimą į duris. Viešbučio administratorė mus pažadino, kad nepavėluotume į ankstyvą lėktuvą. Jis mus parskraidins į Europą. Taip norisi sakyti „namo“, tačiau iki namų dar liko kelios dienos Londone ir dar vienas įrašas mūsų dienoraštyje.
