Bolivija: giliose ir pavojingose džiunglėse (II dalis)
Kitą dieną atvykstame iki išsvajotos sankryžos. Greta driekiasi kelias, jungiantis sostinę La Pazą su turistų numylėtu džiunglių miestuku Rurrenabaque, kurią vietiniai vadina tiesiog Rurre, mes irgi taip vadinsim. Dabar reikia sulaukti nuo sostinės atvykstančių autobusų ir į juos įsiprašyti. Štai čia laukia dar vienas juokas – tie autobusai atvyksta jau paryčiui. Artimiausias transportas į Rurre iš čia išvyksta po pusdienio, tad turime gražaus laiko pasėdėti pašiūrėje prie kelio ir pavėpsoti į nuolat kažkur lėtai skubančius vietinius.
Prieš pat vidurnaktį pasiekiame Rurre ir čia baterijos išsenka. Susiradę jaukesnį viešbutuką (ventiliatorius ant sienos ir uodų tinkleliai – ne privalumas, o būtinybė), užkandę gatvėje keptos jukos ir gurkštelėje alaus, krentame į lovas. Kitą dieną apžiūrime patį miestelį, jis mums kažkuo primena Kinijoje aplankytą Jongšua: tropinis klimatas, žaluma, keistų formų kalnai aplink ir ganėtinai daug turistų.
Taip pat netrukus pasieškome turų agentūrų, gabenančių į džiungles. Beveik visi gieda panašias kainas – kažkur du su puse - trys šimtai litų už išvyką su dviem nakvynėmis džiunglėse. Čia reikia paminėti, kad mes renkamės ne džiunglių žygį, o „pampų“ turą. Tai išvyka upe, kurios metu garantuotai pamatysime daug gyvūnų ir paukščių. Į džiungles reikia eiti kur kas ilgesniam laikui, kad pamatytum kokią skruzdėdą ar pumą. Išsirenkame kiek atokiau esančią, todėl pigesnę agentūrą, kainą nuderime gal trečdaliu ir kitą dieną jau pajudame į laukines džiungles, patys dorai nežinodami, kas ten mūsų laukia.
Pirmoji diena: Valdas susiranda meilužių
Papusryčiavę vienoje iš Rurre kavinių, sulaukiame mūsų džipo. Blogos naujienos: mūsų agentūra nesurinko grupės, todėl patekome į „pamestinukų“ grupę, surinktą iš kelių agentūrų. Agentė prieš išvykstant dar įbruko į rankas reklaminius marškinėlius: ne su mūsų kompanija važiuojat, tai bent jau marškinėlius atsiminimui turėkite... Geros naujienos: pamestinukų susirinko vos penki, o ne aštuoni, kaip čia įprasta. Tai reiškia, kad džipe, o vėliau ir laive bei stovykloje turėsime daugiau vietos. Mūsų kompanija – mes abu, olandas, japonė ir pietų korėjietė – iš karto rado bendrą kalbą. Regis, be problemų praleisime tas tris dienas.
Pirmiausiai atvykstame į Santa Rosos kaimelį, kuriame papietaujame. Restorano savininkai augina keletą džiunglių gyventojų. Pirmiausiai pamatome įspūdingo dydžio paukštį, truputį panašų į lietuvišką gandrą, bet kokius penkis kartus didesnį. Šitas mielai mums pozuoja, bet kai prie Valdo kojų pradeda sukinėtis mielas šuniukas, užpavydi ir puola šunių. Paskui vėl apsiramina.
Pietaujame girdėdami nesiliaujantį papūgų karksėjimą. Kieme jos net kelios, dailumu viena už kitą gražesnės.
Tada išlenda ilgakojė beždžionė ir be didesnių ceremonijų užsiropščia olandui ant sprando. Vėliau pamato Valdą, persigalvoja ir visą likusį laiką praleidžia sėdėdama virš jo galvos. Vieningai nusprendžiame, kad ji įsimylėjo, nes priėjus bet kam kitam bando kąsti ir netrukus grižta pas Valdą.
Tada pasirodo laukinis šerniukas, kuris irgi mielai krenta po Valdo kojomis. Tiesa, šis, skirtingai nei beždžionė, leidžiasi kasomas ir kitų.
Galiausiai šerniukas, užkluptas gerumo priepuolio, pats knysle pakaso šuniuką.
Dabar jau visi laimingi, tad galime vykti toliau. Kiek pavažiuojame iki prieplaukos ir jau per pirmąsias minutes pamatome iš vandens kelis kartus iškilusią rožinio delfino nugarą. Čia jų yra daugiau, rytoj netgi su jais maudysimės, o kol kas susipažįstame su gidu Diego, sėdame į aštuonvietę valtį su patogiomis kėdėmis ir pradedame kelių valandų kelionę upe į mūsų nakvynės vietą.
Pakeliui prisižiūrime paukščių ir netgi akimis pagauname vieną kitą krokodilą. Šie atrodo nerangūs ir ramūs, tačiau tai apsimestinė ramybė. Krokodilai gali judėti beveik penkiasdešimt km/h greičiu, kai vaikosi savo auką, o kai yra vandenyje ir gali neiškilę į paviršių stebėti būsimą auką keliolika minučių, tampa išvis neprognozuojami. Džiaugiamės, kad esame gana saugiu atstumu.
Prieš leidžiantis saulei pasiekiame gana jaukiai įrengtą stovyklavietę prie upės, paliekame dviviečiuose kambariukuose savo daiktus ir plaukiame į greta esantį barą sutikti saulėlydžio. Šis pasirodo kaip reta gražus.
Gaila, kad su šiuo saulėlydžiu geri orai baigiasi. Toliau mūsų išvyką lydės lietus, kuris šiek tiek sujauks planus. Nepaisant to, iš kitų dienų irgi tikimės daug vaizdų ir nuotykių. Grįždami namo dar pašviečiame prožektoriukais į tamsoje spingsinčias aligatorių akis, o vienoje vietoje užtinkame mažų aligatoriukų. Atkreipkite dėmesį, kad žodžius "krokodilas" ir "aligatorius", mes vartojame kaip sinonimus, o vietiniams tai skirtingi padarai, kaip ir dar dvi šioje upėje gyvenančios kaimanų rūšys.
Vienas, gido paimtas į rankas, pradeda keistai pypsėti – šaukia mamą, kuri turi būti kažkur netoliese. Susitikti su vaikučio mama niekas nenori, todėl kuo greičiau burzgiame stovyklon, kur mūsų laukia gana rami džiunglių naktis. Tik paryčiais ją sujaukia į stogą stipriai beldžiantis lietus.
Antroji diena: besikandžiojantys delfinai ir kanibalės piranijos
Pabundame pliaupiant lietui, tačiau tai nėra svarbiausias ryto siurprizas. Dar pusryčiaudami pro langą pamatome, kaip iš upės lėtai išlenda ir prie namelių pradeda artintis kelių metrų ilgio krokodilas. „Nesijaudinkit, - sako šeimininkas, - čia Pablo. Nuolat pas mus rytais ateina. Jis jau gana senas, gal trisdešimties metų, beveik nebeturi dantų“. Nepaisant to, Pablui į žabtus galvos tikrai nekištume.
Paaiškėja, kad mūsų stovyklavietė kasdien sulaukia svečių iš upės. Čia lankosi net trys aligatoriai: minėtas senolis Pablo, kiek atokiau vandenyje tūnantis Antonio ir akių ligą turintis, todėl prastai matantis Casimiras (isp. casi – beveik, mirar – matyti). Paulius, Antanas ir Kazimieras - trys broliai, krokodilais lakstantys.
Nereikia nė sakyti, kad esame nustebę ir susižavėję. Šita upė prieš dešimtmetį buvo viena pavojingiausių pasaulyje, dabar suaktyvėjus turizmui, pavojus sumažėjo, tačiau vis tiek niekas nenorėtų paslysti valtyje ir iškristi per bortą. Tai beveik garantuotai reikštų greitą mirtelę piranijų ir krokodilų nasruose. Ir štai šie upės valdovai, vieni pavojingiausių gyvūnų, ramiai ropinėja visai prie mūsų kojų ir netgi... žaidžia su stovyklos šeimininkais! Aišku, atvykdami tikėjomės pamatyti bent krokodilo nugarą, bet tai, ką matome dabar, yra neįtikėtina.
Papusryčiavę sulaukiame, kol lietus nurims ir plaukiame maudytis. Taip taip, maudysimės toje pačioje pavojingoje upėje. Ne, mums gyventi dar nenusibodo, tiesiog gidai žino vieną platesnę upės vietą, kurioje piktų gyvių nėra, todėl ten mielai veisiasi rožiniai delfinai. Čia galima maudytis, tačiau irgi nereikia pamiršti, kad delfinai turi gana aštrius dantukus. Atrodo, šitoje upėje kanda visi.
Prisipažinsime, jausmas tikrai keistas: plūduriuoji vandenyje, stengdamasis negalvoti, kad už kelių šimtų metrų vandenyje matei krokodilo nugarą, o tada netikėtai pajunti, kaip kažkas drumstame vandenyje baksteli į tavo koją. Kartais apsižioja blauzdą. Išsigąsti, tačiau netrukus už poros metrų iškyla rožinė delfino nugara ir paleidžia į orą vandens purslus - jis tiesiog draugiškai žaidė su tavimi. Štai taip išsimaudome ir grįžę į kiek pavojingesnes vietas, užmetame meškeres.
Vietoje jauko – mėsos gabaliukai. Laimikio ilgai laukti nereikia, gidas jau kitą minutę pradeda traukti lauk raudonąsias piranijas. Šitos yra pačios pikčiausios, jos gali ėsti netgi kitas žuvis. Tai pamatome savo akimis, kai prikišus kitą žuvį raudonukei prie žabtų, ji nieko nelaukdama suleidžia savo dantis į mėsą.
Per valandą pagauname keliolika piranijų, laimikį ištraukia praktiškai visi. Pavyksta netgi Žydrei, kuri dievagojasi, kad tai yra pirmoji gyvenime pagauta žuvis. Gal ir pirmoji, tačiau kokia!
Jau iš anksto džiaugiamės susižvejoję sau vakarienę. Taip ir atsitinka: grįžę stovyklon gauname ne tik gardžių makaronų su salotomis, bet ir egzotiškųjų piranijų. Skoniu jos niekuo neypatingos, užtai padovanojo mums tikrai nekasdienišką nuotykį.
Trečioji diena: džiaugsmo iki kelių
Ryte vėl sveikina lietus, kiek taupesnis už vakarykštį, tačiau vis tiek įkyrus. Mintis, kad esame džiunglėse sausuoju sezonu, kelia juoką, bet esame matę ir drėgnąjį sezoną, todėl žinome, kad čia yra visai gerai. Vėl pusryčiaujame dirsčiodami į lauke rėpliojančius Paulių, Antaną ir Kazimierą. Kartais šeimininkai nuneša jiems atlikusių mėsos gabaliukų. Krokodilai išsižioja ir tada pasigirsta stiprus „snap“! Ne, vis dėlto, šitie gyvūnėliai nėra patys jaukiausi, net jei plūduriuoja vandeny greta valties.
Klausiame gido, kodėl išlipę ant kranto jie ilgai guli pravėrę narsus, bet nieko daugiau nedarydami? Pasirodo, taip jie stengiasi kuo greičiau prikaupti deguonies savo plaučiuose. Jo prireiks medžiojant po vandeniu. Dar klausiame, kodėl greta mūsiškių aligatorių trijulės nieko nebijodamas pakrantėje braido baltas paukščiukas. „Jis nebijo, kol mato krokodilo galvą paviršiuje. Kai šis panyra po vandeniu, lauk bėdos“, - paaiškina Diego. Mes turime ir kitą versiją: prisimenate sovietinį filmuką, kur paukščiukas buvo krokodilo draugas, nes jam iš dantų visokias šiukšles rankiojo?
Žydrė pabando nupliekti įdomesnę krokodilo ir paukščiuko draugystę ir kiek įbrenda į vandenį. Tai vos nesibaigia problemomis, nes guminiai batai vandenyje paslysta. Gerai, kad Žydrei pavyksta greitai atgauti pusiausvyrą ir grįžti ant kranto. Mes liekame laimingi, o piranijos ir krokodilai – nusiminę. Beje, nuotykis atsitinka gaudant štai šią akimirką.
Šiandien programoje numatytos anakondos paieškos, tačiau Diego iš anksto perspėja, kad nieko gero nebus. Lijo dvi dienas iš eilės, todėl pampose (kažkiek į pelkes panašios laukymės prie upės) prisikaupė vandens ir visos gyvatės sulindo giliai. Kai šviečia saulė ir vandens nedaug, jas pamatyti tikrai paprasta, o šiandien greičiausiai tik pabraidysime po pelkę ir nieko nepešime. Kiek pasitarę apsisprendžiame su grupės draugais, kad geriau pabraidžioti ir nieko nerasti, nei nebraidžioti iš viso.
Pasakyta – padaryta. Plaukiame iki pampos, braidžiojame su likimo broliais iš poros kitų grupių ir vieni kitus erziname vis šūkteldami „Anakonda“! Netikras aliarmas... Kita vertus, nelabai mums ta anakonda ir įdomi, jau prisižiūrėjome pakankamai. Pati pampa daug įdomesnė – toks egzotiškas pelkynas iki kelių.
Grįžę iš pampos sukertame pietus ir dabar galime pagrįstai pasakyti – maitinimas šioje džiunglių stovyklavietėje buvo geriausias, kokį tik esame gavę visos kelionės po Boliviją metu. Todėl mielai paliekame arbatpinigių virėjai, mainais paprašydami banano. Jį supjaustome mažais griežinėliais ir pasidalijame – maitinsime ką tik lauke ant medžių pasirodžiusias beždžionėles. Šiaip to daryti negalima, tačiau neseniai džiungles siaubė gaisras, nuniokojęs daug vaismedžių, todėl mieloms geltonoms beždžionėlėms tapo gerokai sunkiau susirasti maisto.
Iš pradžių pamačiusios mus, išėjusius iš namelio, geltonukės išsigąsta ir pradeda stipriai purtyti medžių šakas. Jau Suriname išmokome, kad šis veiksmas reiškia netikėto atvykėlio gąsdinimą. Tiesa, pamačiusios geltonus vaisių gabaliukus mūsų rankose, mažės greitai nusiramina ir stoja į eilę. Aktyviausios spėja nugriebti po kelis gabaliukus, kartais viena rankyte dar mesdamos suvalgyto banano žievelę žemyn, o kita jau siekdamos naujo.
Netrukus ateina akimirka, kai gidas Diego sušunka ir pakviečia mus į valtį. Plauksime atgal, smagi laukinė išvyka baigėsi. Atsisveikinę su stovyklos šeimininkais, pajudame link namų laimingi. Išskyrus olandą. Pasirodo, jis dar labai nori pamatyti kapibarą – stambiausią graužiką pasaulyje. Gidas pažada sustabdyti valtį, jei tik pakrantėse pamatysime ką nors panašaus. Netrukus olando noras išsipildo: prieš mūsų akis išnyra pakrantės žoleles skabanti kiaulės dydžio kapibara. Priplaukiame visai greta, pasižiūrime į protingas jos akis, nufotografuojame ir lekiame toliau.
Dabar jau laimingi? Dar nelabai. Valdas dar nori pamatyti tinginį. Jų turėtų būti pakeliui į Rurre, todėl atsisveikinę su gidu Diego ir sulaukę savo džipo, paprašome vairuotojo, kad sustotų greta giraitės, kurios medžiuose pakibę mėgsta snausti tinginiai. Kai jau pagalvojame, kad vairuotojas užmiršo mūsų prašymą, jis netikėtai paspaudžia stabdį ir parodo į tolumoje esantį medį, kurio viršūnėje kabo tamsus gniutulas. Jokių abejonių – tinginys! "Turi erelio akis", - pagiriame vairuotoją. Šis laimingas toliau spardo akseleratorių.
Į Rurre grįžtame nelengvai. Kelias pliaupiant lietui keliose vietose panašus į Pirmojo pasaulinio karo mūšio lauką, įveikiamą tik tankais. Laimei, mūsų vairuotojukas turi keturiais ratais varomą visureigį, tad išlendame iš kliošės be problemų. To nepasakysi apie pakeliui matytus nelaimėlius.
Kelios valandos ir mes jau saugiai atvykę į miestelį. Čia laukia svarbiausias darbas: nusipirkti bilietą rytojaus kelionei į La Pazą. Bijojome, kad susivėlinę nieko doro negausime, o baigėsi kitaip - sumokėję niekingai mažą antkainį gavome panoramines vietas. Tai, brolyčiai, Bolivijoje yra didis dalykas.
Po to sugrįžtame į viešbutį ir vakare vienoje iš kaimelio kavinių aptariame vis dar galvoje nesugulančius įspūdžius. Nenuostabu – tai, ko gero, buvo pirma gyvenime aplankyta vieta, kurioje pamatėme tiek daug įvairiausios laisvėje esančios gyvūnijos.
