Bolivija: giliose ir pavojingose džiunglėse (I dalis)
Nuplaukėme tūkstančius kilometrų Amazone ir nepamatėme nė vieno šnip-šnap-šnapi krokodilo ar kandžiosios piranjos! Argi taip galima? Aišku, kad negalima, todėl viešint Bolivijoje apsisprendžiame pasukti į šalies šiaurę ir pamatyti mums menkai pažįstamą Amazonės džiunglių gyvūnijos pasaulį.
Iki aligatorių, kaimanų ir kitų gražuolių karalystės reikia įveikti nemažą kelią. Renkamės iš dviejų variantų: greitai ir paprastai ar ilgiau, bet įdomiau. Aišku, vieningai prabalsuojame už pastarąjį, maža to, netgi numatome galimybę sustoti viename pakelės miestelyje, kuriame bendruomenė „Intiwarayasi“ turi gyvūnų prieglaudą, ir galbūt kažkiek laiko padirbėti savanoriais. Taigi vėl susikemšame daiktus į kuprines ir judame tolyn.
Tarpiniame miestelyje Cochabamboje sustojame tik dėl to, kad turime laiko. Norint galima būtų jį tiesiog pravažiuoti – tikrai nieko neprarastumėt. Kiek ilgiau sustojame už kelių valandų kelio esančiame Villa Tunari. Vairuotojui neužteko tris kartus priminti, kad išleistų mus čia, todėl tik pamatę, jog miestelio šviesos jau dingsta naktinėse džiunglėse, pakeliame vėją ir po kelių kilometrų autobusas galiausiai sustoja. Bolivija dar kartą patvirtina taisyklę, kad čia vairuotojais pasitikėti negalima – nė vienoje kitoje Pietų Amerikos šalyje nesusidūrėme su tokiais užuomaršomis, kaip čia. Laimei, dabar jau mokame pakankamai blogų žodelyčių ispaniškai, tad autobusą palydime vienu kitu žodeliu.
Villa Tunari veikia anksčiau minėtoji bendrija. Ji priglobia įvairiausius gyvūnus, atklydusius iš džiunglių, anksčiau dirbusius cirke, laikytus pasiturinčių šeimų ir vėliau paliktus likimo valiai. Deja, mūsų bandymai tapti savanoriais ir porą savaičių padirbėti su gyvūnais neišdega. Paprasčiausiai esame niekam neįdomūs, tad kelias valandas sukinėjamės prie įėjimo į prieglaudą, klausinėjame ir galiausiai nusispjovę einame atgal. Per tą laiką pamatėme gal trisdešimt čia jau dirbančių savanorių, todėl akivaizdu, kad gerai internete išsireklamavusi bendrija darbuotojų stygiumi nesiskundžia, o mes norėtume padėti tiems, kuriems tikrai reikia pagalbos.
Prasideda tikros džiunglės
Nusprendę judėti toliau, pakeleivingu autobusu grįžtame į anksčiau jau lankytą Santa Cruzą, tačiau net neišlendame iš stoties, tiesiog nusiperkame kitą bilietą į naktinį autobusą, vykstantį link Trinidado. Tai vienas didžiausių Bolivijos džiunglių miestų, ties kuriuo baigiasi pakenčiami keliai ir prasideda nuotykiai. Kol po ratais dar turime asfaltą, nusprendžiame juo pasinaudoti ir pasirenkame kelionę lovos tipo sėdynėse (bus cama). Šiame autobuse sėdynės gerokai atslinktos viena nuo kitos, veikia tualetas (Bolivijoje tai prilygsta nedideliam stebuklui), o vietos turime tiek, kad puikiai pailsime ir kitą rytą visai žvaliomis galvomis sutinkame jau Trinidade.
Apie šį miestą susidarome dvejopą nuomonę. Viena vertus, daug dulkių, triukšmo ir besikabinėjančių prekeivių. Kita vertus, centrinės gatvelės tikrai vertos „grieko“, tačiau jas apvaikščioti galima per porą valandų, o ką veikti po to? Atsakymas, judėti toliau. Tai ir padarome, tačiau pirmiausiai pasižvalgome aplink.
Prasideda kratymasis keliais, kurių taip vadinti šiukštu nevalia – tai bekelės. Autobuso irgi taip nepavadinsi – tai vežimas. Šitaip sėdėdami vežime ir kratydamiesi per kaimų duobes, atidardame iki upės, per ją mus perkelia specialus plaustas. Tada vėl bekelė ir dar vienas plaustas. Būtų nuobodu ir sudėtinga, jei ne vaizdai aplink: tiesiog virš galvų sklandantys vanagai, nesibaigiančios pelkės, palaikės indėnų trobos, puoštos netikru tigrų kailiu ar žaidžiantys čiabuvių vaikučiai. Tai yra egzotiška, spalvota ir gražu.
Čia jau tikrai pradedame jausti, jog atvykome į džiungles. Vieno dalyko gaila – sėdime autobuse, tad negalime sustoti gražiausiose vietose ir jų nufotografuoti. Čia nenugalimą pranašumą turi dviratininkai ir motociklininkai. Štai, kad ir mūsų virtualūs kolegos „Dviračiais per Andus“, įveikę panašų maršrutą. Dviračiai nėra mūsų sritis, bet apie motociklą susimąstome vis dažniau. Ir, žinoma, tai būtų „Honda“ :)
Blogiausias visų laikų autobusas
Nakvynei stabtelime San Ignasio miestelyje. Autobuso vairuotojas niekaip negali suprasti, kodėl nevažiuojame tolyn. Netrukus ir mes to paties savęs klausiame. Vėlgi, nėra taip blogai: miestelis stovi, gatvės yra, netgi aikštė yra, duris girgždina keli restoranai, netgi veikia interneto kavinė... Bet jau esame pastebėję – kuo toliau į provinciją, tuo labiau „gringai“ esame. Bendravimas tampa atšiauresnis, žmonės labiau varsto akimis, o kai vietiniai pijokėliai pradeda aiškinti, kad mes juos turime remti, nes trypiame jų gražią šalį, kantrybė baigiasi. "Padiskutuojame" su agresyviausiu pijokėliu, sulaukiam pirmo pasitaikiusio autobuso ir judam toliau.
Štai čia ir būta klaidos. Nereikėjo sėsti į pirmą autobusą, reikėjo palaukti antro ir dar tą pačią dieną būtume nuvykę iki kelionės tikslo – Rurrenabaque miestelio. Mūsų pasirinktas autobusas vėliau tapo viena didele nelaime, bet, kaip pasakytų arabai, "mašala" ("dievas to norėjo"). Važiuojam.
Pirmą valandą viskas tvarkoje, daužome duobes kelyje – bekelėje, šokinėjame ant sėdynių, galva kartais paliesdami lubas, priekyje cypsi emigrantų iš Vokietijos menonitų vežami viščiukai, kiek arčiau kumščiuojasi raumeningi Bolivijos vaikinukai, nuo galvos iki kojų apsiginklavę „Nike“ originalais, dar arčiau miega purvini indėniukai. Taip, tokia jau yra šitos šalies kasdienybė: kol vieni svarsto, kaip savaitę pramisti turint keturias bulves, kiti perka madingus rūbus ir ginkluojasi naujo modelio „iPhone“ bei panašiais žaisliukais. Tačiau visus mus sieja vienas dalykas – šitas išprotėjęs autobusas, kuris galiausiai ima ir sustoja prie istorijos pamiršto indėnų kaimelio.
Pametėm kažkokią detalę. Regis, dėl to greičių dėžė atsisako bendrauti su varikliu, todėl kelioms valandoms sustojame vietoje. Kol vairuotojo asistentas laksto keliu, ieškodamas detalės, mes šlaistomės aplink indėnų bendruomenės pastatus ir apžiūrinėjame jų augintinius. Valdas, aišku, prisvyla prie paršiukų, kurie yra neįtikėtinai vikrūs ir vis pabėga iš kadro. Retas kuris sutinka pozuoti.
Saulei jau pajudėjus link laidos iš kažkur atsiranda detalė, autobusas netrukus trūkteli į priekį ir dar vieną valandą dardame toliau. Štai tada likimas pažeria visą problemų puokštę: užkaista vanduo, baigiasi tepalai, nuo kratymosi sulūžta sėdynė (būtent ta, ant kurios sėdėjome mes), nebeužsifiksuoja bagažinės durys... Kitaip tariant, pusvalandį stovime vidury džiunglių, visiškoje tamsoje, tada kelias minutes judame į priekį, kol nutinka kažkas naujo ir tenka vėl sustoti.
Tiesiog neįtikėtina, bet vėlai vakare vis dėlto sugebame pasiekti pirmą rimtesnį miestelį San Borja. Šimtą kilometrų važiavome gal septynias valandas – ultramaratonininkai tokią distanciją nubėga greičiau. Tačiau viskas gerai, kas baigiasi. Miestelyje gaunam maisto, pigią nakvynę ir rytoj jau tikimės pasiekti tikslą.
