Pavargusių džigitų kraštas
Tikras džigitas turi meistriškai mokėti pašokti į viršų. Reikia pakankamai įsibėgėti, stipriai atsispirti dešine koja ir maksimaliai išnaudoti tą dešimtąją sekundės dalį, kol kūnas skrieja ore. Per šią akimirką reikia suspėti atlošti galvą atgal, išskėsti rankas į šonus ir meistriškai užriesti kairę koją į viršų – taip, kad padas beveik paliestų pakaušį.
Gaila, kad šį džigito šuolį išvystame tik netikėtai patekę į tautiniais rūbais aprengtų Gruzijos moksleivių fotosesiją Tbilisyje. Jos metu režisierius bando suvaldyti pulką įvairaus amžiaus vaikų, statydamas juos į nemokšiškas kompozicijas, kurios dėl kadre esančio triukšmo nervina ne tik mus, paprastus turistus, bet ir veiksmą turintį užfiksuoti profesionalų fotografą.
Penkiolika minučių, kol režisierius tvirtina plastikinį kinžalą prie trylikamečio džigito diržo. Signalas pradėti, du „Canon 400D“ spragtelėjimai, pliūpsnis keiksmų ir vėl penkiolika minučių, kol mergaitės fone sustatomos į lygią gretą. Tada vėl pora spragtelėjimų ir vėl pavargę režisieriaus keiksmai, vejantys iš kadro kitus pozuotojus, neplanuotai susitelkusius prie upės užtvaros paspoksoti į auksinį Tbilisio saulėlydį.
Pavargę vaikai nebeklauso pavargusio režisieriaus, todėl išvarginti šio chaoso netrukus pavargusiu žingsniu jau kulniuojame Rustavelio prospekto link. Mintyse neseniai matytas džigito šuolis primena dar vaikystėje susikurtą gruzino įvaizdį – rimtas vyras ant žirgo, žvitriai mojuojantis šiek tiek riestu kardu ir jojantis į narsų susirėmimą su priešu, iš kurio neabejotinai parsineš pergalę.
Dabartinėje Gruzijoje pasakų džigitą greičiau sutiksi įamžintą akmens gabale su kardu dešinėje ir liepsnojančiu deglu kairėje rankoje. Tikrieji džigitai jau kitokie – dar labiau pavargę už mus, po pilnos atradimų dienos nusiplūkusius keliautojus, tačiau vis dar saugantys savo didvyriškumą ir legendomis apipintus stereotipus.
Na ir kas, kad žirgus pakeitė žiguliukai? Gruzinai ir juos moka pažaboti taip, kad tėvų jaunystę menantys metalo laužai gatvėse išdarinėtų naikintuvo pilotų vertus triukus. Kai kelyje yra tik viena juosta, narsus džigitas pasidaro antrą, kai nebeužtenka ir jos, bloškiasi į trečią, o priekyje atvažiuojantiems nenaudėliams tik sumirksi ilgomis žirgo šviesomis ir surinka: traukitės!
Kur yra džigitas, ten yra ir pirmumo teisė, todėl svetimšaliui iš pradžių gali būti keista, stebint kelius, kuriuose visi yra pirmi. Tačiau keista tik iš pradžių, nes vėliau supranti, jog visi čia yra džigitai.
Vienas – taksistu trečius metus dirbantis ekonomistas, įgijęs išsilavinimą viename Tbilisio universitetų, tačiau neseniai netekęs darbo ir norintis išlaikyti savo šeimos gerovę bet kokia kaina. Kitas – rubuilis milijonierius, viena ranka sukiojantis mersedeso vairo riestainį, o kita skaičiuojantis per dieną uždirbtus pinigus. Trečias – jaunas gruzinas oranžiniu kaklaraiščiu, skubantis su savo blizgančia „Opel Vectra“ į susitikimą su draugais, kur papasakos apie neįtikėtiną šios dienos šlovę, kai pavyko atspėti biržoje banguojančius akcijų kursus. Visi jie džigitai – pavargę po darbo dienos, tačiau nepraradę savo orumo ir tiesios laikysenos.
Vakare šie džigitai susitinka prie vyno taurelės ir sočios vakarienės tam, kad dar kartą įrodytų sau ir kitiems, kodėl yra verti protėvių šlovės. Niekas tiek negali suvalgyti ir išgerti, kaip gruzinas. Tikras gruzinas iš pradžių užkanda kalorijų bombos titulo verto „chačapuri“ duonos paplotėlio su sočiu sūriu viduje, tada įsimeta gerklėn dešimt ar daugiau gruziniškų koldūnų „khinkalių“ ir desertui sukramsnoja jautienos šašlyką. Kad lengviau slystų, užsigeria gruziniška 60 laipsnių „čača“ degtine ir su pašaipa stebi, kaip jo priešininkas kitatautis jau po šešto „khinkalio“ šaukiasi reanimacijos. Kova laimėta.
Vis dėlto, sotus nebūtinai yra laimingas. Šiuolaikinis gruzinų džigitas visada turi kuo pasiskųsti. Pirmiausia, savo valdžia, kuri daro viską, kad žmonės gyventų blogiau. Nepaisant to, kad Gruzija pripažįstama viena sparčiausiai į gerovę žengiančių šalių, tikras džigitas nepraleidžia progos paburnoti ant pozicijos arba opozicijos. O paburnojęs ir pamaištavęs negali pasakyti, kodėl tai padarė. Tiesiog, gruzinai nusipelnė gyventi geriau ir jau gerokai pavargo, tos gerovės niekaip nesulaukiantys.
Vienas vargas ir su ta aikštingąja kaimyne. Tai ekonomiką užblokavo, tai bombą numetė, tai skandalus šalies viduje kursto ir linksmai stebi, kaip brolis broliui jau nebe rožės žiedu, o pavargusiu kumščiu mojuoja. Juk tikras džigitas ir dėl mažo įžeidimo seks iki pasaulio krašto, kad galėtų kinžalą niekdariui tarp šonkaulių įremti. Reikia tik tą niekdarį aiškiai įvardyti, o to ir siekia raudonoji dirigento lazdelė, su penkiakampe žvaigždute vietoj antgalio.
Pavargęs, suerzintas ir pyktelėjęs džigitas – pavojus kiekvienam sutiktam priešininkui. Todėl nenuostabu, kad Gruzijoje politikos, ekonomikos ir paprasto žmonių gyvenimo madas labiau diktuoja ne tarptautinės doktrinos, teisės normos ar papročiai, o narsus džigito kraujas. Būtent jis vis dar gyvai teliuškuoja džigitų venose ir saugo savo krašto spalvas.
Būtent kraujas atsibunda, kai miestietiško nuovargio užmigdytas ir vos dvi nacionalines dainas atsimenantis džigitas po antro vyno grafino šoka ant kėdės ir pradeda dainuoti „chačapuri, kinzmarauli...“. Kraujas virpina pusamžio gruzino balso stygas, pasakojančias, kaip jo gimtasis miestelis Signagi atlaikė nesibaigiančias turkų, rusų ir kitų priešų atakas taip gerai, jog netgi buvo pavadintas užuovėja. Kraujas užtvindo juoda skarele pasipuošusios gruzinės perbalusius skruostus, kai ji pradeda pasakoti, jog tikras gruzinas savo šalies ir savo žemės niekam neatiduos.
Nesvarbu, kad gruzinai dabar labiau primena pavargusius vilkikų vairuotojus, nei narsius džigitus ant eiklaus žirgo. Nesvarbu, kad daug gruzinų emigravo į visas keturias pasaulio puses, tikėdamiesi ten uždirbti ir gyventi geriau. Nesvarbu, kad užuot gaudę tyrą laukų vėją dabartiniai džigitai nuolankiai uosto išmetamųjų dujų smarvę. Ši tauta turi pakankamai savo džigitiškos smarvės ir pasaulis tai neabejotinai pamatys. Netrukus.
Valdas
