Argentina, Brazilija, Paragvajus: kaip trys valstybės krioklius pasidalijo
Iš Urugvajaus atvykę į Argentiną, planuojame pamatyti dar vieną didelį dalyką – Iguazu krioklius. Tai ne šiaip kriokliai, o ištisas krioklynas, įsitaisęs trijų valstybių – Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus – sienų susikirtime. Kas sekundę čia žemyn garma milijonai litrų vandens, sako, kartais nugarma ir vienas kitas turistas. Mes ten vykstame ne garmėti, o tik pasigrožėti ir smagiai praleisti savo paskutinę savaitę Argentinoje.
Eidami ilgu turistams įrengtu keliu virš upės vandens, pirmiausiai išgirstame galingą triukšmą, o pačioje takelio pabaigoje pamatome ir galutinį tikslą – į pragaro nasrus krentančią vandens sieną. Dangumi ritinėjasi saulė, todėl putoto krioklio apačioje nuolat kabo vaivorykštė. Tas vaizdas paprasčiausiai hipnotizuoja.
Dabar suprantame, ką turėjo mintyse Trinidade ir Tobage gyvenanti vokietė Gunda, kai mums ten viešint pasakojo apie savo kelionę prie Gajanoje esančio Kajeteuro krioklio. „Man tikrai kilo noras tiesiog į jį šokti. Kiti grupės kolegos sakė pajutę tą patį, po to gidas patvirtino, kad taip galvoja dažnas krioklio lankytojas“, - tada pasakojo Gunda, o mes dabar pajutome, jog stebint tą nepaliaujamai žemyn krintančią vandens masę, tikrai kyla noras su ja susijungti. Vienas „op“ ir visko pradžia. Gerai, kad turėklai aukšti – atbaido entuziastus nuo panašių minčių.
Velnio nasrais vadinamas krioklys yra paskutinė mūsų vizito į Iguazu stotelė, tačiau kelias iki jos buvo netrumpas. Per pastarąją savaitę spėjome keturis kartus kirsti valstybių sienas ir netgi aplankėme paskutiniąją tamsiąją dėmę mūsų kelionės po Pietų Ameriką žemėlapyje – Paragvajų. Bet apie viską iš pradžių.
Piemenų kraštas
Argentina garsi dėl futbolo (nors mums viešint Čilėje Maradonos kareiviai pasikrovė nuo Bolivijos 6:1, tačiau šį pralaimėjimą žaidžiant beveik keturių kilometrų aukštyje esančiame La Paze galima suprasti) ir maisto. Argentiniečiai dievina jautienos patiekalus ir iš parėžto jautuko gali padaryti tikrų stebuklų. Čia reikia pastebėti, kad prieš parėžiant jautuką, tenka jį neblogai prišerti, o kad sultingos žolės parupšnoję jautukai neišsilakstytų, juos gano piemenys. Ispaniškai kalbant, gauchos.
Matuodami nesibaigiančius Argentinos ir Urugvajaus kelius, matėme daug gauchos. Visada ant savo arklių, pasitempę, tvarkingi ir išdidūs. Tačiau atvykę į Argentinos miestą Mercedes supratome, kad šie piemenys dar gali būti ir puošnūs.
Netgi jei gaucho jau seniai nebeturi savo arklio ir dabar važinėja autobusu, susiversdamas eilinį „Quilmes“ alaus butelį stoties kavinėje jis vis tiek atrodo nepriekaištingai: tamsios tvirtos medžiagos kelnės, į jas sukimšti balti marškiniai be jokių prakaito dėmių, elegantiška skarelė po kaklu, riesti ūsai ir žavinga skrybėlė.
Tačiau tai dar ne viskas. Svarbiausias piemenų aksesuaras yra kelnių diržas. Tai yra tikrų tikriausias „pimp“. Kitaip tariant, kol lietuviai Marijampolės rajone vargsta, tiuninguodami savo „opelį“ ir bandydami iš jo padaryti „poršą“, Argentinos piemenys tiuninguoja savo diržus. Raišteliai, brizgalėliai, pakabukai, metaliukai... Ir visa tai ant masyvaus tikros jaučio odos gabalo.
Mes, deja deja, tokių diržų neturime, galbūt todėl Mercedes miestelyje trumpam praganome savo sėkmę. Planavome iš čia kelioms dienoms nuvykti į netoliese esančias pelkes, turistų mėgstamas dėl gyvūnijos ir netgi vadinamas Argentinos Pantanaliu (tai visame pasaulyje žinomo Brazilijos pelkyno pavadinimas). Deja, autobusas ten vyksta tik vienas per dieną, mums visi sutikti žmonės tvirtina, kad bilietai perkami autobuse, tačiau jam atvykus sužinome, kad bilietus reikėjo pirkti kažkokioje kontorėlėje ir vietų jau nebėra. Visas užėmė diržuotieji piemenys. Kiek pyktelėję nusprendžiame daugiau laiko nebeaukoti ir pajudame į kitą Argentinos miestą Posadas, esantį visai greta Paragvajaus sienos.
Brazilai vėl stebina savotiška tvarka
Posadas mieste praleidžiame tik vieną vakarą ir to užtenka. Magnetiniai laukai nesutampa, todėl valkiodamiesi centrinių kvartalų kvadratinėmis gatvėmis neatrandame visiškai nieko įdomaus. Kitoks vaizdas laukia, kai kitą rytą įvažiuojame į Paragvajaus miestą Encarnacion, čia prisimename, kad yra ir kitokia, gerokai mažiau civilizuota Pietų Amerika. Praleidžiame Paragvajuje vieną naktį, tačiau apie ją papasakosime kitame tekste, kuris visas bus dedikuotas Paragvajui. Dabar grįžkime prie krioklių.
Vėl trigubas pasienis, jau antras šios kelionės metu. Pirmasis buvo prie Amazonės upės, kur susikerta Kolumbijos, Brazilijos ir Peru sienos. Praėjo beveik metai ir mes vėl esame trigubame pasienyje. Šįkart ribojasi Paragvajaus, Brazilijos ir Argentinos valstybės. Šį trisienį turistai mėgsta kur kas labiau, nes būten čia galima pamatyti vienus gražiausių krioklių pasaulyje. Iguazu krioklynas toks didelis, kad jį be didesnių problemų pasidalina Brazilija su Argentina.
Paragvajus lieka nuskriaustas, tačiau jie patys kalti – savo krioklius užtvenkė ir pasistatė didžiausią pasaulyje hidroelekrtinę. Pinigai suviliojo... Mūsų elektrinė nedomina, todėl iš Paragvajaus pusės skubame į Braziliją. Taip skubame, kad įlekiame į šalį sutrešusiame autobuse net negavę sienos kirtimo antspaudo pase. Vėliau suprasime, jog paragvajiečiams sienos kirtimo procedūros yra hasta los huevos (isp. „iki kiaušių“ arba tiesiog „dzin“).
Brazilija... Šįkart įlindome į šalį netikėtai lengvai – nei vizų, nei pasienio procedūrų. Tačiau lengvatos baigiasi. Brazilai ir čia reikalus dėlioja pagal savo tvarką. Vienas autobusas į vieną stotį, kitas – į kitą, trečias – iki nacionalinio parko, ten keliasdešimties litų mokestis ir ketvirtas autobusas. Atrodo, smulkmenos, tačiau sugaištame kelias brangias valandas. Gerai, kad braziliškoji Iguazu pusė turi mažiau pramogų turistams. Norėdamas čia gali ir laiveliais paplaukioti ar lėktuvėliais paskraidyti, tačiau keliaujantys taupiai iš esmės ras tik vieną takelį paupiu, kurį neskubėdami įveiks per valandą.
Didžiausia takelio gėrybė – vaizdas į Argentinos pusėje esančius krioklius. Žygelio pradžioje jie primena menkas nuo skardžio tekančias vandens sroveles – netgi pradedame bijoti, kad atvykome blogu metu, kai kriokliai nusekę.
Vėliau vaizdas kiek pradeda gerėti ir prieš akis išlenda vis daugiau gurgiančių vandens čiurkšlių. Viso dėmesio jos neprikausto, nes lygiai taip pat įdomu stebėti ir aplink laigančius meškėnus ar plazdenančius drugelius. Meškėnai mums primena, kad esame džiunglėse Jie čia yra tikrieji šeimininkai, atsainiai tipenantys turistų takeliu, periodiškai išnaršantys šiukšlinių turinį ir nekreipiantys nė mažiausio dėmesio į turistų gaują.
Kurį laiką esame lydimi maisto ieškančių meškėnų bandos, kol galiausiai jie dingsta džiunglėse, vėl palikdami mus drugelių ir krioklių globai. Vis artėjantis kriokimas žadina vaizduotę – netrukus prieisime pagrindinį krioklį, vadinamą Velnio nasrais. Štai čia išnyksta visi nuogąstavimai, kad atvykome ne laiku – užtenka ir vandens, ir vaivorykščių, ir grožio. Tik vietos nuotraukoms trūksta.
Praleidę pakankamai laiko pagrindinėje krioklių apžvalgos aikštelėje, liftu pakylame iki kavinių zonos ir kartu su vėl atsiradusiais meškėnais sulaukiame autobuso. Mes išvažiuojame, meškėnai lieka. Gal ir gerai – sako, nėra ko su jais draugauti, ypač siūlyti maisto. Tada gyvūneliai paklaiksta ir netgi gali apdraskyti, reikalaudami daugiau lauktuvių. Tegu susiranda patys, o mes ieškoti maisto skubame į Argentiną, mat dabar jau galime pagrįstai sakyti, jog ten gaminamas geriausias Pietų Amerikoje maistas.
Brazilija pradėk, Argentina užbaik
Į Argentiną prasmunkame vėl šiek tiek keistai. Vairuotojas mums paaiškina, kad Brazilijos išvykimo antspaudo pase nereikia, nes neturime įvažiavimo antspaudo, o štai argentiniečiai įvykimo žymą palieka. Visiška makalynė, dėl kurios šiek tiek nerimaujame: bet kuris akylesnis pasienietis pastebėtų, jog į Argentiną įvažiavome neišvykę iš Paragvajaus. O jeigu dar sužinotų, kad per tą laiką spėjome pasisvečiuoti Brazilijoje...
Tačiau mes jau Argentinoje ir esame laimingi. Nebuvome vos porą dienų, bet jau spėjome pasiilgti. Šioje pusėje esantis Puerto Iguazu miestelis daug mažesnis ir jaukesnis už Brazilijos pusėje esantį Foz do Iguazu ar paragvajietišką Ciudad del Este. Aišku, labai turistinis, tačiau įsitenka visi: ir norintys pagyventi bei pavalgyti gražioje sintetinėje aplinkoje, ir keliaujantys taupiai. Argentinietiška Iguazu pusė yra visai greta Puerto Iguazu miestelio, o pats parkas brangesnis už brazilišką, bet ir veiklos čia gerokai daugiau. Visų pirma, praeiname „žaliąją trasą“ – keliolikos minučių trukmės žygelį per džiungles. Medžiais karstosi labai juokingos beždžionės su meškiuko ausimis, o aplink zuja būriai drugelių. Tupia ant kuprinės, skraido aplink galvą ir yra labai gražūs.
Išlindus iš džiunglių prasideda krioklių stebėjimas. Dabar patikrinsime, kodėl visi sutartinai rekomenduoja iš pradžių pamatyti Brazilijos krioklių pusę, o vėliau atplankyti ir argentinietišką. Pasirodo, jie yra teisūs – braziliški vaizdai puikūs, tačiau argentiniečių pusėje tų vaizdų gerokai daugiau. Urugvajuje sutikta lietuvių šeima apibūdino šitą reikalą labai tiksliai: Brazilijoje tu į krioklius žiūri iš šono, o Argentinoje tiesiog esi kriokliuose.
Argentiniečiai labiau pasirūpinę turistų pramogomis. Vaikščiotojams nutiesta keletas apžvalgos takų, norintys sušlapti gali sėsti į valtis, kurios priplaukia prie krioklio tiek, kad sausų nelieka. O kur dar visokie kajakingai, raftingai ir t.t. Sako, anksčiau buvo viena egzotiška pramoga, kai vietiniai didžiausiojo – Velnio nasrų – krioklio viršuje turistus priplukdydavo su valtele prie pat krioklio krašto, tačiau kartą valtininkas neišlaikė ir su vokiečių grupe nugarmėjo į nebūtį. Netrukus ši pramoga buvo uždrausta. Koks skirtumas – vis tiek nesiryžtume.
Užtai ryžtamės ilgiems pasivaikščiojimams apžvalgos takeliais. Turistų nedaug, todėl galima ramiai mėgautis, užuot stengusis neužminti kam nors ant kojos ar nepapulti į kieno nors kadrą. Pirmiausiai pasivaikščiojame viršutiniu taku, vėliau nusileidžiame į apatinį ir dar spėjame nuplaukti į greta esančią salą. Čia karštis mus įveikia, todėl iš miško beveik neišlendame.
Papietavę sėdame į traukinuką ir per džiungles nuvykstame iki šios dienos vinies – Velnio nasrų krioklio. Tai pats įspūdingiausias reginys visame Iguazu parke, įskaitant ir brazilišką pusę. Neįsivaizduojamas vandens kiekis kliokia žemyn ir hipnotizuoja akis. Nesinori daugiau niekur eiti ir nieko veikti, tiesiog sėdėti, prie krioklio, gerti matę, stebėti putose nupieštas vaivorykštes ir klausytis to pragariško garso.
Deja, artėja paskutinio traukinuko išvykimo laikas, o dar reikia skirti bent penkiolika minučių virš vandens nutiestam takeliui įveikti. Išeiname nenoromis, tačiau džiunglių dievas mums kiek kompensuoja išsiskyrimo su kriokliu kartėlį – važiuodami atgal pamatome dar kelias beždžiones, kapibarą, keletą medžiuose tupinčių tukanų ir šiaip visokių graužikų, įskaitant ir jau minėtus meškėnus. Sako, retai tiek pasiseka pamatyti per vieną apsilankymą. Puiki pridėtinė vertė, kurios čia atvykęs visai nesitiki. Galvoji, jog pamatysi krioklius ir tiek, o čia dar visas gyvūnėlių būrys...
Kad ir kaip ten būtų, iš krioklių šlovės čia niekas neatims. Grįžę į svečių namus dar ilgai ausyse girdime jų ošimą, o vakarienei jau paskutinį kartą kirsdami puikų didkepsnį džiaugiamės tokia nata pabaigę kelionę po Argentiną. Tiesa, dar pabandome palyginti Iguazu su kelionės pradžioje matytu Anchelio kriokliu, tačiau šį užsiėmimą tenka greitai mesti – tai visiškai skirtingi reginiai, tačiau abu lygiai taip pat verti dėmesio.
