Urugvajus: pirmyn ir atgal Atlanto pakrante
Iš Argentinos į Urugvajų lengviausia patekti keltu. Suploji apie šešiasdešimt litų, pasėdi tris valandas jaukioje kavinėje, kol gigantiškas laivas skrodžia purviną upės vandenį ir net nespėji pajusti, kaip prisišvartuoji Colonijos miestelyje. Viskas, sveiki atvykę!
Nei mes, nei airiai Urugvajui nesame išaudę specialių planų. Tiesiog savaitę – dvi keliausime Atlanto pakrante link Brazilijos, o paskui greičiausiai grįšime atgal. Jau tą pačią dieną galėtume pajudėti į sostinę Montevideo, tačiau pamąstome, pasižvalgome į tvarkingas ir dailias Colonijos gatves ir nusprendžiame pernakvoti čia. Pirmasis įspūdis: kainos mažesnės, žmonės paprastesni, o maistas beveik toks pat gardus, kaip Argentinoje. Ir valiutos kursas puikus – 10 Urugvajaus pesų už litą. Taip paprasta skaičiuoti dar nebuvo.
Misija sostinėje
Tiesą pasakius, likti Colonijoje paskatina dar viena svarbi priežastis – Žydrės gimtadienis. Atšvenčiame jį keturiese su airiais jaukioje lauko kavinėje. Antrasis iš eilės gimtadienis ne namuose... Kai prisimename pastarąjį gimtadienį Trinidade, atrodo, jog visa buvo kažkokioje kitoje realybėje. Kita vertus, ateityje bus smagu pasigirti, kaip vieną gimtadienį šventėme Trinidade ir Tobage, o kitą – Urugvajuje.
Jau kitą dieną atvykstame į didžiausią Urugvajaus miestą – Montevidėjų. Palyginus su Buenos Airėmis, čia tik nedidelis ir jaukus miestelis. Centre viską aplakstai per porą valandų, nei taksi, nei metro nereikia. Tiesa, pastarojo ir nėra, užtai centrinėmis gatvėmis juda nenutrūkstanti autobusų grandinė. Autobusais Montevidėjuje gali patekti praktiškai bet kur. Centre su senais kolonijiniais pastatais broliaujasi stikliniai daugiaaukščiai, bokštų stogus „puošia“ antenos, o kiek nutolus nuo pagrindinės aikštės prasideda neišvaizdūs purvini skersgatviai. Ir vis dėlto, kažkas jaukaus čia tikrai yra.
Apsižvalgysime centre vėliau, dabar reikia susirasti viešbutį. Kažkokį randame, bet jame iškart aplanko slogutis. Langai į gatvę, triukšmo daug, tualetas užsikimšęs, o administratorė tokia liūdna, jog atrodo, apsiverks po paties paprasčiausio klausimo. Airiai nusprendžia čia neužsibūti ir jau rytoj trauks į Punta del Este – turistiškiausią Urugvajaus miestą prie vandenyno. Mes dar šiek tiek pabūsim, tačiau planuojame apsižvalgyti mieste ir galbūt rasti kitą vietelę nakvynei.
Deja, nepavyksta. Susirandame pigią, bet žiauriai tamsią kamarėlę su aplink slankiojančiomis neaiškiomis žmogystomis. Kitą rytą dar užpilame apačioje esančią kavinę... Basta. Kuprines ant pečių ir dar į vieną, jau trečiąją viešbučių paiešką. Galiausiai pavyksta rasti jaukų ir patogų, beveik centre. Čia apsistojame ir pradedame įgyvendinti savo misiją.
Ką tokią? Misiją? Taip, visiškai teisingai. Dar prieš išvažiuodami iš Lietuvos iš vieno vilniečio gavome prašymą pasidairyti Montevideo jo artimųjų. Žinojome labai nedaug, tik pavardę ir adresą, kuris jau galėjo būti seniai pasikeitęs, todėl pirmiausiai kreipėmės į garbės konsulę Marisą Leonavičienę. Ji pažadėjo per kelias dienas pabandyti surasti lietuvio giminaitę, o mes tą laiką nusprendėme išnaudoti tolimesniam Urugvajaus tyrinėjimui. Tiesa, žymiosios ir turistų numylėtos Punta del Este nutarėme vengti. Per brangu ten, o Palangą ir grįžę namolio galime pamatyti. Nusprendėme: vykstame į kiek toliau esančią, bet daug ramesnę La Palomą.
Susitikimas pasaulio pakraštyje
Jeigu reikėtų Urugvajų apibūdinti vienu žodžiu, tai tikriausiai būtų būdvardis „ramus“. Kažkaip viskas Urugvajuje atsitinka be stresų, skubėjimų ar panikos. Gyventojai, savo gymiu dažnai niekuo nesiskiriantys nuo europiečių, lėtai vaikšto gatvėmis, šnekučiuojasi ir milžiniškais kiekiais geria matę. Pamėgome šį arbatą primenantį gėrimą, todėl prieš išvykstant į La Palomą nusipirkome beveik litro talpos termosėlį. Užpildyti karštu vandeniu jį Urugvajuje, kaip ir Argentinoje, nėra problemų: kiekvienoje kavinėje, viešbutyje ar netgi specialiai tam skirtame gatvės automate. Užsipildai ir pusdienį gurkšnojį kartų energijos teikiantį gėrimą.
Taip gurkšnodami matę per keturias valandas atvykstame į La Palomą. Pirmas vaizdas – kelios trobos pušyne, tačiau kiek paėję arčiau centro, pradedame aptikti daugiau namų. O štai tada į Valdą kreipiasi už nugaros gatve tipenantis senukas, siūlantis vietą apsistoti. Jis su savo senjora nuomoja turistams du kambarėlius nuosavo namo antrame aukšte. Susigundome apžiūrėti ir nė akimirkos nesigailime: palėpė šviesi ir didelė, turi savo vonią, virtuvę, valgomąjį ir vaizdą į vandenyną! Vos už keturiasdešimt litų!
Apsistojame pas mielus ir draugiškus senukus kelioms dienoms. Pasisakome esą iš Lietuvos, ponas Aleksandras tuoj nubėga pasižiūrėti enciklopedijoje ir grįžęs konstatuoja: „Jūsų valstybė tris kartus mažesnė už Urugvajų, tačiau gyventojų turite beveik tiek pat“. Esame sužavėti. Vėliau dar gauname patarimų, ką geriausia pamatyti pačioje La Palomoje ir greta jos. Šeimininkas siūlo net iki Brazilijos sienos nuvažiuoti – nuo čia jau nebetoli.
Įsikūriame ir kitą dieną praleidžiame tinginiaudami: apžiūrime miestelį, nueiname iki pajūrio ir gerdami matę stebime, kaip bangos plaka į keistų formų akmenis.
Šalia kita senukų šeima iš vandens traukia laimikį. Kol mes slankiojame aplinkui, jie spėja prižvejoti pusę kibirėlio. Greta laigantis gerai prižiūrėtas smalos spalvos šuo gainiojasi žuvėdras. Taip urugvajietiškai ramiai kartu su žuvėdrų medžiotoju slenkame link La Palomos švyturio. Kodėl šuo nusprendė mus lydėti – neklauskit. Turime tokią dalią: šunys mus lydi visoje Pietų Amerikoje. Rimtai, nesusireikšminame! Kiti pro šalį gali eiti būriais ir nieko, o pas mus jie patys atbėga nieko nedarant. Matyt, karma tokia.
Švyturys yra daug įdomesnis, nei galvojome iš pradžių. Jau vien ko verti jo spiraliniai laiptai!
Užsikabaroję į viršų mėgaujamės saulės glostomo La Palomos miestelio vaizdais. Gyvenvietė tokia rami, kad vandenynas girdisi geriau už gatvių ir žmonių triukšmą. Galbūt Argentinoje neseniai aplankyta Ushuaya ir buvo piečiausias pasaulio miestas, tačiau pasaulio kraštu jo vadinti liežuvis neapsiverčia. O La Paloma – kodėl gi ne?
Šiame kaimelyje mūsų laukia dar vienas netikėtas ir labai malonus susitikimas. Apsipirkinėdami vakarienei, prekybos centre netikėtai išgirstame lietuvišką šneką. Iš pradžių patikėti sunku, tačiau greitai patikime ir sutinkame Ekvadoro sostinėje gyvenančių lietuvių šeimą, atvykusią čia atostogauti su mažuoju sūneliu. Netrukus su jais pasilabiname, gauname kvietimą užsukti į svečius ir smagiai kartu praleidžiame vakarą. Tai pirmas kartas šios kelionės metu, kai lietuvius sutikome neplanuotai.
Keliai baigiasi lenkų iškyšulyje
Iš susitikimo su lietuviais keliaujame pas kaimynus lenkus. Cabo Polonio vadinama viena laukiniškiausių Urugvajaus vietų. Tai keliu nepasiekiamas miestelis, todėl išlipus iš autobuso reikia dar valandą per kopas važiuoti sunkvežimiu arba eiti pėsčiomis. Mes išsirengėme į dienos išvyką, todėl laiko nėra daug. Važiuojam su sunkvežimiuku. Kopos nėra pati smagiausia šitos kelionės dalis, nes labai krato, tačiau kai pasiekiame paplūdimį ir į plaukus įsimeta vandenyno vėjas, būna gera gera.
Atvykę į Cabo Polonio turime kelias valandas. Tai daugiau laiko nei reikia, kad spėtum apžiūrėti kelis ant pakrantės akmenų besišildančius ruonius (sako, sezono metu čia jų būna daug daugiau)...
...kuriam laikui prisėdame prie matę geriančios poros su šunimi...
...o vėliau įsigyjame ir savo šunį. Baisiai aktyvų.
Prieš išvykdami atgal į La Palomą dar spėjame pasigrožėti puikiu įlankos saulėlydžiu.
Tolumoje drąsiausi turistai neria į ledinį vandenį. Mes šį kartą nesiryžtame... Grįžus sunkvežimiu iki kelio dar pusantros valandos tenka palaukti autobuso, bet jam atvykus netrunkame susmegti į švelnų snaudulį ir vos nepravažiuojame savo La Palomos.
Misija neįgyvendinta
Grįžę iš La Palomos į sostinę, vėl puolame ieškoti lietuviškų šaknų. Garbės konsulė Marisa parašo mums, kad ieškomą moterį rado. Apsidžiaugę vakare lekiame į jos namus, ten sutinkame malonią senutę. Šnekučiuodamiesi žodis po žodžio ištraukiame kelias detales, kurios nesutampa su turima informacija. Taip ir atsitinka – Aldona nėra mūsų ieškomas žmogus, tiesiog sutapo vardas ir pavardė.
Nusprendžiame imtis paskutinės priemonės: patikrinti giminaičio iš Lietuvos užrašytą adresą. Namą aptinkame visai netoli, tačiau jame nieko lietuviško nebėra. Remontą darantis urugvajietis pasiūlo patikrinti namą už keliasdešimties metrų. „Man atrodo, ten gyvena lietuviai“, - atsako. Lietuvių ten nerandame, tik porą lenkų senukų, tačiau vyriškis pareiškia, kad lietuvį pažįsta – jis gyvena priešais. Netrukus susitinkame su lietuviu Mindaugu, bet ir čia nieko nepešame. Atrodo, viltis rasti mūsų ieškomą lietuvių emigrantę, žlunga. Dėl viso pikto, paliekame visą būtiną informaciją garbės konsulei. Maža kas...
Paskutinės dienos Urugvajuje prabėga transportuojantis. Iš Montevidėjaus kelias valandas kratomės iki uodų užpulto Salto. Didelis miestas, kuriame lengva paklysti. Laimė, sutinkame senuką, kuris eina į greta centro esančius savo namus. Paskui jį ir nusekame. Viešbučiai čia pobrangiai, juose velniškai daug uodų (kaip tik šiuo metu gretimose šalyje siaučia uodų platinamas dengės virusas), o ir veikti nelabai yra ką.
Todėl jau kitą rytą kulniuojame prie kelto. Daugelį Pietų Amerikos valstybių sienų žymi upės, todėl jau nepirmą kartą tenka kirsti sieną plaukiant per upę mažu laiveliu. Stipriai pagiriotas muitininkas geria arklišką matės dozę ir pasakoja mums seniai žinomus dalykus apie Urugvajaus istoriją. Vėliau tokiu pat žinovo tonu aiškina kažką apie vis dar Rusijos dalimi esančią Lietuvą. Nėra noro ginčytis – vis dar nesibaigia rytinis snaudulys, be to, uodai kanda. Tad vos gavę antspaudus pase skubame į keltą ir po valandos jau sveikiname Argentiną. Priešpaskutinį kartą.
