Argentina: lede užšaldytas griaustinis
Nuo Chalten įsimalėme į pagrindinį Patagonijos turistų taką. Jis yra maždaug toks: Chalten su aplinkiniais kalnais, Calafate su milžinišku ledynu, tada Torres del Paine jau Čilės pusėje ir piečiausias pasaulio miestas Ushuaya. Visa tai galima aplankyti ir iš kitos pusės, tačiau bet kokiu atveju tiesa yra viena – turistų čia daug ir kainos širdies tikrai neglosto. Todėl susikaupiame ir daug nedelsdami iš Chalten liuoksime tolyn, ledynų žiūrėti.
Pietų Patagonijos kainos yra „locura“ (isp. kvailystė). Už penkiasdešimt litų anksčiau gaudavai patogų viešbučio kambarį, o čia laukia dvi „plackartinės“ lovos bendrabučio tipo kambaryje. Už dvidešimt litų Mendozoje sukirsdavai didkepsnį, o čia geriausiu atveju nusipirksi sumuštinį. Už šešiasdešimt litų anksčiau važiuodavai autobusu visą naktį, o čia tiek kainuoja vos trijų valandų kelionė ir t.t. Vertė už pinigus krenta kosminiu greičiu, todėl nusprendžiame keliauti artimiausias savaites aktyviai, nes stovėjimas vietoje čia sutaupyti nepadeda.
Calafate triukai
Iš Chalteno per keturias valandas atsikratome iki kito mūsų tikslo – Calafate miesto. Greta jo yra milžiniškas ledynas Perito Moreno, traukiantis turistus iš viso pasaulio, norinčius pamatyti tą mėlyną ledo spalvą ir išgirsti į vandenį krintančių ledo gabalų triukšmą. Pakeliui giriame vairuotoją už teisingą muziką: išklausėme geriausius „Nirvanos“, „Iron Maiden“ ir kitų grandų gabalus, kol ilgaplaukis indėnas užtikrintai sukiojo autobuso vairą. Išlipus stotyje gauname šiek tiek informacijos apie pigesnes Calafate nakvynės vietas, tačiau nurodytos kainos nežavi.
Aplankome gal aštuonis viešbučius, taip nustebindami mūsų bendrakeleivius airius. Jie įpratę keliauti kitaip – užsirezervuoja kambarį internetu ir atvykę į miestą tiesiu taikymu keliauja ten. Tuo tarpu mes žinome, kad toks dalykas, kaip rezervacija internete, Pietų Amerikoje apskritai yra nerekomenduotinas, jei norite keliauti pigiau. Tiesiog internetinis pasiūlymas visada bus gerokai brangesnis, nei atvykę susirastumėte patys. Taip atsitinka ir čia – po šiokių tokių paieškų atrandame pigius dviviečius kambarius po septyniasdešimt litų ir apsistojame dviem nakvynėms.
Kitas darbas – išsinuomoti automobilį rytdienos kelionei prie Perito Moreno ledyno. Norime tai padaryti šiandien, nes žinome dar vieną Calafate triuką. Iki ledyno turistus kasdien veža autobusai, tačiau tokiu būdu kiekvienam reikia susimokėti po šešiasdešimt litų už kelionę ir dar trisdešimt – už įvažiavimo į parką mokestį. Tai tiesiausias kelias pamatyti šį gamtos stebuklą, tačiau yra ir aplinkinių keliukų. Vienas iš jų – išsinuomoti automobilį ir nuvykti aštuoniasdešimt kilometrų iki ledyno anksti ryte, kol parko darbuotojai dar miega ir nerenka pinigų iš turistų. Nuoma dienai kainuoja pusantro šimto litų, dar trisdešimt litų kainuos benzinas ir... viskas! Jei automobiliu važiuojama keturiese, šis būdas yra dvigubai pigesnis už oficialųjį. Visi apie tai žino, tyliai vienas kitam pasakoja ir daugelis šiuo triuku pasinaudoja. Mes – ne išimtis.
Po siestos aplankę kelias agentūras išsirenkame patraukliausią ir arčiausiai viešbučio esančią. Vadybininkas į sutartį įkala riebias franšizes, pagal jas turėtume sumokėti automobiliui padarytą žalą iki trijų tūkstančių litų. Pasižiūrim pro langą į baltąją „Chevrolet Astra“ gulbę ir suprantame, kad tas automobilis tikriausiai tiek ir vertas. Na, bala nematė, rizikuosim. Frenkis Naujojoje Zelandijoje praganė savo vairuotojo pažymėjimą, tad už vairo sėda Valdas. Po metų pertraukos. Galime džiaugtis tik tuo, kad paskutinį kartą Tobage teko važiuoti kaire kelio puse, o Argentinoje automobiliai vėl juda mums (bet ne airiams) įprasta dešine. Vakare parvairuojame automobilį prie viešbučio, sukertame Žydrės pagamintų jautienos kepsniukų ir skubam miegoti – keltis reikės šeštą ryto.
Zuikiai savižudžiai
Ryte kaulai traška nuo šalčio, „Astros“ magnetofonas vis spjaudo laukan kompaktinius diskus, o išvažiavus į pagrindinę Calafate gatvę paaiškėja, kad pirmumo ženklų vietiniams tiesiog nereikia. Kiekvienoje sankryžoje turi pats nuspręsti, kieno pirmumas. Gerai, kad pusę septintos eismo nedaug, visi ankstyvieji lekia ta pačia kryptimi – link ledyno.
Lauke dar tamsu, tačiau Valdas ilgosiomis šviesomis nepiktnaudžiauja – keli Lietuvoje numušti katinai (visi išgyveno) suteikė pakankamai žinių apie tai, kad prie kelio tykantys gyviai nuo ilgųjų šviesų tiesiog išprotėja ir puola po ratais. Čia tų gyvių pilna – tai viskačios, į zuikius panašūs gyvūnai. „Po velnių, jie turi visus miškus aplinkui, visus kalnus, klonius ir paežeres... Tačiau vistiek ateina žaisti ant kelio”, - nesusilaiko Frenkis, kai Valdui tenka jau trečią kartą atlikti „briedžio testą“, stengiantis nesulaužyti „Astros“ priekinių grotelių į viskačios šonkaulius. Pradedame svarstyti, kaip vadinasi šis viskačių žaidimas ir nusprendžiame, jog tai yra „flathead“ (plokščiagalvis) arba „nohead“ (begalvis).
Aštuoniasdešimt kilometrų tampa kiek sudėtingesniu išbandymu, nei atrodė iš pradžių. Laimei, į parko teritoriją spėjame įvažiuoti dar prieš atidarymą ir netrukus jau prisiparkuojame turistams skirtoje stovėjimo aikštelėje. Išlipus iš automobilio ir pajudėjus ledyno link, staiga dangų perrėžia skardus griaustinio garsas. Tūptelime vietoje ir sužiūrame į dangų. Debesuota, bet į audrą tikrai nepanašu... Netrukus pro medžius išlenda ir tikrasis triukšmo kaltininkas – Perito Moreno ledynas.
Didelis, ar ne? Įdomiausia, kad žiūrėdamas iš aukščiau, tikrojo ledyno didingumo net neįsivaizduoji. Kai kuriose vietose jis iškilęs virš vandens daugiau, nei penkiasdešimt metrų (po vandeniu jis bent triskart didesnis – juk atsimenate posakį apie ledkalnio viršūnę), o tai jau yra neblogas daugiaaukštis namukas kokioje Šeškinėje. Dabar pamirškit Šeškinę, prisiminkit kokius Molėtus ir pabandykit nuo viršutinio aukšto numesti kelias tonas sveriantį ledo luitą į apačioje tyvuliuojantį ežerą. Bummm! Štai jums ir griaustinio mįslės atsakymas.
Perito Moreno ledynas tokį vardą gavo dėl žymaus bendravardžio argentiniečio. Mes juokais šį pavadinimą verčiame į „Juodajį šuniuką“ (isp. perrito moreno), tačiau pamačius ledkalnį juokai baigiasi. Pernelyg įspūdingas ir kvapą užimantis vaizdas. Ledynas netelpa į jokius objektyvus, nes tiesiog užpildo visą horizontą, palikdamas tik šiek tiek vietos greta tyvuliuojančiam smaragdiniam ežerui. Tolumoje stūkso rytmečio debesyse paskendę snieguoti kalnai – būtent nuo jų atšliaužia Moreno ledynas, per dieną priartėdamas prie kranto maždaug po metrą.
Kas atsitinka, kai ledynas pasiekia krantą? Jis šliaužia tolyn, tačiau stabteli, sutikęs kranto pasipriešinimą, tuo tarpu vanduo ledyno apačioje išplauja kažką panašaus į tunelį ir neatlaikęs spaudimo ledynas sutrupa, tokiu būdu vėl atsitraukdamas tolyn. Tais atvejais būna gal šimtą kartų didesnis „bum“ ir tik laimingiesiems pasiseka jį išgirsti, nes šis šou auditorijai dovanojamas tik kartą per keliolika metų. Ką gi, mums užtenka ir mažesnio šou – kiekvienas, net mažiausias ledo gabaliukas, atskilęs nuo ledinės sienos sukelia milžinišką traškėjimą ir kiek vėliau su trenksmu teškiasi į vandenį. Nufotografuoti sunku ir nėra prasmės – garso juk nenufotografuosi. Čia reikia žiūrėti ir klausytis.
Pusdienis prie ledo
Sunku patikėti, kad gal šešias valandas praleidome iš esmės žiūrėdami į vieną didelį ledo miestą. Atrodo, yra ir geresnių būdų investuoti savo laiką, tačiau būnant greta Perito Moreno mums taip neatrodė. Ledynas tarsi užhipnotizuoja: stebi jo dantytą viršūnę ir meldi Dievo, kad nuskeltų dar vieną, kuo didesnį gabaliuką, taip padovanodamas dar vieną griaustinį. Aišku, galioja ir kiaulystės dėsnis – didžiausi gabalai į vandenį krenta, kai esame nusisukę.
Nuolatinis judėjimas, traškėjimas ir sprogimo garsai neleidžia net pagalvoti, kad tai tiesiog ledynas. Tai gyvas, judantis organizmas, vienas iš nedaugelio ledynų žemėje, kurie vis dar auga net ir klimatui atšilus. Jo spalva – klaikiai mėlyna. Ryte šiek tiek pergyvenome dėl debesuotos dienos, tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantame, jog būtent tokiomis oro sąlygomis ledo mėlynumas matosi geriausiai.
Kita vertus, pro debesis išlindusi saulė suteikia naujų atspalvių ežero žalumai, todėl būdamas prie ledyno nuolat jautiesi tarsi kažkokio išprotėjusio dailininko tapytame paveiksle. Paskutinį kartą taip jautėmės būdami Bolivijoje. Įsidienojus prie ledyno pradeda plaukti laivukai. Valandos išvyka kainuoja maždaug keturiasdešimt litų. Nėra velniškai brangu, tačiau vienbalsiai sutariame su airiais, kad šitos pramogos atsisakysime, kaip jau atsisakėme turizmo agentūrų siūlomo pasivaikščiojimo ledyno paviršiumi (pusdienis kainuoja 400 litų!). Mums ir čia, ant kranto, vaizdų visiškai užtenka.
Atvykstantys autobusai pažeria vis daugiau turistų, todėl tenka ieškoti naujų, ramesnių vietų. Laimei, priešais ledyną yra nutiesta pakankamai takelių, kuriais vaikščiodami įsitenka visi. Klajodami šiais takeliais nueiname gal kelis kilometrus ir apžiūrime ledyną iš įvairių kampų.
Artėjant pietums alkis pradeda kamuoti vis labiau, todėl apsisprendžiame vykti namo, bet... niekas to nenori. Dar po vieną nuotrauką? Dar palaukime vieno ledo gabalo kritimo? Dar pasižiūrėkime dešimt minučių? Kai jau apsisprendi ir paeini kelis metrus link išėjimo, už nugaros būtinai išgirsti naują galingą triokštelėjimą ir puoli atgal. Galiausiai susikaupiame ir pusiau bėgte liuoksime į viršų, stengdamiesi nebeatsisukti. Prisižiūrėjome į valias.
Kelionė atgal daug paprastesnė. Šviesu, šilta, kelias geras, o naktį prisidūkusios ant kelio viskačios jau tikriausiai miega savo urveliuose, todėl parvažiuojame be jokių rūpesčių, atiduodame automobilį šeimininkams ir vakare atšvenčiame puikų nuotykį. „Neabejotinai geriausias iki šiol mūsų kelionės momentas“, - pareiškia tris savaites po Pietų Ameriką keliaujantys airiai. Mūsų bagaže gerų momentų jau daugiau, tačiau neprieštaraujame: Perito Moreno tikrai patenka į geriausių šio žemyno dalykų dešimtuką.
