Čilė ir Argentina: nesikandžiojantys Patagonijos kalnų dantys
Penktą ryto subaubia pustuščio Čilės kelto sirena. Švartuojamės greta Chaiten kaimelio, kuriame nebegyvena net didžiausi drąsuoliai – jiems uždrausta. Prieš kelerius metus pradėjo spjaudytis greta esantis ugnikalnis, paskandino viską pelenyse ir dūmuose, todėl Čilės vyriausybė nusprendė evakuoti Chaiten gyventojus į kiek atokiau esančius miestelius. Tačiau supratę, kad tai yra svarbus šalies tranzitinis taškas, vis dėlto leido turistams ir vietiniams gyventojams kirsti mirusio miesto teritoriją.
Išlipus iš kelto policininkai suskaičiuoja keleivius kaip viščiukus rudenį. Vietinius paleidžia eiti savais keliais, o mus susodina į turistinį autobusiuką. Juo atvykstame į Chaiten centrą ir turime kelias minutes apsižvalgyti. Tikrai keista: miestelis tarsi iššluotas.
Čia vis dar stovi namai, kliba kiek aprūdijusios iškabos, laksto benamiai šunys, teka pelenų spalvos upė, o iš tolumoje esančio Chaiten ugnikalnio rūksta galingas dūmų stulpas.
Būtent ugnikalnio dūmai mums primena, kad ilgai užsibūti čia negalime. Mikliai užeiname į vienintelę čia veikiančią įstaigą – prekybos centrą (niekaip nesuprantame, kodėl visa kita uždaryta, o „supermarketas“ veikia ir netgi yra pilnas įvairiausių prekių), tada grįžtame į autobusėlį ir pajudame į pietus. Prasideda mūsų Patagonija.
Nuo šiol – keturiese
Štai čia laukia naujas nuotykis. Jau pastebėjote, jog dažniausiai keliaujame dviese. Buvo kelios savaitės Tobage, kurias praleidome su belgų porele, šiek tiek pamaišėme Ekvadorą su draugais iš Lietuvos ir savaitę keliavome atskirai, tačiau visa kita – tik dviese. Taip yra dėl to, kad labai sunku surasti pakeleivių, vykstančių mūsų greičiu, norinčių pamatyti tuos pačius dalykus ir turinčių tiek pat laiko. Kita vertus, nelabai ir ieškojome, kol tame mažame autobusėlyje nesutikome Frenkio ir Leonės – dviejų pašėlusių airių poros.
Tokiais atvejais tiesiog pajunti, jog sutikai artimą dūšią. Taip buvo ir mums – pradėjome plepėti autobuse (juk laukė septynių valandų kelionė Čilės žvyrkeliais iki artimiausio miestelio Puerto Puyuhuapi), tada atkalbėjome juos nuo dar penkių valandų kratymosi iki kito miestelio, paskolinome pinigų (Čilės Patagonijoje su bankomatais ir keityklomis ypač striuka), apsigyvenome tame pačiame viešbutyje. Iš pokalbių supratome, kad planuojamas maršrutas Patagonijoje beveik idealiai sutampa su mūsiškiu, tačiau ilgalaikių planų neaudėme. Kitą dieną pajudėjome į Coyhaique miestą atskirais autobusais, susitarę pasimatyti vakare, atsiimti paskolintus pinigus, galbūt pavakarieniauti, o likimas vėl netikėtai atvedė visus į tą patį viešbutį...
Apie pačius airius – šiek tiek vėliau. Dabar papasakosime apie vietovę, kuria keliavome. Tai Čilės šiaurinė Patagonijos dalis. Patagonija yra kalnų, miškų, ežerų ir žmogaus mažai paliestos žemės regionas žemyno pietuose, plytintis Čilės ir Argentinos teritorijoje. Turistams labiau pažįstama pietų Patagonija, matyt, dėl geresnio susisiekimo ir dailesnių vaizdų, tačiau mums šiaurinė dalis taip pat paliko įspūdį.
Taip, čia sunku transportuotis. Važiuojant savo ar nuomotu automobiliu rekomenduojama turėti daugiau maisto, vandens, atsarginių padangų ir kito velnio, kurio gali prireikti pakeliui. Tiesiog valandų valandas kratantis Carretera Austral (isp. pietinis kelias) gali atsitikti visko, o pagalbininkų reikėtų laukti ilgai – čia važinėja ypač mažai transporto. Pakeliui aptikti kaimukai būdavo įsikūrę prie smaragdinių ežerų, už kiekvieno posūkio pasimatydavo vis nauja snieguota kalno viršūnė, o vairuotojai paslaugiai spausdavo stabdį, vos tik paprašydavome akimirkos fotografijai. Tai buvo puikus įvadas į tikrąją, turistinę Patagoniją.
Čilė stebino dar vienu atžvilgiu: netgi atokiausiose vietovėse kainos nelabai keisdavosi. Argentinoje visai kitaip, ten vykstant į pietus kainos kyla aritmetine progresija, o Čilėje – ne. Sugalvojome teoriją, jog taip yra dėl geografinės ir demografinės šalių situacijos. Argentina yra labai susicentravusi šiaurėje, ties Buenos Airėmis. Galbūt todėl tenka daugiau investuoti pristatant prekes ir buičiai būtinus daiktus į nutolusius pietinius regionus. Tuo tarpu kelių šimtų kilometrų pločio ir kelių tūkstančių kilometrų ilgio Čilėje žmonės išsibarstę per visą šalį, tad jiems didelio skirtumo nėra – paprasčiausiai beveik visi gyvena atokiuose regionuose.
Dar vienas zigzagas į Argentiną
Taigi dabar apie mūsų naująją kompaniją. Frenkis ir Leonė. Airių pora, jau trejus metus nemačiusi savo gimtųjų namų. Išvyko iš Airijos, du mėnesius keliavo po Afriką, tada nuskrido į Australiją ir apvažiavo gerą žemyno gabalą nuomotu automobiliu. Po to nusėdo Naujojoje Zelandijoje, kur įsidarbino, sukaupė pakankamai kapitalo tolimesniam gyvenimui ir nusprendė skristi namo. Tačiau ne kokiu nors paprastesniu maršrutu, ne! Pakeliui klajokliai dar nusprendė kelis mėnesius praleisti Pietų Amerikoje, todėl iš Naujosios Zelandijos pajudėjo tiesiai į Čilės sostinę Santjagą, o po kelių savaičių sutiko mus.
Magnetiniai mūsų laukai sutapo – tikriausiai tik taip galima paaiškinti faktą, kad su pirmą kartą gyvenime pamatytais žmonėmis keliavome du mėnesius ir aplankėme visą Patagoniją, Ugnies žemę Buenos Aires ir netgi gabalėlį Urugvajaus. Jie iš karto prisiminė, kad Frenkio kolega Airijoje buvo emigrantas iš Lietuvos Alfredas, o mes geruoju paminėjome žygyje į Prarastąjį miestą sutiktas aires Kaitrioną ir Jeane. Pradėjome juokauti, kad tampame vieni kitiems reikalingi. Mes padėdavome išspręsti visas situacijas, kur reikia ispanų kalbos žinių, o draugai vakarais atsilygindavo virtuvėje, gamindami airišką vakarienę.
Taip perskrieję nemažą Čilės gabalą, pasirengėme sugrįžimui į Argentiną. Coyhaique miestelyje susitvarkėme likusius reikalus (kilimėliai, kiti būsimiems žygiams reikalingi daikčiukai, pinigų gryninimas, bilietų tolimesnei kelionei pirkimas...) ir vieną rytą pakilome į naują žygį. Autobusas nuvežė mus iki dar vieno kelto, o ten jau turėjome pirmąją progą pajusti, kas laukia Patagonijoje. Vėjas plaukiant per Čilės ir Argentinos teritorijose esantį ežerą buvo toks, kad išeiti į atvirą erdvę priversdavo tik velniškai gražūs vaizdai. Prieš lipdamas į antrą kelto aukštą įkvepi oro, užbėgi į viršų, prisimerkęs nuplieki fotoaparatu kelis kadrus ir leki žemyn sušilti.
Galiausiai pasiekėme krantą, susirinkome sienos kirtimo štampus ir apsistojome Las Antiquas kaimelyje, jau Argentinos pusėje. Pakeliui sutikome keistuolę hipių dukrą iš JAV, nors autobuse ji visiems prisistatė esanti iš Veneros. Kas čia žino... Kai vėliau susitikome ją dar kartą, išgirdome raudą apie tai, kaip čia viskas brangu ir vienintelis nakvynės pasirinkimas taupantiems keliautojams yra kempingas. O štai mes, būdami keturiese, pajutome naują derybų galią ir nakvynės galimybes Patagonijoje.
Mums tapo prieinama nakvynė cabañas stiliaus mažuose nameliuose su dviem kambariais, virtuve ir bendra vonia. Štai ir Las Antiquas atradome puikų cabañas pasūlymą, o priedo gavome ir porą šuniukų bei pievelę prie namo, kurioje Frenkis puolė mokyti Valdą nacionalinio airių žaidimo, kiek primenančio žolės ritulį – hurlingo. Kadangi tai gana žiaurus žaidimas su medinėmis lazdomis (Frenkis jas vežiojasi su savimi, sukryžiavęs ant kuprinės), Valdas greitai jį perkrikštijo į hurt-lingą („skaudalingas“). Merginos tuo tarpu triūsė prie vakarienės, o šuniukai lakstė aplink ir kandžiojo visiems į kojas. Prasidėjo visiškai kitokia kelionė.
Pirmasis žygis Patagonijoje
Kitą dieną susirinkome savo lazdas, kuprines, paspaudėme šunims letenėles ir išvykome toliau, į pirmąjį rimtą turistinį tašką Argentinos Patagonijoje. Naktinis autobusas raitė dulkėtų kelių vingius, o už lango besileidžianti saulė nudažė debesis dar nematytais atspalviais. Būtent čia supratome, kodėl daugelis Patagonijoje apsilankiusių keliautojų taip pagarbiai kalba apie „Patagonijos dangų“. Iš tikro, šis dangus yra kitoks, tarsi visi iki tol matyti dangūs būtų buve dvimačiai, o štai čia staiga jums parodomas 3D vaizdas.
Deja, greitai sutemo ir prasidėjo įkyrus lietus, atlydėjęs mus iki pat Chalteno miestelio. Išspjauti iš autobuso penktą ryto šituose vėjo blaškomuose lietaus šuoruose jautėmės nelabai jaukiai, todėl negalėjome atsidžiaugti dėl to, kad nakvynę buvome užsirezervavę iš anksto. Netrukus jau nukulniavome į „Kondoro namais“ pavadintą viešbutį, kur sugriuvę ant mikštų fotelių pratęsėme malonų snaudulį, laukdami administratorės pasirodymo. Jai pasirodžius užpildėme dokumentus, suklojome kuprines į keturvietį kambarį ir puolėme tvarkyti reikalus.
Jų buvo nemažai, nes mūsų laukė pirmasis rimtas dalykas – trijų dienų žygis aplink vienus gražiausių kalnų Patagonijoje. Chalteno miestelis yra svarbiausia stotelė visiems, norintiems pamatyti aušros nudažytą Fitz Roy kalną ar iš rūko išlendančius Cerro Torre kalnus „trynukus“. Miestelio apylinkėse driekiasi keliolikos kilometrų ilgio trasos, vingiuojančios aplink spalvingus ežerus, įlendančios į tankius miškus ir pasibaigiančios ties dieviško grožio kalnais. Mes norėjome šituos takelius ištyrinėti, tačiau tam reikėjo pasirengti.
Pirmiausiai nerimą kėlė oro sąlygos. Lengviau atsikvėpėme nacionalinio parko būstinėje sužinoję, kad artimiausiomis dienomis lietus aprims. Taip pat susidomėjome parko darbuotojos siūlymu eiti atvirkščiai, nei buvome sumanę iš pražių: pirmiausiai nukulniuoti iki Fitz Roy papėdės, o gįžtant aplankyti ir greta Torre kalno esančią lagūną. Tada nusipirkome maisto trims dienoms, išsinuomavome primusą ir dujų balionėlį, o vakare gamindamiesi vakarienę pamatėme trumpą intro, pristatantį tai, ką galime pamatyti būsimos kelionės metu.
Kitą rytą su pilna ekipiruote išžygiavome į šios dienos tikslą – Poincenoto stovyklavietę. Pirmą kartą pajutome, ką reiškia Patagonijos oras. Čia tave vieną akimirką gali skalbti lietus, tačiau po dešimties minučių rūbus jau išdžiovins pragariško stiprumo vėjas. Pasižiūri į dešinę – saulė dangumi ritinėjasi, pasižiūri į kairę – lietaus debesys, kiek akys užmato... Džiaugėmės, kad žygio metu lietus visai nekamavo, tik vėjas kelis kartus bandė nupūsti kepures.
Fitz Roy dantys
Žygio trasa buvo aiški ir paprasta, todėl iki stovyklavietės nuėjome greičiau nei per keturias valandas. Pakeliui sustojome tik kartą, papietauti prie šalto kaip ledas, tačiau išvaizdaus kaip Rytis Cicinas ežero.
Stovyklavietėje greta palapines pasistatę klajokliai iškart pamokė, kaip teisingai statyti palapines, kad vėjas nenuneštų jų velniop. Iš tiesų, vėjas pūtė nežmoniškai, todėl pritvirtinom savo mėlynąją draugužę visais įmanomais kuoleliais ir dar apdėliojome stambiomis medžių šakomis. Netrukus išbandėme primusą, sušildėme kūnus arbatėle ir nusprendėme iki saulėlydžio aplankyti greta esantį ledyną. Iki jo teko gal valandą eiti paupiu, kol takelis baigėsi ir prieš akis iškilo baltų akmenų užtvara.
Nusprendėme nepasiduoti ir atsargiai strikinėdami nuo riedulio ant riedulio, pasiekėme turkio spalvos ežerą, kurio vidury stūksojo keli ledkalniai, o kitoje pusėje mėlynavo nuo kalnų atslinkęs ledynas. Vaizdas, dėl kurio tikrai vertėjo palaipioti per sudėtingas akmenų užtvaras.
Į stovyklavietę grįžome leidžiantis saulei. Pačiu laiku – spėjome pamatyti nuostabų saulėlydį, išvaikiusį debesis nuo Fitz Roy kalno ir papuošusį horizontą dantyta kalnų forma.
Mums šitie Patagonijos dantys atrodė žiauriai gražūs ir visai nebaisūs, tačiau iš tikro jie yra sugraužę ne vieno alpinisto gyvybę. Ypač Fitz Roy – ilgiausias, daugiau nei trijų kilometrų aukščio „dantukas“. Stati uola reikalauja puikaus alpinizmo telchnikos išmanymo, o greitai besikeičiantys orai priverčia apsisukti priartėjus prie pat viršūnės arba tiesiog nupučia žmogučius žemyn.
Kitą rytą pabudome nuo entuziastingo Frenkio šūkavimo. Buvo verta atsikelti taip anksti – apie septintą ryto Fitz Roy vėl atsidengė ir pasipuošė rausvu aušros apdaru. Turėjome gal valandą laiko nuotraukoms ir, aišku, pridarėme jų perdaug. Atleiskite. :)
Tą dieną skyrėme vienam papildomam maršrutui į Fitz Roy papėdę. Teko gal valandą lipti stačiu keliuku į viršų, tačiau labai sunku nebuvo. Per pusvalandį užsiropštėme prie dar vienos lagūnos, kur vėjas pūtė kiaurai kūnus, atšaldydamas kiekvieną ląstelę, o bendrą vaizdą kiek sugadino kalnus apgaubę debesys. Drebančiomis rankomis sukirtome atsineštus sumuštinius ir nieko nelaukę pajudėjome žemyn, kur daug šilčiau.
Vakaras būtų prabėgęs ramiai, jei ne vienas liūdnas nuotykis – baigėsi dujos. Gaidys iš nuomos kompanijos pardavė mums pustuštį balionėlį, o mes, neturėdami pakankamai patirties, nepajutome kiek mažesnio balionėlio svorio. Tokiu būdu paskutinė mūsų žygio vakarienė – ryžiai – liko plūduriuoti drungname vandenyje. Teko sukirsti dalį rytdienai skirtų sumuštinių ir sulošus kortomis keletą „shithead“ partijų (airiai išmokė) gurgiančiais pilvais grįžti į savo palapinę. Gerai, kad rytoj jau grįšime į Chalteną. Iš bado tikrai nemirsim.
Kalnai išgirdo prašymą
Trečioji žygio diena prasidėjo dar vienu Fitz Roy spektakliu su aušros nudažytu dangumi ir išvaikytais debesimis.
Prisižiūrėję šių Patagonijos dantų į valias, susikrovėme palapines ir pajudėjome namų link. Pakeliui praėjome du ežerus: didysis vadinamas Motinos, mažasis – Dukros vardu. Be kalnuotų apylinkių tai būtų tiesiog du ežerai, tačiau kai matai bendrą paveikslėlį, tiesiog atima kvapą.
Po kelių valandų brovimosi per miškingą vietovę, pasiekėme sankryžą. Teko rinktis – dvi valandos kelio iki šilto ir jaukaus viešbučio ar dar viena valanda į priešingą pusę ir trimis viršūnėmis džiuginantis Torre kalnas. Mes nusprendėme eiti į priešingą pusę, kolegų airiškas kraujas irgi nenorėjo pasiduoti, todėl netrukus kartu žygiavome į dar vieną nuotykį.
Po valandos priėjome Torre lagūną ir supratome, jog Torre kalną dengia tiršti debesys. Buvo galima gūžtelti pečiais ir iškart patraukti atgal, tačiau jau buvome išmokę kelias pamokas apie Patagonijos orų nepastovumą, todėl paėjome ežero pakrante arčiau kalnų ir atsisėdę pradėjome laukti, mintyse prašydami debesų, kad bent trumpam pasitrauktų nuo šių snieguotų Patagonijos gražuolių. Prašymas buvo išgirstas ir Torre kalnas kelioms akimirkoms parodė mums visą savo grožybę.
Pasiekę paskutinį šio žygio tikslą susikaupėme lemiamai atkarpai. Ji kiek prailgo, tačiau po trijų valandų kiek pavargusios kojos jau lietė Chalteno šaligatvių plyteles, o mintyse buvo labai šviesu ir labai gera. Šios trys dienos laukinėje Patagonijos gamtoje buvo be abejonės vienas gražiausių mūsų kelionės nuotykių.
