Čilė: laumių ir nykštukų sala Chiloe
Spalvingi mediniai namai ant pastolių, maži kaimukai su medinėmis bažnyčiomis, paryčiais bei pavakarėmis atslenkantis rūkas ir po šį rūką braidančios laumės – tokį įspūdį parsivešime iš Chiloe salos Čilėje.
Tikslumo dėlei reikėtų paminėti, kad pakeliui iš Argentinos ežerų regiono (apie tai rašėme praeitame savo dienoraščio įraše) į Chiloe dar aplankėme vieną Čilės ežerų regiono miestelį – Puerto Varas. Tačiau jame ilgai neapsistojome.
Po smagaus ežeringojo Pucono, kuriame viešėjome prieš porą savaičių ir saldžiosios argentinietiškos Bariločės, kurioje dar prieš kelias dienas ragavome šokoladą, Puerto Varas miestelis nesugebėjo mūsų išlaikyti ilgesniam laikui. Šis miestas pasirodė mums kiek brangus ir neitin išskirtinis, tad nusprendėme, kad ežerų regiono gėrybių mums jau pakaks, laikas traukti toliau. Todėl prisiminsime Puerto Varas daugiausiai dėl vokiško viešbučio, kuriame apsistojome, jame iškabinėtų daugybės taisyklių (kaip naudotis tualetu, virtuve, šaldytuvu ir pan.) bei nepaprastų jautienos kepsnelių su garstyčių padažu, kuriuos pasigaminome šio viešbučio virtuvėje. Tiesa, šis viešbutis padovanojo dar vieną netikėtumą. Prieš išvykstant kovo 8-osios rytą Valdas netikėtai iš po lovos „išžvejojo” striukę nuo lietaus ir moters dienos proga padovanojo Žydrei. Cha, puiki dovana.
Chiloe rūkai ir mitai
Chiloe archipelagas susideda iš vienos didelės salos, kuri yra antra pagal dydį Pietų Amerikoje (didžiausia sala yra Brazilijoje) ir daugybės mažų ją supančių salelių, tarsi atplyšusių nuo pagrindinės salos. Norint patekti į pagrindinę Chiloe salą, tereikia sėsti į autobusą Puerto Montt mieste, ir po kelių valandų trankymosi vaizdingais keliukais bei pusvalandžio plaukimo keltu jau būsite saloje.
Mes taip ir padarėme, o persikėlę į salą, iš karto patraukėme link Castro miestelio, kuris tituluojamas Chiloe salos sostine. Pakeliui grožėjomis atsiveriančiais vaizdais į Chacao kanalą (toliau – Ramusis vandenynas), žalius Chiloe salos slėnius, mažus jaukius kaimelius, pasipuošusius mažomis medinėmis bažnyčiomis.
Castro miestelis pasitiko mus savaitgaliniu šurmuliu ir koncertu prie bažnyčios. O per artimiausias porą dienų, kurias čia praleidome, paaiškėjo, kad nepaisant miestelio dydžio (jame gyvena „net“ 35 tūkst. gyventojų), Castro sugebėjo išlikti jaukus ir idiliškas. Ypač smagu būdavo vakarais užkopti į nedidelę kalvą ir stebėti apačioje išsidriekusią įlanką, nusagstytą spalvingais namukais ant medinių pastolių.
Šie pastoliai, be abejo, ne vien dėl grožio – jie saugo pakrantės namus nuo potvynių, kurie Chiloe saloje yra kasdienybė.
Tačiau norint patirti tikrąjį Chiloe šarmą, reikia išsikrapštyti į mažesnius kaimelius arba net persikelti į kokią mažesnę Chiloe archipelago salą. Tad vieną dieną išsirengėme į Achao miestelį, įsikūrusį Quinchao saloje.
Kai atvykome, miestelis skendėjo miglose. Klaidžiojome po įlanką kaip ežiukai rūke – pilki debesys dengė pakrantėje paliktas valtis, per juos nesimatė įlankos vandens. Tačiau po kelių minučių rūkas pradėjo sklaidytis – pirmiausiai išlindo vandenyje plūduriuojančios gretimos salos medžių viršūnės ir pora nedidelių laivukų...
Vėliau saulė nutvieskė ir pakrantę, atidengdama čia paliktas valtis...
... ir rūku tebegaruojančius namukus...
Buvo nerealu. Pradėjome geriau suprasti, kodėl Chiloe salų gyventojai seka legendas apie rūkuose gyvenančias laumes, raganas, gyvates ir kitus mitologinius gyvūnus.
Tiesą pasakius, šios legendos mums kiek priminė lietuviškąsias. Argi mes neturime savų laumių, buriančių vaikams ateitį bei viliojančių vyrus, piktų raganų bei sėkmę lemiančių žalčių?
Chiloe saloje gyvena laumė Pinkoya – nepaprasto grožio nuoga moteris, kartais matoma šokanti prie kranto (jos šokis neša sėkmę žvejams), vyrus viliojanti juodai apsirengusi laumė Viuda (našlė), jūrų gyvatė Cai-Cai Vilu ir žemės gyvatė Ten-Ten Vilu. Ten taip pat gyvena miškų nykštukas Trauco, kuris atneša erotinius sapnus nekaltoms merginoms arba netgi „apdovanoja“ jas nesantuokiniais kūdikiais (beje, turint tokį puikų pasiteisinimą ne viena Chiloe gyventoja tikriausiai išvengė lietuviškosios Veronikos likimo) ir kiti mistiniai gyviai.
Deja, mes nepamatėme nė vieno iš garsiųjų Chiloe mitų herojų. Vietoj jų bene vieninteliame veikiančiame Achao bare sutikome trejetą girtų amerikiečių. Kadangi jie ir mes buvome vieninteliai baro klientai, taip vėlai surbčiojantys alų ir kertantys pičangą (gruzdintos bulvės su mėsos bei dešros gabaliukais, apkeptos su kiaušiniu ir sūriu), amerikiečiai netrukus prisijungė prie mūsų stalo ir savo garsiomis šnekomis bei juoku išbaidė visas nedrąsias Chiloe laumes bei raganas, tūnojusias rūke. Likus valandai iki paskutinio kelto į didžiąją Chiloe salą, amerikiečiai susisgribo, puolė ieškoti taksi automobilio, galinčio nuvežti juos iki kelto, o jį suradę, paliko mus vienus tuščiame, tyliame bare.
Vandenyno pakrantėje
Be mažų kaimukų lankymo saloje dar galima leistis į laukinės gamtos paieškas Chiloe nacionaliniame parke. Šiaurinė nacionalinio parko dalis garsėja pingvinų kolonija, o pietinė – gražia Ramiojo vandenyno pakrante ir smėlio kopomis. Kadangi vos prieš kelis mėnesius lankėme pingvinus Peru pakrantėje, šį sykį nusprendėme leistis į kelionę per kopas.
Cucao miestelis, įsikūręs nacinalinio parko pašonėje, buvo nedidelis. Tačiau jame, be abejo, tilpo medinė bažnyčia...
... ir netgi mažas žalias oro uostas su vienu kriuksinčiu oro uosto darbuotoju...
Na, o pažingsniavus puskilometrį nuo miestelio atsiveria smėlėtos pakrantės panorama.
Jei ne maži šios pakrantės gyventojai...
... ir kopose besiganančios karvės...
... būtum šioje pakrantėje visiškai vienas.
... vienas su neaprėpiama gamta.
Į Patagoniją
Pailsėję vandenyno pakrantėje ir pabendravę su vietiniais gyventojais, po poros dienų patraukėme į paskutinį mūsų kelionės tašką Chiloe saloje – Quellon uostą, iš čia keltas mus nuplukdys į Čilės Patagoniją.
Quellon uostas mums pasirodė tikras... uostas. Su girtais žvejais bei jūrininkais, kiek nešvarus ir neitin malonus. Būtume čia užtrukę vos tris valandas, bet sužinojome, kad mūsų keltas pavėlintas, tad teks kažkur prastumti dvigubai daugiau laiko nei planavome.
Miestelio centre sutikome moteriškę, kuri planavo keltis tuo pačiu keltu į Chaiten‘ą – jos gimtąjį miestą, kuris dėl neseniai įvykusio ugnikalnio išsiveržimo yra evakuotas. Chaiten‘e liko moters namai, tad ji norėjo juos aplankyti, tikriausiai pačiupinėti savo daiktus, pagulėti ant savo lovos, o po to vėl grįžti į naujus namus Chiloe saloje. Moteris atrodė kiek pasimetusi, tad mes prigriebėme ją su savimi ir vienu taksi automobiliu nuvažiavome į uostą. Čia palikome ją ir savo didžiąsias kuprines apsauginių globai, o patys nužingsniavome ieškoti kokios užeigos likusioms penkioms valandoms prastumti.
Artimiausia užeiga pasirodė besanti už maždaug trijų kilometrų. Joje siautė vietiniai žvejai su menkai apsirengusiomis, apvalių formų „panomis“. Šios linksminosi ir prie muzikinio aparato, mėtydamos į jį monetas, o mainais gaudamos eilinę dozę garsų apie meilę ir ilgesį.
Šiame bare atšventėme savo metus kelionėje. Prie gretimo stalelio sėdėjusi pora pastatė mums šia proga po bokalą alaus ir užsakė anglišką dainą. Prisiminėme epizodą iš filmo „Motociklininko dienoraštis“, kuriame du keliautojus – Ernestą Če Gevarą ir jo draugelį Albertą Granadą – atvykusius į Čilę, kažkokio jubiliejaus kelyje proga (gal trijų mėnesių?) vietinės merginos pavaišino empanadomis ir čilietišku vynu. Tie čiliečiai iš tiesų nepakartojami!
Tamsoje parėjome į uostą. Iš čia prasidės mūsų kelias į Patagoniją. Žemę, kuri jau seniai jaudino mūsų vaizduotę.
