Čilė: Valparaiso ir Santjago dvipolis
Naktį kirtę Andų grandinę, paryčiais pasiekėme Ramiojo vandenyno pakrantėje įsikūrusį didžiausią Čilės uostamiestį Valparaisą. Kelionės metu atradome, kad atsibelsti į naują miestą paryčiais visai patogu: įsiprašai į viešbutį šeštą septintą valandą ryto, numiegi porą valandų, ir prieš akis – visa diena. O vakare jau antrą kartą miegi tame pačiame viešbutyje už vienos nakties kainą. Kelionės ekonomija... :)
Tačiau Valparaisas šeštą valandą ryto neatrodo toks puikus, koks jis gali pasirodyti dienos metu, kai po miestą zuja spalvingos minios žmonių arba vakare, kai saulė nuspalvina jo kalvas. Ryte Valparaisas – miegantis uostamiestis, kurio gatvėmis vėjas sklaido vakarykštes šiukšles, pakelėse mėtosi tušti buteliai, o šaligatviais žirglioja užsimiegoję benamiai. Parduotuvių ir kavinių vitrinos uždengtos metalinėmis žaliuzėmis, o pakampės ir skersgatviai atsiduoda... na, žinote, kuo. Kiek nejauku. Tad imame taksi ir ieškome nusižiūrėto viešbučio.
Deja, nei nusižiūrėtasis, nei dar keli aplink esantys viešbučiai neturi laisvų vietų. Tad pasakome savo taksistui „sudie“, o patys pratęsiame paieškas pėsčiomis. Mūsų pasirinktas rajonas įsikūręs ant kalvos „Cerro Concepcion“, čia ir rekomenduotume apsistoti, jeigu kada vyktumėte į Valparaisą – rajonas jaukus ir saugus, pastatų sienos padabintos menininkų piešiniais, ir šiaip daug meno „netikėtose erdvėse“.
Po neilgų paieškų pasiseka įsiprašyti į jaukų dviejų aukštų viešbutuką. Šis turi netgi terasą su vaizdu į uostą. Tik štai augintinis katinas nepasiduoda auklėjimui ir palieka krūveles kur papuola. Vieną randame prie įėjimo į kambarį – matyt, ankstesnieji svečiai užpykdė.
Valparaiso spalvos
Tiesą pasakius, mes esame labiau šunų draugai, tad jau po dienos atsisveikiname su katino namais ir persikraustome į kitus – dviračių – namus, įsikūrusius tame pačiame rajone. Kitaip tariant, vieno viešbučio terasą iškeičiame į kito viešbučio jaukų kiemą ir mažesnę kambario kainą. Naujasis viešbutis vadinasi „La biciclette“ („Dviratis“) – tai prancūzų šeimos valdomas viešbutis, kurio koridoriai nukabinėti dviračiais, kiemas apaugęs vijokliais, o dideliame vonios kambaryje įkurdinta tikra vonia (!) su geltonomis kojytėmis.
Šiame viešbutyje gana jauku, o ir miestas dienos metu parodo savo spalvingą gražųjį veidą, tad apsistojame čia ilgiau. Valdas kelias dienas mėgaujasi ilgesniais rytais lovoje ir ilgesniais vakarais prie kompiuterio. Žydrė pusrčiauja su spalvinga viešbučio kompanija, išbando vonią su geltonomis kojytėmis bei varto lentynose išdėliotas knygas apie Čilę ir mapučius. Dienos metu abu tyrinėja Valparaiso gatves ir užkaborius.
Šviesiu paros metu Valparaisas parodo mums savo gražųjį veidą. Uostamiestį supa daugybė kalvų. Kalvos nusagstytos gražiais, spalvingais namais, tarsi kokiomis pilaitėmis iš pasakų knygos.
Anksčiau Valparaiso kalvose gyveno miesto turtingesnieji – atvykėliai iš Anglijos ar kitų Europos šalių, o papėdėse telkėsi uostamiesčio darbininkai. Cerro Concepcion – viena iš tokių, angliško rajono praeitį menančių, kalvų. Šiuo metu ji transformavosi į meninkų rajoną, panašų į vilnietišką Užupį. Vaikštant po šį rajoną, atsiveria vaizdai į jūrą, senamiestį bei uosto teritoriją. O siauros gatvelės tuo tarpu džiugina įvairiais piešiniais...
... vaikiškuose vežimėliuose ar senoviškose voniose augančiomis gėlėmis...
... bei kitomis menininkų išdaigomis.
Mieste yra ir daugiau gražių kalvų, į kurias verta užkilti – Cerro Alegre, Cerro Bellavista. Net ir pats užkilimas į šias kalvas gali būti smagus nuotykis: mieste veikia keliasdešimt senoviškų keltuvų (ascensores) – naudodamasis jais jauti, kad ne tik keliesi į kalną, bet ir grįžti į praeitį bent šimtą metų.
Keltuvai įrengti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, iki šiol jų išvaizda liko nė kiek nepakitusi, o vietinė valdžia tikina, kad jie yra pakankamai saugūs. Ką gi, išbandėme bent kelis – galime patvirtinti.
Užkilus keltuvu į vieną ar kitą miesto kalvą, dažniausiai atsiveria puikūs vaizdai į aplinkinius rajonus bei apačioje išsiplėtusį uostamiestį. Gražu.
Anksčiau, kol nebuvo iškastas Panamos kanalas, Valparaisas buvo vienas svarbiausių Pietų Amerikos uostų. Laivai, plaukiantys iš Europos į vakarinę JAV pakrantę, sustodavo Valparaise kelioms dienoms – kad jūreiviai galėtų išeiti į krantą, o uotsto darbininkai pakrautų į laivą naujų prekių, šviežio maisto, daržovių ir gėlo vandens dar likusiai netrumpai kelionei.
Dabar uostas yra praradęs buvusią tarptautinę svarbą, bet vis dar yra svarbus Čilei – tai vienas didžiausių šalies uostamiesčių. Tad Valparaiso krantinėje pamatysi daugybę dėžių su kroviniais, kruizinių, keleivinių, krovininių ar net karinių laivų.
Valparaise, kaip ir daugelyje pasaulio uostamiesčių, pučia laisvesnės dvasios vėjai. Vis gi, kai kurie uostamiesčiai atrodo purvini ir grubūs. Apie Valparaisą taip pasakytum tik vaikščiodamas jo gatvėmis šeštą valandą ryto. Dieną šis miestas – spalvingas, judrus ir savotiškai užburiantis. Daugybė jo kalvų, nusagstytos spalvingais namukais, paįvairina šiaip jau grubų uostamiestį ir sutiekia miestui savotiško šarmo.
Valparaiso žmonės, su kuriais pavyko susipažinti, mums taip pat pasirodė draugiški ir atviri.
Vieną vakarą, vakarieniaujant vietinėje kavinėje, nuo gretimo staliuko mums draugiškai mojavo bokalais vyrų trijulė, kiekvieną gestą palydėdami „į sveikatą“ („salud“) ir linkėdami sėkmės („suerte“). Kai suprato, kad mokame šiek tiek ispaniškai, pasileido į platesnes kalbas apie mūsų kelionę, jų šalį, futbolą ir kitas aktualijas.
Kitą vakarą du gretimo stalo vyrukai buvo dar drąsesni ir po kelių įžanginių susimojavimų („salud, salud“) persikraustė prie mūsų stalo. Kalbos išsiplėtė iki nacionalinio čiliečių charakterio aptarimo, krizės Pietų Amerikoje (beje, pasirodė, kad čiliečiai, kaip ir lietuviai, mėgsta šiek tiek padejuoti, tuo tarpu kitose šalyse apie krizę niekas net žodžiu neužsimindavo) bei kiek smagesnės temos – vietinių moterų grožio, o ir apskritai moterų grožio! Vėliau mes buvome išmokyti labai svarbių čilietiškų žodžių, kurių nėra ispanų kalboje – „bacan“ (labai gerai) ir „la Raja“ (žodis, skirtas išreikšti dar didesniam gerumui nei „bacan“). Na, o vakaro pabaigoje vienas iš naujųjų draugų timptelėjo už skverno praeinančiam gatvės menininkui ir nupirko iš jo moters, merkiančios akį, paveikslą bei padovanojo jį Žydrei (pažinčiai prisiminti).
Tvarkome reikalus
Sunku buvo išvažiuoti iš Valparaiso. Bet vieną dieną susirinkome po kambarį paskleistus savo daiktus, sugrūdome juos atgal į kuprines ir išvažiavome į Čilės sostinę Santjagą.
Santjagas ir Valparaisas galėtų būti vadinami čilietišku „dvipoliu“. Miestai įsikūrę vienas netoli kito, juos skiria tik dvi valandos kelio. Nors Santjagas yra oficiali šalies sostinė, bet savo valdžia jis mielai dalinasi su Valparaisu – kiekvieną rytą iš sostinės į Valparaisą važiuoja šimtai valdininkų, nes čia yra įsikūrę Nacionalinio Kongreso rūmai.
Tačiau po spalvingojo Valparaiso Santjagas mus pribloškia savo apimtimis ir didmiesčio triukšmu. Pabuvus tokiose sostinėse, kaip Santjagas, Vilnius atrodo mielas, mažas miestukas.
Turime sutvarkyti kelis reikalus Santjage: parodyti meistrams fotoaparatus (Valdo „Canon“ objektyvą reikėtų valyti, o antrasis Žydrės turimas „Nicon“ objektyvas atsisakė automatiškai fokusuoti), išsiųsti siuntinį namo bei atsinaujinti garderobą. Tad išsirenkame pigų pigų viešbutį (keista, kad čia pakampiais nešmirinėja jokie gyviai) ir liekame kelioms dienoms.
Su tais reikalais pasiseka įvairiai. Meistrą po ilgų paieškų pavyko rasti. Jis netgi sutiko mūsų fotoaparatus apžiūrėti! Tačiau už objektyvo valymą užsiprašo tokios sumos, kad priverčia Valdą ilgam susimąstyti. O dėl Žydrės objektyvo pareiškia dar griežtesnį verdiktą – tektų laukti trūkstamų detalių tris savaites, ir tik tuomet būtų galima imtis taisymo. Atsisakome minties tapti ilgalaikiais Santjago gyventojais ir pasiimame savo fotoaparatus atgal. Valdas toliau stengsis paslėpti nuotraukose atsirandančius šapelius tamsesnėse nuotraukos detalėse. Žydrė toliau ryškumą nustatinės rankiniu būdu. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: sunkumai tik padeda atsiskleisti fotografo išradingumui, – nusprendžiame mes.
Tačiau mums pasiseka išsiųsti siuntinį į namus (tiksliau – mūsų namus apsiėmusiai pagloboti Gabrielei). Siuntinyje – akį merkiančios moters paveikslas, keli nereikalingi, bet mieli daiktai ir būnant Peru nevalingai nupirkti suvenyrai (tai, kad labai pigu – teisinosi moteriškoji poros pusė). Taip pat pavyksta šiek tiek atsinaujinti garderobą (vis gi Žydrė pasilieka atsiminimui savo senųjų kelnių, iš juodų patapusių violetiškai pilkomis, kišenę).
Atsinaujinę, paliekame Santjagą ir pajudame link Čilės ežerų regiono. Prabuvę dvi savaites čilietiškuose miestuose, jau esame pasiilgę gamtos ir veiklos. Knieti užlipti į kokį kalną, panerti į kokį ežerą ar nuveikti ką nors prasmingesnio. Tą mes netrukus ir padarysime.
