Argentina: Mendozoje atrasta Lietuva
Kelias į Mendozą buvo kvailokas. Naktinis autobusas pirmiausiai išvertė mus kažkokiame X mieste dar neišaušus, tada mikliai persėdome į kitą, dar šiek tiek numigome. Likusią dieną praleidome beveidžiame miestelyje. Vidury nakties atsikėlėme ir bėgome į stotį gaudyti naujo autobuso, tada supratome, kad esame kitoje laiko juostoje ir laukti reikės viena valanda ilgiau. Žiauriai pavėlavęs autobusas pakeliui dar sugedo, tačiau vargais negalais pasiekėme tikslą.
„Kaip jus pažinti, gal Lietuvos vėliavą turite?“ - juokaudama klausia Argentinos lietuvė Liuciana. Žydrė telefonu paaiškina, kurioje autobusų stoties vietoje lauksime jos vyro Juozo su Mendozoje viešinčiu Mariumi Jovaiša. Dėl viso pikto išsitraukiame trispalvę (ją visada turime kartu) ir užsimetame ant kuprinių. Po kelių minučių pamatome ir mūsų pasitikti atvykusius draugus. Abu atlėkė tiesiai iš televizijos, kur Marius pristatinėjo savo nuotraukų parodą. Laiko pasisveikinimams turime nedaug, nes dar šiandien laukia Mariaus parodos atidarymas žymioje vyninėje „La Rural“. Nieko nelaukdami lekiame į Juozo ir Liucijos vasarnamį, kuris greitai taps mūsų laikinais namais.
Kas čia vyksta? Tuoj paaiškinsime. Buvusi Žydrės kolegė Ariana mums persiuntė kelis Argentinoje gyvenančių lietuvių kontaktus (ačiū jai už tai! :). Tarp jų buvo ir Mendozoje gyvenantys Liuciana ir Juozas, Lietuvos garbės konsulas. Taip pat sužinojome, kad šiuo metu jie padeda nuotraukų albumo „Neregėta Lietuva“ autoriui Mariui Jovaišai Mendozoje pristatyti savo fotografijų parodą, todėl iškart nusprendėme čia atvykti ir suspėti į renginį. Liuciana mielai pasiūlė apsistoti šeimos vasarnamyje, o mes nedvejodami sutikome. Susitikimas su lietuviais buvo vienas mieliausių nuotykių visos mūsų kelionės metu.
Žiupsnis Lietuvos kitoje pasaulio pusėje
Rengiantis parodai svarbiausia problema – ką apsirengti? Natūralu, kad šitiek laiko keliaujant kuprinėse neturime nieko iškilmingo, o eiti į pusiau oficialų renginį su žygio batais kiek... nepatogu. Tačiau neturime kitos išeities, todėl tiesiog apsirengiame tai, ką turime geriausio. Netrukus prie vartų jau supypsi Juozo automobilis. Atbėgę susipažįstame su bendrakeleiviu – naujuoju Lietuvos ambasadoriumi Argentinoje Vaclovu Šalkausku. Jaunas, šnekus, draugiškas ir šiltas žmogus – toks pirmasis įspūdis, kuris vėliau tik pasitvirtina. Parodoje pirmiausiai atvykėlius pasitinka mandagūs vyninės darbuotojai, vėliau iškilmingai tamsiu koridoriumi patenkame į pagrindinę patalpą ir kažkas griebia už širdies. Ant milžiniškų vyno statinių iškabintos gimtosios Lietuvos nuotraukos, tuščiose vyno taurėse plazda trispalvės, didelis ekranas priešais rodo Mariaus nuotraukas...
Parodos pristatymas vyksta jaukioje aplinkoje, kur barmenai paslaugiai pila į taures vyną, o Marius pasakoja, kaip vyko „Neregėtos Lietuvos“ kūrimo darbai. Galiausiai parodomas iš nuotraukų padarytas vaizdo filmukas, skambant Andriaus Mamontovo „Marso kanjonams“ ir abejingų nelieka visiškai. Lietuva ką tik įsigijo bent šimtą naujų gerbėjų. Per renginį Valdas suspėja atlikti dar vieną misiją – Marius jo paprašė pafotografuoti aplinką per pristatymą ir į rankas įbruko savo „Nikon“ su plačiakampiu objektyvu. Paršelis tiesiog kvykia iš laimės, rinkdamas kokybiškus pikselius į talpią atminties kortelę. Net nesinori atiduoti šito japoniško monstro į teisėto savininko rankas, bet reikia...
Kitą dieną kartu pavakarieniaujame itališkame restorane ir išlydime Mariaus šeimą atgal į Lietuvą. Liuciana ir Juozas pasirūpins jo parodos rodymu kituose Argentinos miestuose, o Marius toliau įgyvendins savo projektus. Net gerai jo nepažįstant po kelių bendravimo akimirkų kyla nuoširdus džiaugsmas ir žavėjimasis Mariaus darbu. Kiti uždirbtus pinigus leidžia itališkiems automobiliams ir viloms Margaritos saloje. Marius investuoja į Lietuvą. Gražią, nematytą ir neregėtą Lietuvą. Tokią, kokia ji ir yra.
Marius su šeima išskrenda, o mes liekame kartu su Juozu ir Liuciana rinkti likusių Argentinos įspūdžių. Pirmiausiai nusprendžiame kelias dienas pailsėti po begalinių kelionių autobusais ir jaukiame vasarnamyje pasijusti kaip namuose (patikėkit, tai labai paprasta). Tada suplanuojame būsimą kelių dienų kelionę į netoliese esantį Mėnulio slėnį, o grįžę pažadame pagaminti Argentinos lietuviams tikrų lietuviškų bulvinių blynų. Juos kepsime ketvirtą kartą per šią kelionę, tačiau tai bus patys tikriausi lietuviški blynai. Tokie, kokius Juozas ir Liuciana yra ragavę vaikystėje ir dabar labai nekantriai laukia šito dūšiai artimo skonio.
Vėl grįžtame į Mėnulį
Jeigu Venesueloje įprasta svarbiausias vietas vadinti Simono Bolivaro vardu, tai kitose šio žemyno šalyse dažnai sutiksime miestus, pavadintus šventųjų vardais. Biblija tų šventųjų turi nedaug, tad vardai kartojasi. Štai, prieš pusmetį kilnojome stiklus į kolumbiečių sveikatą Kolumbijos San Agustine, o šiandien jau blaškomės po Argentinos San Agustin de Valle Fertil kaimelį, ieškodami vietos nakvynei. Radę džiaugiamės. Tvankus kambarėlis su ventiliatoriumi – tikra atgaiva. O štai maldininkas ant sienos yra visiškas gėris. Mums iki šiol tokį vabzdį yra tekę matyti tik vadovėliuose, o čia slankioja gyvas. Ir tikrai ne vienas. Kodėl maldininkas? Todėl, kad pasisotinęs kelia savo rankutes į dangų ir trina, tarsi melstųsi.
Rytdienai nieko nesuplanuota, tiesiog ilgai gulėsime, kaip nors ištversime siestos alkį ir vakare įsigysime turą į greta esantį Mėnulio slėnį. Turą perkame tame pačiame viešbutyje (pasiūlymas buvo pigesnis net už automobilio nuomą dviem), tad kitą rytą jau esame pasirengę dar vienai kelionei į Mėnulį. Taip pavadintą slėnį matėme Čilėje, tačiau čia pavadinimo kilmė kitokia – paviršius nebūtinai turi priminti Mėnulį, tiesiog vietiniai gyventojai stengdavosi per slėnį keliauti šviečiant pilnačiai (nes dieną per karšta). Dabar agentūros siūlo specialius pasivaikščiojimus po slėnį pilnaties metu, bet mes esame čia kiek per anksti, todėl nutariame pasitenkinti rytine ekskursija.
Slėnio lankymas yra gana kreivas. Pirmiausia, net turėdamas savo automobilį, negali keliauti čia savarankiškai. Reikia susimokėti parko mokestį (užsieniečiai moka apie 30 litų – dvigubai daugiau nei vietiniai), palaukti, kol susirinks grupė ir tada būti parko darbuotojo globoje kelias valandas. Negali sakyti, parko „reindžeriai“ tikrai stengiasi, suteikia daug informacijos apie aplink matomus objektus, tačiau privestinis prilipdymas prie keliasdešimties žmonių grupės trikdo. Blogiausia, kad negali pabėgti, nes aplink pilna visokių saugomų dalykų. Neduokdie, užlipsi ant kokio yrančio grumsto – iškart nutrenks „reindžerio“ akimis paleistas Chucko Norriso suktuko stiprumo žaibas. Geriau nerizikuoti.
Šiame slėnyje yra į ką pažiūrėti – įdomių, spalvingų uolienų, keistomis formomis išgraužtų slėnių ar dinozaurų liekanų, saugomų po stogu. Tačiau labiausiai mums patiko... akmeniniai rutuliukai. Jie susiformavo prieš milijonus metų, kai prie smėlio po vandeniu prilipo keletas mineralų, upei skalaujant šios „granulės“ lipdėsi papildomu smėlio sluoksniu (kaip sniego gniūžtės, ridenamos nuo kalno), o slėgis padarė lemiamą darbą, Vandeniui nusekus rutuliukai liko paviršiuje. Vartydami kitų keliautojų nuotraukas (pirmiausiai ačiū Vilmiui ir Danieliui su Gražina) esame matę panašių tvarinių Naujojoje Zelandijoje. Šitie mažesni, bet vis tiek smagūs.
Kita naujovė – akmens skulptūros. Kažkada čia buvo upė, ežeras ar kažkas kita, tačiau tikrai buvo vandens ir vėjo. Šios stichijos laistė, pustė ir formavo panoramą pagal savo skonį. Stipriausi uolienų gabalai išliko ant tam tikrų smėlio stulpų ir iki šiol džiugina turistus. Pamatę juos suprantame, kodėl į parką įleidžiamos tik „reindžerių“ lydimos grupės. Duotum laisvės ir koks vodkos prisišniojęs naujasis rusas ar senasis lenkas tuoj nuspręstų papozuoti užsilipęs ant šito geologijos šedevro. Kiti jau galėtų rankioti po grūties likusias smiltis. Atmintyje liktų tik šviesus prisiminimas apie povandeninio laivo kaminus primenančias uolienas.
Būtent šioje vietoje gidas „reindžeris“ atsisveikina, palinkėjęs visiems gerų likusių kadrų. O mes užsirašome į knygeles, kad kitą kartą čia lankydamiesi susitartume dėl galimybės matyti slėnį kitaip, nei parko darbuotojų lydimoje grupėje – turai vyksta dienomis, kai saulė pliekia lyg paklaikusi. Nuotraukoms tai nėra gera naujiena. Norėtume čia apsilankyti tada, kai vakarinė saulė visoms keistoms uolų formoms suteiktų kur kas gražesnes spalvas, nei vidurdienį. Galbūt net „pilnaties turą“ išbandysime, kai grupės į slėnį atvežamos šviečiant pilnam Mėnuliui. Turėtų būti įspūdinga.
Lietuva stipresnė už kartų kaitą
Iš San Agustino grįžtame po dviejų dienų ir netrukus susitinkame su mūsų draugais Liuciana ir Juozu. Parodome nuotraukas. Jų vyriausiajam sūnui Kovui ypač patinka dinozaurai. Mėnulio slėnio apylinkėse yra surasta nemažai dinozaurų fosilijų, mokslininkai pasistengė jas atkurti ir sudėjo griaučius į greta esantį muziejų, kuris ypač patinka griaučių maniakams beigi vaikams.
Liko paskutinė misija – pagaminti bulvinių blynų. Šiam žingsniui ypatingai rengėmės. Iš pradžių įsigijome visus reikalingus produktus. Žydrei netgi teko stovėti eilėje mėsos parduotuvėje. Taip, tikroje eilėje. Ateini į mėsos parduotuvę, pasiimi savo numerėlį ir lauki dialogo su mėsininku.
- Man, prašau, faršo.
- Kokio? Turime trijų rūšių. Normalų, Specialųjį ir Super faršą.
- Mhmmm...
- Ką gaminsite?
- Nepatikėsite, bet... gaminsime blynus.
- Aaa, blynai! Tada jums reikia Specialiojo faršo!
Dialogo pabaigoje darbuotojas tiesiog prieš akis sumala mėsą ir įteikia maišelį su faršu. Lieka tik linktelėti galvą, sumokėti nepadoriai menką sumą už aukščiausios kokybės jautieną (taip, taip kiauliena Argentinoje ne itin vertinama, tad ir įsigyti jos bent jau mums nepavyko) ir skubėti namo – netrukus gaminsime vakarienę. Liuciana pati atvažiuoja mūsų pasiimti. Kartu keliaujame į jos namus ir ten pradedame bulvinių blynų gamybos bei ragavimo šventę. Kol skutamos ir tarkuojamos bulvės, turime pakankamai laiko susipažinti su svetur gyvenančių lietuvių istorija.
Liuciana ir Juozas Lietuvoje yra buvę tik kartą gyvenime, skirtingu metu. Jie susipažino Argentinos lietuvių susitikime ir krito vienas kitam į akį. Keisčiausia, kad tik jų seneliai, atvykę į Argentiną dar Smetonos laikais (!) yra gyvenę Lietuvoje. Įsivaizduojate: trečia karta, gimusi svetur, tačiau vis dar puikiai kalbanti lietuviškai? Liuciana prisimena, kaip jos artimieji jau sakydavo „apaguoti liusą“ (isp. apagar luz – išjungti šviesą), tačiau tiek ji, tiek Juozas kalba lietuviškai. Šioje vietoje privalome prisipažinti, kad rašant tekstą ausinėse netikėtai suskamba RHCP dainos „Especially in Michigan“ fragmentas: „Rainy lithuanian, dancing as an indian, painting in my tiger skin especially in Michigan“. Vis dėlto, šiame pasaulyje jau esame palikę savo pėdsaką.
Vardas bus lietuviškas
Keisčiausia, kad Juozas ir Liuciana turi puikiausią progą pamiršti Lietuvą ir priprasti prie argentinietiško gyvenimo, tačiau lietuviškas kraujas jų venose yra per stiprus. Vaikai turi lietuviškus vardus. Vyresnėlis Kovas (nors argentiniečiai jį dar vadina ir Kovasito – mažasis Kovas) ir dukrelė Audra (vardas, puikiai atitinkantis mažosios lietuvės būdą) dūksta koridoriuje. Jie kalba ispaniškai, tačiau viską kuo puikiausiai supranta ir lietuviškai. Liuciana užsimena, kad norėtų sulaukti kokio lietuvio, galinčio išmokyti jos vaikus prosenelių (!) kalbos, mainais išmokytų tautietį ispaniškai. Liuciana netrukus susilauks naujo šeimos nario – tai bus sūnus (Valdas laimi savotiškas lažybas – Liucianai dar nežinant lyties užtikrintai pareiškia, kad turėtų būti vyras, o po dviejų dienų džiaugiasi pataikęs). Šeima jau įtaria, kokį vardą duos, tačiau mes tegalime išduoti, kad vardas ir šį kartą bus iš lietuviško vardyno.
Kol diskutuojame apie lietuvių gyvenimo realijas Argentinoje, ant stalo atkeliauja bulviniai blynai. Ragaudami juos pratęsiame pokalbį. Kuo toliau, tuo labiau negalime atsistebėti lietuviškais genais. Mums pasisekė, nes keliaudami galime tarpusavyje kalbėtis lietuviškai, todėl kasdienė Pietų Amerikos ispanų kalba neužgožia gimtosios. Tačiau pabandome įsivaizduoti save Liucianos ir Juozo vietoje. Mūsų tėvai tokiu atveju jau būtų gimę Argentinoje ir tik seneliai atsimintų gimtąją žemę. Ar mes vis dar mokėtume lietuviškai? Velniai rautų, taip! Šita gimtinės trauka proporcingai stiprėja didėjant atstumui nuo gimtosios žemės ir kartų skaičiui. Būtent todėl esame ramūs. Liucianos ir Juozo šeima mums įrodė, kad lietuviai išliks netgi gyvendami didžiausiuose toliuose. Dar daugiau – šita šeima turi daugiau patriotizmo nei daugelis dabartinių lietuvių. Mes labai greiti pamiršti savo šaknis ir „taip“ pakeisti į „yes“, o „pirmyn!“ į „davaj!“. Labai norime tapti užsieniečiais, taip ir neišmokę būti lietuviais, todėl kitame pasaulio krašte sutikti tokius aistringus lietuvius yra netikėta ir didelė dovana.
Žemyno aukščiausieji
Viešnagė lietuvių namuose baigėsi. Esame labai dėkingi už šiame vasarnamyje praleistas dienas, kai Ponas Chosė rytais atvažiuodavo palaistyti žolę ir dėl skrandžio problemų mandagiai atsisakęs rytinės mūsų matė papasakodavo apie kasdienybę. Sužinojome, kad aplinkinių vynuogynų šeimininkai samdo lakūnus, kurie susikaupus lietaus debesims kiltų į dangų ir specialiomis priemonėmis išsprogdintų piktus debesis. Tada vyninės sulauks geresnio derliaus ir didesnio pelno. Beje, vyninės! Viešėdami Mendozoje turime aplankyti bent keletą.
Pirmiausiai Juozas „suveikia“ porą dviračių. Mendoza įsikūrusi greta Andų kalnų grandinės, saugančios ir garsiąją Aconcagua – aukščiausią Pietų Amerikos viršūnę. Nepaisant to, pats miestas yra visiškoje lygumoje, todėl važinėti dviračiais čia malonu ir paprasta. Taip vieną rytą anksti kėlę aplankome „Weinert“ vyninę, kurioje vynas iki šiol laikomas gigantiškose statinėse.
Paklaidžioję po vyno rūsius, čia atlaikome ir nedidelę degustaciją, kuri rytiniams tuštiems skrandžiams yra netikėta. Gerai, kad sėdęs ant dviračio greitai viską išprakaituoji. Kita stotelė – greta esanti „Alta vista“ vyninė. Deja, čia į ekskursiją nespėjame, tad patys savarankiškai galime paklaidžioti po snieguotų kalnų fone plytinčius vynuogienojus ir alyvų laukus.
Grupelei lankytojų grįžus iš rūsių, mes mielai pakviečiami prisijungti prie dar vienos degustacijos. Galiausiai siestos karštis mus įveikia ir grįžtame į savo „namus“. Netrukus iš čia pakilsime į naują kelionę, kurią galėtume pavadinti „Atgal į Čilę“. Bet prieš tai dar turime aplankyti Uspallata – nedidelį miestelį visai greta kalnų.
Uspallata garsi ne tik dėl to, kad patinka Aconcagua kalną šturmuojantiems alpinistams. Šiose apylinkėse buvo filmuojamas mūsų itin mėgstamas filmas „Septyneri metai Tibete“. Turbūt nereikia vardinti priežasčių, kodėl šis filmas negalėjo būti filmuojamas tikrajame Tibete. Kūrybinė grupė pasirinko Uspallata apylinkes dėl panašių kraštovaizdžių.
Tibete nebuvom, lyginti negalim. Tačiau galim pasakyti viena – Uspallatoje yra restoranėlis „Tibet“, neva į savo interjerą integravęs nemažai filmavimo metu naudotų detalių. Buvom, valgėm ir turim prisipažinti, kad stiliukas ten kiek keistokas. Kaip būtų galima apibūdinti Jėzulio, Budos ir Da Vinčio žmogaus paveikslėlius vienas greta kito? O dar tie minkšti krėslai antrame aukšte ir plastmasinės kėdės su vietinių alaus gamintojų logotipais... Prieš įvažiuodami į Čilę, dar aplankėme vietelę visai greta dviejų valstybių pasienio. Kristaus Atpirkėjo statulai iš kairės plevėsavo Argentinos vėliava, iš dešinės – Čilės. O štai vaizdai aplinkui – tikrai hipnotizuojantys.
Pasidairę po aukščiausius Andų kalnus, grįžome į Uspallatą ir iš ten vidurnaktį pajudėjome Čilės link. Kelios valandos kratymosi, kelios pasienio procedūros, neramus bei trumpas miegas ir – sveiki atvykę į Čilę. Antrąjį „užvažiavimą“ į Pietų Amerikos slieko vardo nusipelnantį žemyną pradėjome nuo Valparaiso, vieno gražiausių šio kontinento miestų. Rimtai. Pamatysit. Netrukus pabandysime įrodyti.
