Argentina: didkepsnių ir matės keliais
Jau gal pusmetį gyvenome indėniškose valstybėse – Ekvadore, Peru, Bolivijoje. Tik mažas įsukimas į Čilę buvo priminęs, kad dar yra pasaulis su prekybos centrais, laiku išvažiuojančiais autobusais ir padavėjais, žinančiais, su kokiu įdaru yra jų siūlomi ravioli. Nesakom, kad labai pasiilgom tokio gyvenimo, bet atvykus į Argentiną buvo malonu pajusti mums kiek labiau įprastą tvarką ir taisykles.
Krikštatėvis įsuko naują verslo planą
Pirmieji žingsniai Argentinoje – tarpinis procesas. Vis dar jaučiame Bolivijos alsavimą. Aplink gausu juodaplaukių nedidelių ir pūstažandžių indėnų su begale krepšių. Mums tas nepaaiškinamas potraukis į krepšius jau suprantamas, o štai pasieniečiams – ne. Todėl beviltiškai grumdomės vienoje ilgoje eilėje su visais indėnų „verslinykais“, kol vieną pasienietį po siestos netikėtai aplanko gailestis ir atėjęs jis draugiškai išrankioja visus turistus iš bendro katilo. Netgi su jo pagalba praleidome prie sienos apie keturias valandas, todėl planus dar tą pačią dieną judėti toliau išbraukėme.
Autobuso langai kartais irgi pažeria neblogų vaizdų
Pasienio miestelis jau pasitiko naujomis kainomis (taip, civlizacija kainuoja), tačiau graužatį dėl piniginės nuramino maistas. Jei yra toks terminas „Argentinietiška svajonė“, tikriausiai jis apibūdina tuos didkepsnius, kurių pilna kiekvienoje užeigoje. Dieve, kaip jie moka pagaminti mėsą ir kiek jos suvalgo! Rimtai, argentiniečiai taip pakvaišę dėl kepsnių, dešrelių, šašlykų ir kitų mėsos patiekalų, kad nenoromis pradedi gailėtis vegetarų. Lygiai taip pat, kaip Indijoje galiesi mėsėdžių.
Indai, kurie gailisi mėsėdžių (iš crossroad.lt archyvo)
Jau pirmosios mūsų vakarienės Argentinoje metu užsisakome „parilla“ – keptos mėsos rinkinį. Netrukus padavėja atneša ant stalo karštą krosnelę su žarijomis, o ant viršaus – tiek išpjovų, dešrelių ir vištienos kepsnių, kad pamaitintum vidutinį Lietuvos kaimą. „Čia dviem?“ - klausiam išsigandę, kad tik nebūtų apmovę. Padavėja atsainiai linkteli galvą ir netrukus atneša litrą „Quilmes“ alaus. Prireiks... Po valandos vos parnešame pilvus į viešbutį kikendami, kad pirmoji pažinties su Argentina diena nebuvo tokia jau bloga.
Vasaros košmaras
Kitą dieną mūsų laukia rimtesnis susipažinmas su argentinietiškais papročiais. Šiek tiek keistai atrodo autobuso vairuotojas, prašantis arbatpinigių už tai, kad įdėjo kuprines į bagažo skyrių, bet vėliau suprasime, jog Argentinoje tai įprasta. Nenustembame, kai esame sutabdomi vidury laukų ir policija liepia visiems išlipti lauk ir parodyti savo daiktus. Juk tarp mūsų daug boliviečių, kurie gali gabentis kokių kokos lapų ar šiaip, neleistinų daiktų. Visa tai dar nieko, tačiau atvykę į Humahuaca miestelį gauname dvi realybės pamokas.
Argentinietiškos vasaros universiteto fuksai
Pirmoji pamoka: dabar sausio pabaiga, Argentinoje pats vasaros įkarštis, todėl gyventojai keliauja. Ypač jaunimas. Dabar įsivaizduokite save Palangoje liepos 6 d. ir maždaug suprasite, ką sausio – vasario mėnesiais reiškia būti bet kurioje turistinėje Argentinos vietoje. Žmonių tūkstančiai, viešbučiai prigrūsti, o jei koks kambarys ir yra, kainos ramsto kosmosą. Galiausiai randame vietą palapinei miestelio kempinge ir suprantame, jog prasideda naujas mūsų kelionės etapas – galbūt metus beviltiškai tampyta palapinė atsipirks.
Geriausia veikla Humahuacoje per siestą - nieko neveikti
Antroji pamoka: siesta čia trunka ilgai. Po kelių valandų kelionės pilvai jau groja ilgesio maršus, o miestelyje nedirba nė vienas restoranas. Tiksliau, dirba, bet maisto neturi. Verčiam kaltę sekmadieniui ir papietaujame vienintelėje rastoje vietoje, bet, vos išėję laukan pamatome, kad visos mūsų lankytos įstaigos netikėtai pradėjo dirbti ir maisto jose jau atsirado. Pasirodo, virėjai grįžo iš siestos, trunkančios maždaug iki 19 val. vakaro. Žmogus Argentinoje skatinamas valgyti sočius pusryčius, pereinančius į pietus, ir vėlyvą vakarienę. Mes nelabai mėgstame pusryčiauti, o vėlai pavalgius būna sunku miegoti. Akivaizdu, kad reikės keisti įpročius.
Žiemines kepures Argentinoje teko padžiauti ilgam
Apsilankę internete dar pasižvalgome po miestelį, bet nieko labai traukiančio akį nesuradę, nusprendžiame rytoj vykti į greta esantį kalnų kaimelį Iruyą. Turistų gaujos jau pamokė, kad bilietų pirkimo neturėtume atidėti paskutinei akimirkai, tad einam ir perkam. Gauname vienas paskutinių vietų pirmame autobuse. Įdomu, kiek tų autobusų iki rytdienos susikaups? Atsakymas – penki (!). Iš vieno nedidelio Argentinos miestelio į kitą, dar mažesnį, vienu ypu atvažiuoja penki dideli turistų prikrauti autobusai. Vargeli, kur mes papuolėme?
Kalnuose triukšmas dingsta
Verta papasakoti ir apie mus supančius turistus. 97 proc. jų yra argentiniečiai studentai ar moksleiviai. Per atostogas jie mažaug šešias savaites keliauja (dažniausiai tik po savo šalį), likusį laiką dirba grįžę į miestus. Jų išvaizda, elgesys ir įpročiai – laisvės sinonimas. Vaikinai kelias savaites nesiskutę, tempiantys dideles kuprines su nepatogiomis, į ilgus maišus sugrūstomis, palapinėmis, o merginos būtinai apsimovusios kokias haliuciogeninės spalvos a la turkiškas, ties blauzdomis surauktas kelnes ir būtinai rankose laikančios termosą bei matės puodelį. Beje, jei kada turėtumėte planų žygio įrangą įsigyti atvykę į Argentiną, gerai pagalvokite - brangu, kokybė pusėtina, kompaktiškų daiktų beveik nėra... Todėl vis tik džiaugėmės, kad mūsų 3 kg. palapinė lengvai "dingsta" Valdo kuprinėj, o miegmaišiai išvis kompaktiški, nes reikėtų tampyti tokius daiktelius, kad oho!
Trumpas atokvėpis pavargusioms nugaroms
Dabar apie matę. Jei naujagimiams Lietuvoje dovanojami sidabriniai šaukšteliai, argentiniečių vaikai tikriausiai gauna sidabrinius matės šiaudelius. Tai bene populiariausias šalies gėrimas – stipri ir karti arbata. Specialus išgaubtas ir viršuje siaurėjantis puodelis beveik iki viršaus pripildomas arbatžolių, jos užpilamos karštu, bet neverdančiu vandeniu. Kiek palaukus į tirštą masę įkišamas metalinis šiaudelis su korėta, žoles sulaikančia galvute. Į sveikatą. Nebijokit, ne „čefyras“ čia, skonis kartus, bet prie jo galima tikrai greitai įprasti ir pamėgti. Štai, Žydrei kaip mat rytinę kavą pakeitė. :)
Faktas kaip blynas - rytais kavos jau nebereikia, užtenka arbatinuko matės :)
Matė yra bendravmo gėrimas, todėl puodelis dažniausiai keliauja per kompanijos rankas. Vienas išraukia skystį iš arbatžolių, tada grąžina pilstytojai, vėliau puodelis pagal laikrodžio rodyklę perduodamas kitam ir t.t. Nenuostabu, kad vanduo termose greitai baigiasi, tačiau jo, kaip ir Kinijoje, galima gauti ant kiekvieno kampo ir dažniausiai už dyką. Kinams jis reikalingas makaronams „iš pakelio“ valgyti, o štai argentinietis atrodo nerimtai be pilno termoso ir matės puodelio. Dar viena smagybė – arbatžolės. Jos pardavinėjamos maišuose, kokiuose lietuviai perka miltus – pusės kilogramo ar kilogramo pakuotėmis. Juk pripilti vieną puodelį nėra paprasta. Žinoma, mes šiuo metu jau nuolat turime (Valdo kuprinėje, savaime suprantama) arbatžolių maišą, vieną termosiuką ir du puodelius matei. Išvykus iš Argentinos potraukis matei nunyksta, bet būnant čia nebylus aplinkos spaudimas toks, kad tiesiog privalai ją pamėgti.
Kai po ranka nėra matės puodelio, tinka ir litrinis "Quilmes" alaus butelaitis. Kamuoliukai paskui geriau lekia.
Štai tokių minčių vejami tris valandas dardame į Argentinos miestą Iruyą bolivietiškos kokybės keliu, kuris kartais atsitrenkia į kalnų upę ir lieka tik džiaugtis, kad pastarosiomis dienomis lyja nedaug – antraip nepravažiuotume. Pakeliui užkylame net į keturis tūkstančius metrų, bent jau taip skelbia prieš akis išniręs ženklas. Tada nuobodokai leidžiamės žemyn ir prie pat miestelio sustojame. Visų kuprinės ant autobuso stogo, todėl prasideda loterija – kas gaus pirmasis, greičiau susiras kambarį kaimelyje ir pradės ramiąją dienos dalį. Apmąstome ir kempingo galimybę, tačiau neprireikia – sutikta moteris pasiūlo nakvynę už gerą šiam sezonui kainą (35 litai žmogui). Pasirašome.
Kelias į Iruyą - upėmis klotas
Nors Iruya yra nedidukas miestelis, jame kažkaip netikėtai ištirpsta visi tie penki autobusai ir dar kokie dešimt, atvažiavusių vėliau. Visi čia puikiai telpame ir galime netrukdomi grožėtis staigiai kylančiomis akmeninėmis gatvelėmis, atkreipti dėmesį į vis išlendančias Andų tautų simbolines vėliavas, paguosti nelaimingai įsimylėjusį asiliuką ar pažaisti su kokiu šunium.
Vokiečių aviganis ir Argentinoje loja
Aplink esantys kalnai – Iruyos ramybės receptas. Norintys gali nepigiai mokėti už turą po šiuos kalnus ar bandyti pasivaikščioti patys, tačiau mes nusprendžiame tiesiog porą dienų nieko neveikti ir užmušinėti Bolivijos autobusų ir aktyvios kelionės po Salar de Uyuni paliktą nuovargį. Dar vieną dalyką pajuntame – šiaurinė Argentinos dalis kol kas sausai pralaimi Bolivijos vaizdams, todėl netgi matant gražias uolienų spalvas, akmenimis nusėtas kalnų upes ar lietuviškus besileidžiančios saulės miškus, vis sunkiau pasakyti „vau“. Nieko, po dviejų mėnesių privažiuosim Patagoniją, viskas pasikeis.
Empanadų, geros nuotaikos ir miegančios mergaitės miestas
Kita mūsų stotelė Argentinos šiaurėje – Saltos miestas. Važiuodami žemyn į pietus laikomės Andų kalnų linijos, nes vėliau teks vėl pakilti kita puse iki Iguazu krioklių, esančių prie Brazilijos sienos. Tai galėsime padaryti važiuodami Argentinos pakrante, o kol kas – šiaurės vakarai. Salta yra vienas didžiausių šio regiono miestų, bet dydžio čia nesijaučia, viskas taip kompaktiška, kad nereikia nei taksi, nei miesto autobusų.
Mokslininkai nustatė, kad Šv. Marijos skulptūra automobilį nuo vagystės saugo geriau už kasko draudimą
Pagal kituose viešbučiuose gautas rekomendacijas susirandame vis dar remontuojamą, bet kokybišką ir pigų „Albergue“ viešbutuką, jame apsistojame keturioms dienoms. Saltoje turime vieną pagrindinį ir du šalutinius tikslus. Pirmiausiai norime apžiūrėti MAAM (Museo Archeologico de Alta Montaña – Aukštikalnių archeologinis muziejus). Bilieto kaina žvėriškai didelė, net dvidešimt litų, bet investuojame, nes norime geriau pažinti inkus. Prieš keliasdešimt metų vykusios ekspedicijos į netoli esantį Llullaillaco kalną metu mokslininkai aptiko neįprastą radinį – tris miegančius vaikus. Tai buvo inkų dovana kalnų dievams – vaikai buvo pagarbinti specialios ceremonijos metu, tada iš Cusco turėjo tiesia linija (!) pareiti iki dabartinės Saltos ir užlipti ant šešių kilometrų aukščio kalno. Čia jie buvo apdėlioti įvairiais dievams aukojamais daiktais, pagirdyti stipriu alkoholiu ir palikti mirtinai sušalti.
Nors jau esame Argentinoje, šios vietovės vis dar alsuoja inkų dvasia
Dviejų jaunėlių mumijos stipriai apgadintos, o štai vyriausioji mergaitė Donsella atrodo lyg būtų suklupusi ant kelių ir trumpam užmigusi. Matyti penkių šimtų metų senumo mumiją, atrodančią tarsi gyvas žmogus – keistas ir kiek šiurpus jausmas. Galbūt dėl to apie šios mumijos rodymą visuomenei sklando įvairiausios kalbos, o muziejaus darbuotojai leidžia pasirinkti – nori pamatyti ar tiesiog praeiti pro šalį. Smalsumas daugelį sugundo, bet turime pripažinti, jog pamačius miegančią mažutę Donsellą už skaidraus stiklo dar ilgai lanko keistos mintys. Gaila (o gal ir gerai), kad fotografuoti negalima, bet internete šis tas yra, tad pasiskolinsim.
Taip pat Saltoje tikimės sužinoti, kodėl šis miestas tituluojamas šalies empanadų sostine (tai tešlos su įdaru užkandžiai, nedaug besiskiriantys nuo kibinų). Paragaujame, liekame maloniai nustebinti, nors venesuelietiškos empanados lyderio marškinėlių neatiduoda. Dar geresnės naujienos laukia restorane „Don Jose“, kurį rekomenduoja viešbučio darbuotojai. Dievaži, kai mėsą gali pjaustyti vien šakute ir kiekvienas sultingas kąsnis verčia prisimerkti iš malonumo, norisi nueiti į virtuvę ir kiekvienam kepėjui nuoširdžiai paspausti ranką. Desertui – jei tik liko pinigų, galima sulaižyti tikrų itališkų ledų ir pasivaikščioti naktinėmis miesto gatvėmis.
Vakare Saltos gatvių vaizdai pradeda lietis
Na ir trečias dalykas, atvedęs mus į Saltą, buvo peñas – naktiniai barai su gyva muzika, ypač mėgstami turistų ir pačių vietinių. Tai dar vienas miesto pasididžiavimas, tačiau mums pasirodė šiek tiek dirbtinis ir labai turistinis. Apsilankę pagrindiniame peñų rajone dar gavome pasiūlymų nueiti į kiek toliau esančias, mažiau turistines užeigas, tačiau nusprendėme, kad užteks ir tiek. Verčiau dar šiaip praleisti Saltoje porą dienelių, praeiti mums jau mažai tikrovę primenančiomis prekybinėmis gatvėmis ir paklaidžiojus kiek atokiau atrasti kokią dailią bažnytėlę.
Fotografuojamas bokštas netikėtai pasviro
Galiausiai nusprendėme, kad atėjo metas judėti toliau, į Mendozą, gero vyno, didelių kalnų ir lietuviškų siurprizų miestą. Iki jo dar geras kelio galas, o pakeliui norime sustoti Cafayate – jaukiame miestelyje, taip pat išgarsėjusiame pasaulyje dėl savo balto vyno.
Argentinietiško autostopo pamokos
Po dviejų Cafayate praleistų dienų stovime prie aktyvaus kelio, energingai tiesiame rankas pro šalį švilpiančiomis mašinomis ir tikimės pavažiuoti keliasdešimt kilometrų iki Cafayate uolų. Atvykdami į miestelį matėme žavingas šių kalvų spalvas, nuo žalios, raudonos iki gelsvos ar net baltos. Vakariniai saulės spinduliai ir uolose esantys mineralai bei augmenija ten sukuria tikrai dėmesio vertą vaizdą. Gaila, kad turai nepigūs, todėl nusprendžiame tranzuoti ir viską pamatyti savo jėgomis – juk uolos yra prie pat pagrindinio kelio.
Spalvingųjų Cafayate uolų turim įamžinę tik tiek... Liko skola kitai kelionei.
Deja, valandos bėga, rankos svyra žemyn, mašinos ir toliau lekia pro šalį, o mitas apie mielai pavežančius argentiniečius pradeda trupėti. Vėliau pasiseks geriau, tačiau ant Cafayate kelio tenka atsisakyti planų tiek mums, tiek kitiems tranzuotojams, stovintiems netoliese. Galiausiai nusprendžiame uolas atidėti kitai kelionei į Argentiną ir tiesiog pasivaikščioti po vynuogynus. Nebeturime daugiau laiko, nes jau šianakt išvažiuojame toliau.
Lygiuot, ramiai, prinokt ir į vyninę žemgte marš!
Pamatai vynuogėmis tvarkingai apsodintus hektarus žemės ir supranti, jog čia – vyno kraštas. Argentinoje vyno kokybės kartelės taip pakeltos į viršų, kad netgi pigiausias, keturis litus kainuojantis vynas (kartą nusipirkome norėdami paeksperimentuoti) mūsų neišlepintiems skonio receptoriams yra visai nieko, o už penkiolika litų jau gali įsigyti tikrai gero gėrimo butelį. Šiame regione esančios vyninės garsėja savo reputacija ir balto chardonnay vyno kokybe, o mes čia lankomės dar prieš derliaus nuėmimą, todėl matome tai, kas vynu taps tik po kelių mėnesių atkaklaus darbo.
Žalieji rutuliukai dar nieko nežino apie jiems ruošiamus butelius
Prie mūsų tuoj prisistato šuniukas. Čia jau tikriausiai tokia mūsų karma. Jei gatve bėga šuo, netrukus jis taps mūsų draugu. Kartais užtenka vieno pakalbinimo, o kartais net nieko nereikia. Įdomiausia, kad gerokai didesnę šunų auginimo patirtį turi Valdas, tačiau dabar šunys pirmiausiai puola meilintis būtent Žydrei. Naujausias mūsų draugas, laiką primenantis mišrūnas, vėliau mus per visus vynuogynus lydėjo iki pat miestelio. Pakeliui kartais sustodavo ir krimsteldavo... vynuogių kekę. Duotum vyno, tikriausiai irgi neatsisakytų.
Šuo – vynuogiaholikas
Grįžę į miestelį dar pavakarieniaujame ir neskubėdami sulaukiame naktinio autobuso. Laukia ilga kelionė, kurios metu teks pakeisti tris autobusus ir nakvoti viename tarpiniame mieste, tačiau iš karto galime anonsuoti, kad viskas pavyks puikiai ir į Mendozą mes spėsime laiku. Klausiat, ko gi čia taip skubėti? Atsakome – Mariaus Jovaišos nuotraukų parodos „Neregėta Lietuva“ atidarymas. Nekantraujame po ilgos pertraukos vėl susitikti širdžiai mielų lietuvių.
