Metai
Tekstas gimė kelte. Čia atkulniavome iš karto po to, kai vietinis čilietis kelionės „metinių“ proga apsmurgusiame bare mums pastatė po bokalą alaus, o padavėja uždėjo „Guns N`Roses“ dainą „Don‘t you cry“ (nes juk ji angliška, o mes užsieniečiai, vadinasi, mums turi patikti). Tiesą pasakius, patiko. Ir neverkėme. Atvirkščiai, mes tikrai džiaugėmės.
Ką tik už nugaros palikome lietuviškai mielą Čilei priklausančią Chiloe salą. Už nugaros taip pat liko ir devynios valstybės, šimtai nuotykių, tūkstančiai sutiktų ir pamatytų žmonių bei milijonai akimirkų. Praeityje jau metai Pietų Amerikos su nedideliu ispanišku Madrido aperityvu. Daug.
Ar išvažiuodami tikėjomės, kad mums pavyks? Sunku pasakyti. Pirmą kartą į jūrą išleistas junga tikriausiai irgi nežino, kur laivas jį nuneš, ką teks patirti, ar pavyks grįžti sveikam? Mums tai buvo pirmas kartas, kai išsirengėme į tokią ilgą kelionę. Negali sakyti, ruošėmės, bet dabar tas pasiruošimas jau atrodo truputį linksmai. Užtenka vien palyginti pirmąjį maršrutą su aktualiu – nesutapo praktiškai niekas. :)
Tad šį kartą, praėjus metams po dešinės kojos užkėlimo nuo Lietuvos žemės ant lėktuvo trapo, leiskite mums būti savimi. Tiesą pasakius, nėra čia ko leisti – visada tokie buvome, nieko neslėpėme ir stengėmės visko nepiešti vien oranžinais ar rožiniais flomasteriais. Šį kartą vėl būsime savimi – nuoširdžiai sudėliosime mūsų mintis po metus trukusios kelionės.
Ar nenusibodo? Nepavargot? Nebedžiugina?
Visų pirma, kodėl žmonės taip dažnai mūsų to klausia? Ar čia rūpestis „artimu savo“, ar lietuviškas noras išgirsti, kad blogai ir ten, kur mūsų nėra? :)
Ar nepavargom keliauti? Nors ir mums kažkada atrodė, kad gal pavargsime, dabar šis klausimas skamba beveik taip pat, kaip „ar nepavargote gyventi?“. Metus trunkanti kelionė jau nebėra tiesiog kelionė, tai yra gyvenimas. Kitoks, įdomesnis, dinamiškesnis gyvenimas keliaujant.
O koks būna gyvenimas? Jame būna pergalių, būna ir pralaimėjimų, būna blogų dienų, bet būna ir puikių, fantastiškų momentų, kai norisi padėkoti visiems aplink esantiems žmonėms. Gyvenimas kelionėje nuo paprasto dar skiriasi ir tuo, kad čia, jeigu kažkas tau nepatinka, gali tiesiog susikrauti savo kuprinę ir važiuoti ten, kur galbūt patiks. Atradęs tokią vietą gali pabūti ilgiau ir mėgautis. Sėsliame gyvenime tai beveik neįmanoma, nes laiko paieškoms dažniausiai nėra. Patinka ar nepatinka – sėdėk ir dirbk, o pasku išleisk uždirbtus pinigus, kad bent kiek atsipalaiduotum.
Ne, mums nenusibodo. Ne, mes nepavargom. Taip, mus vis dar džiugina. Tiesa, dabar viskas šiek tiek kitaip. Dabar kelionės alkis jau numalšintas ir nebereikia vis kažko naujo, dar nuostabesnio ir puikesnio nei iki šiol matyti dalykai tam, kad galėtume džiaugtis kelione. Aišku, kartais pamatę kokį snieguotą ugnikalnį ar kalnų ežerą pasakome vienas kitam: „Matėm kažką panašaus Ekvadore (Peru, Kolumbijoje ar kt.)...“ Bet tai nereiškia, kad mums nepatinka. Mes jau nebenorime bet kokia kaina pamatyti Machu Picchu ar Anchelio kriuklį (na gerai jau, krioklį). Mes nuoširdžiai džiaugiamės atradę save kokiame likimo pamirštame kaimelyje, vandenyno skalaujamame paplūdimyje ar jaukaus miesto gatvėse. Dabar mus džiugina maži dalykai ir jų yra be galo daug.
Keliaujant buvo akimirkų, kai pagalvodavome: „Ir nafig man dar vieni griuvėsiai ar dar vieni kalnai? Nebeįdomu“. Taip, buvo. Valdui tai įvyko viešint šiaurės Peru, o Žydrei kiek vėliau, jau įvažiavus į Argentiną. Tačiau tai truko vos porą savaičių, kol vėl koks mažas nutikimas ar gražus peizažas grąžino į tikrąjį atradimų kelią.
Pinigai tai jau tikriausiai baigėsi, ania?
Na, ir vėl ne. Aišku, dabar jau sudėtingiau nei kelionės pradžioje, kai sąskaitos buvo pilnos ir indėliai dainavo maršus, bet išgyvensime. Bus sudėtingiau, nei planavome prieš išvykstant, bet įmanoma išgyventi ir sudėtingesnėse situacijose, ar ne? Juolab, kad mūsų biudžetai beveik išliko planuotuose rėmuose: 2000-2500 litų žmogui per mėnesį.
Reikia pripažinti, lietuviškoji krizis generalis pakišo koją mums ne kartą. Pirmą kartą sunkmetį pajutome Ekvadore, kai netikėtai beveik ketvirtadaliu pakilo JAV dolerio kursas (tiksliau, smuko euras), ir likome be Galapagų salų. Po to galėjome šiek tiek atsikvėpti, atšvęsti Naujus metus. Deja, paskui pasiekė naujienos apie prastėjančią darbo rinką Lietuvoje (taip pat ir krentančius žurnalistų honorarus), smunkančias nuomos kainas ir pan. Lietuvą tai privertė vėl susirangyti į Rūpintojėlio pozą, o mums šios naujienos irgi turėjo tiesioginės įtakos.
Vėlgi, nerealiai džiaugėmės, kad gimtinę užklupusio sunkmečio sumaištį išgyvenome būdami ten, kur gera ir šilta. Jokia bloga žinutė iš Lietuvos negalėjo sugadinti nuotaikos ilgiau nei dviem dienoms, nes šalia dažniausiai buvo gražus ežeras, svaiginančio aukščio kalnas ar jėgas patikrinantis žygis, kurio metu užmiršti viską, išskyrus norą kvėpuoti, raumenų skausmą ir gyvenimo džiaugsmą, kai užlipęs į viršūnę pasakai sau: aš galiu!
Per visus šiuos metus nematėme žiemos ir sniegą čiupinėjome vos porą kartų, užlipę į aukštus kalnus. Nejutome depresijų, mums neskaudėjo galvų (nė karto!), nebereikėjo kavos, pradėjome ilgai miegoti, o išgirdę mobiliojo telefono melodiją nebekrūpčiojame ir nestveriame už kišenių. Galbūt taip pavyko išvengti visuotinės lietuviškos bėdos, kuri netikėtai tapo populiaresnė net už anksčiau buvusį būsto kainų burbulą ar amžinąjį Rytį Ciciną.
Dėl sunkmečio teko atsisakyti nemažai. „Pralėkė“ minėtieji Galapagai, neaplankyta liko Velykų sala, o Antarktidai skirtas fondas padės mums keliauti likusius tris mėnesius. Bet mes dėl to neišgyvename, nes jaučiame, kad čia dar reikės ne kartą sugrįžti. Dabar jau žinome geresnių už „Akropolį“ būdų pinigams išleisti, todėl į Pietų Ameriką dar atvyksime pasiimti to, ko šį kartą nespėjome. Ir jokie sunkmečiai mums nesutrukdys siekti naujų svajonių.
Kokie įspūdžiai?
Patys geriausi. Norėtume grįžti į kiekvieną aplankytą šalį. Nebūtinai į visas aplankytas vietas, bet... Štai, Venesueloje dar reikia patikrinti Roraimos stalkalnio viršūnę. Kolumbijoje dar būtinai būtinai apsilankysime, tai viena gražiausių ir maloniausių šalių Pietų Amerikoje. Ir vos tik čia grįšime, bet kokia kaina bandysime atkeliauti į Tagangą ir Taironos nacionalinio parko paplūdimius.
Trinidade ir Tobage norėtume viešėti per karnavalą. Gajanoje – dar išsamiau patyrinėti medinio Georgetowno gatveles, Suriname aplankyti giliau džiunglėse pasislėpusius afrikietiškus kaimelius, Prancūzijos Gajanoje pamatyti dar vieną raketos startą, Ekvadore įkopti į porą ugnikalnių ir pamatyti iš vandens šokinėjančius banginius, Peru labiau įsigilinti į banglenčių sporto subtilybes ir prarasti paskutinį kvapą Huarazo apylinkėse...
Čilės, Argentinos ir Bolivijos dar neužbaigėme. Paragvajus ir Urugvajus dar neaplankyti, o pietinei Brazilijai reikės atskiros kelionės. Tai jau supratome seniai ir į šią kelionę Rio de Janeiro ar Salvadoro vien „dėl pliuso“ net neįtrauksime. Geriau jau pamatyti likusią Boliviją, vieną keisčiausių ir įdomiausių šalių žemyne.
Kas iš mūsų liko?
Pabaigai. Taip, ši kelionė mus pakeitė. Gali būti, kad grįžus mūsų neatpažinsite – Žydrė jau galėtų pinti kasas, o Valdas be barzdos jau atrodo kaip nuogas. Galbūt ir bendraujame šiuo metu kiek kitaip – esame atitrūkę nuo lietuviškų realijų, o pastaruoju metu mus apnikę „egzistencinės temos“ :)
Naiviai tikimės, kad pavyks į Lietuvą parvežti tą nesuvaidintą brazilišką gyvenimo džiaugsmą, visoms žemyno šalims būdingą norą sakyti „Laba diena“ pirmą ir paskutinį kartą matomam praeiviui gatvėje, kolumbietišką norą bendrauti ar gajanietišką atsipalaidavimą.
Na, ir šviežiausios naujienos. Neseniai įsigijome lėktuvo bilietus iš Londono į Vilnių liepos antrai dienai. Nors bilietų iš Pietų Amerikos į Londoną vis dar neturime, tikimės, kad viskas klostysis sėkmingai, ir aplink „mindaugines“ susitiksime su draugais, šeimomis ir artimaisiais.
Tekstas baigtas vos įvažiavus į Patagoniją, žemyno uodegą. Pro mažo autobusėlio langą lekia vaizdai, kokius pastarąjį kartą matėme tik žiūrėdami „Žiedų valdovą“. Didingi kalnai, smaraginiai ežerai, mirusių medžių miškai, nedideli kaimeliai su šiltai sutinkančiais žmonėmis, pelenais besispjaudantys ugnikalniai... Dar vienas akstinas į visus skeptiškus klausimus atsakyti „ne“. Ne, mums nenusibodo. Šitas žemynas, kaip ir bet kuris kitas žemynas ar tiesiog gyvenimas keliaujant tiesiog negali nusibosti.
Pažadas jums – Pietų Amerikos nuotykių turėsite dar bent keturiems mėnesiams, tada lauks keli tekstų gabalėliai apie mūsų „integraciją į visuomenę“, o paskui... Niekas nežino. Kiekviena kryžkelė turi bent keturis pasirinkimus.
