Čilė: Atakamos dykuma, Mėnulis ar Islandija?
Čilės laukiame dėl civilizacijos (galbūt čia autobusai išvažiuos tada, kada turi išvažiuoti, o kai viešbučio šeimininkai sakys, kad karštas vanduo dievaži tikrai yra, taip ir bus). Bijome Čilės dėl kainų, nes jaučiame, kad už tą civilizaciją teks susimokėti. Vėliau paaiškės, kad abiem atvejais šiek tiek klydome, o kol kas lekiame į pasienio miestelį Aricą ir apsistojame nedidelio viešbutėlio dar mažesniame kambaryje. Nakvynė žmogui kainuoja penkis tūkstančius pesų (apie 20 litų). Sunku priprasti prie naujų kainų ir naujo valiutos kurso. O ir ispanų kalba čia jau kitokia, nei Peru. Bus ką veikti bandant priprasti.
Reikia pripažinti, kad Arica skiriasi nuo kitų pasienio miestelių. Taip, kartais ji atrodo tarsi didelis turgus, bet čia daugiau tvarkos, gyvybės, mandagumo... Ir vyno. Čilietiškas vynas sveikinasi su mumis jau nuo vandenyno pakrantės, nusagstytos tuščiais buteliais. Parduotuvėje neblogo vyno butelis kainuoja apie dešimt litų. Nenuostabu, kad čia jį mėgsta visi, nors vietiniai prie pietų ar vakarienės stalo dažniau pasistato litrinį butelį „Crystal“ alaus (litras gana gero alaus Čilėje kainuoja apie penkis litus).
Skrandžio problemos
Jau kitą rytą iš Aricos judame toliau – ties Cusco buvome kiek aptingę, sulėtėjom, o dabar, prasidėjus dešimtam kelionės mėnesiui, įgavome kažkokį naują pagreitį. Mūsų kitas tikslas – Iquique miestas, irgi prie vandenyno. Iki jo keturias valandas važiuojame autobusu ir pasiekiame Iquique leidžiantis saulei. Vandenyno pakrantė ir greta jos saulės spinduliuose skęstantis miestas... Atrodo puikiai, nors norint kažką įžiūrėti, reikia gerai prisimerkti.
Nusileidę nuo gretimų kalvų pasiekiame pakvaišusių profesorių svečių namus. Tik taip galima pavadinti šią vietą. „Profesorių svečių namų“ šeimininkė, mokanti vaikus angliškai, šneka su mumis ispanų-anglų dvikalbe ir dažnai tuos pačius dalykus pakartoja kelis kartus. Blizgančios akys išduoda, kad šeštadienio popietė buvo linksma. Mikliai patikrinę dar kelias vietas ir suprantame, kad kainos – kokybės santykis profesorių namuose geriausias. Nors visokių madingų ir brangių viešbučių iquique turi daug.
Iquique gana dailus miestas, tad liekame čia kelioms dienoms.
Deja, Valdui nepasiseka. Čilės šiaurėje esančiuose miestuose vakarienei sunku gauti kažką daugiau, nei dešrainis, sumuštinis ar pica. Vienas toks sumuštinis vietiniame restoranėlyje prikala paršelį prie lovos (su keliais pasivaikščiojimais į tualetą) vienai dienai. Apsinuodijimas greitai baigiasi, todėl kitą popietę, iškentę siestos karštį, vėl galime grožėtis miestu. Minėtą restoranėlį su kreida apibrėžiame dideliu ratu ir praeidami rodome padavėjoms šėtono ženklus. Tegu paspringsta savo nuodais. Pavadinimas, beje, yra „Splendid“ (angl. puikus, nuostabus). :)
Mirusio miesto gatvėse
Aplankome ir vieną labai keistą vietą. Čia dar devynioliktame amžiuje buvo įkurta nitratų kasykla. Kas tie nitratai ir kaip juos reikėtų vadinti lietuviškai, nežinome, bet esmė kitur. Užauginęs kelias darbuotojų kartas, vieną dieną miestelis tiesiog užsidarė. Pasibaigus nitratams čia, vidury dykumos, žmonėms daugiau nebebuvo ką veikti. Todėl šešiasdešimtaisiais ant miesto vartų simboliškai buvo uždėta spyna ir gyventojai išsiskirstė savais keliais. Be maisto ir vandens tiekimo jie būtų čia neišgyvenę.
Dabar miestelyje vaikšto tik restauratoriai, šunys ir turistai. Čilė pajuto, kad Humberstounas (tai miestelio pavadinimas) gali būti įdomus turistams, todėl kiek aptvarkė rūdžių sugraužtus namus ir paleido atvykėlių srautą. Tiesa, atvykėlių čia nedaug, todėl vaikščiodamas nuo vėjo staugiančiomis miestelio gatvėmis gali pasijusti, tarsi būtum atvykęs į amerikietišką vesterną. Trūksta tik riedančių krūmų ir Clinto Eastwoodo su revolveriu rankoje.
Įsivaizduokite, kad Lietuvoje netikėtai visi gyventojai paliktų kokį Zapyškį, o jūs po penkiasdešimties metų galėtumėt nuvažiuoti ir pasižiūrėti, kas liko. Užeitumėt į namus, vaikščiotumėt gatvėmis, girdėtumėt, kaip nuo Nemuno atplaukęs vėjas groja nuo stogų atplyšusiais skardiniais lakštais... Būdamas Humberstoune jautiesi šiek tiek realybėje, šiek tiek praeityje ir šiek tiek filme, arba labiau šiuolaikinėms kartoms tinkančiame kompiuteriniame žaidime.
Miestelio būta nemažo. Yra čia ir krepšinio aikštė...
...ir rotušės laikrodis...
...ir netgi baseinas! Vidury dykumos turėti baseiną buvo didelė prabanga. Dabar čia tik kelių metrų gylio metalo lakštais apkalta duobė, o prieš šimtą metų turėjo būti rimtas reikalas. Ką jau čia, Humberstoune netgi keliems šimtams gyventojų skirta salė buvo įrengta. Sakoma, aktorių trupės čia vaidinti atvažiuodavo net iš Čilės sostinės Santjago, o matant rodytų filmų iškabas, net žandikaulis atvėpsta: „Pilietis Keinas“, „Vėjo nublokšti“, „Ozo šalies burtininkas“, „Didysis diktatorius“ su Charlie Chaplinu, „Frankenšteinas“...
Aplankome ir pagrindinę miestelio gyvybės ir mirties priežastį – nitratų kasyklą. Iš čia išgaunamų iškasenų vėliau buvo gaminama salietra, eksportuojama į visą pasaulį. Viename Humberstouno pastate yra mažas muziejus, kuriame sukrautos čilietiškos salietros reklamos iš įvairių šalių. Ir ką gi čia matome? Ar patikėsite?
Buvome stipriai nustebinti, kad apie Čilę lietuviai žinojo dar tarpukariu, gerokai prieš pasirodant „Čili picai“. „Vartok Čili salietrą – turėsi nepaprastą derlių“ arba „Čili pica – norisi savaime“. Kurį renkatės? :)
Keliaujame į šiaurinės Čilės turizmo sostinę
Gerai, Humberstoune užsibuvome, metas grįžti į Iquique. Tai labai paprasta, norite – tieskite ranką ir stabdykite automobilius prie greta esančio kelio, nenorite – tokiu pačiu būdu stabdomas, autobusas parveš už kokius aštuonis litus. Faktas, kad į Iquique verta grįžti prieš saulėlydį, nes būtent tada miesto prieplaukoje vyksta jūrų liūtų šou.
Ne, tai nėra specialus cirko renginys turistams. Saulei leidžiantis jūrų liūtai patys atplaukia į prieplauką ir bando šildytis ant medinių pakopų. Kasdien čia jų susirenka kelios dešimtys. Nardo, juokingai lipa į prieplauką, stumdo ir kandžioja vienas kitą... Viskas vyksta visai čia pat, vos už kelių metrų.
Kartais netgi tenka pasitraukti, kad koks piktesnis liūtas nebandytų krimstelti tau į koją. Fantastika – pirmą kartą matome juos iš taip arti, kad net paliesti nesunkiai galėtume, jei tik nebijotume prarasti rankos.
Atsižiūrėję liūtų, tą pačią naktį sėdame į autobusą, kuris mus paryčiais išspjauna Calamoje. Iš pradžių galvojome iškart judėti toliau, iki mūsų tikslo – San Pedro miestelio. Dabar suprantame, kad ankstyvą rytą autobusų į San Pedrą nėra, o per kelias valandas, kurias tektų kažkaip pralaukti, galime ir užsnūsti... O ir autobusų stotis kol kas uždaryta, jau nekalbant apie kavines ar parduotuves. Todėl nueiname į gretimą viešbutį ir gauname gana pigią nakvynę. Diena prabėga neypatingame mieste (jis žymus tik tuo, kad čia suvažiuoja aplinkinių kasyklų darbininkai maisto ir degtinės užsipirkti), o kitą rytą pailsėję ir atsigavę jau bandome šturmuoti populiariausią šiaurinės Čilės turizmo objektą – San Pedro de Atacama kaimelį.
Jau autobuse susipažįstame su vokiečių studentų pora. Pradedame mąstyti apie automobilio nuomą, tačiau norai ir poreikiai skiriasi, todėl nusprendžiame kartu susirasti viešbutį ir tada žiūrėti, kas bus. Atvykę į San Pedro suprantame, kad rasti viešbutį nebus sunku. Daug sunkiau rasti pigų viešbutį. Galiausiai pavyksta apsistoti už sukalbamą kainą, o netrukus įvykusioje turų paieškoje surandame ir ypač viliojantį pasiūlymą – už aštuoniasdešimt litų aplankyti greta San Pedro esantį Mėnulio slėnį ir kitą rytą dar pamatyti kiek toliau esančius geizerius. Tai pigiausia, ką pavyko rasti, todėl labai nesispardome ir nusiperkame naują nuotykį.
Mėnulio slėnis – lyg aperityvas
Saulė dar kepina (juk esame dykumoje), o mes jau būriuojamės su dvidešimčia likimo brolių prie agentūros. Gidas – tamsiaplaukis barzdotas humoristas Rodrigo. Tokių juokdarių jau esame sutikę Venesueloje, bet šis rimtesnis, gerai išmano istoriją, atsako į kiekvieną klausimą ir tvirtina, jog tikrai myli savo darbą. Jo paraginti, susėdame į autobusą ir keliaujame saulę palydėti. Pirmoji stotelė – Mirties slėnis. Rodrigo pateikia versiją, kad vienas europietis tyrinėtojas šį pavadinimą sugalvojo per klaidą: norėjo pasakyti "Marso" (isp. Marte), o registruotojams pasigirdo "Mirties" (isp. muerte). Štai jums ir baugi istorija.
Slėnyje pamatome ir kelias apačetas, labai derančias prie tolumoje rymančio vulkano. Apačeta yra inkų kelrodis. Jie iš akmenukų pagal tam tikrą tvarką sudėliodavo aukštas figūras, kurias pamatę tautiečiai suprasdavo, kuria kryptimi toliau reikia eiti. Dabartinės apačetos jau sudėliotos turistų, bet vis tiek gražu.
Apžiūrėję Mirties slėnį, keliaujame toliau ir netrukus privažiuojame prie gilaus tarpeklio. Galima įeiti į jo vidų. Taip ir padarome. Kurį laiką kulniuojame siaurais praėjimais, pakeliui susipažįstame su dviem hyper draugiškais brazilais (draugiškiausia tauta pasaulyje, prisiekiame). Jie sunkiai kalba ispaniškai, mes vis dar pradinukai portugalų kalboje, bet kažkaip susikalbam. Tiesa, kalbos greitai nutyla – tarpeklis baigiasi ir prasideda ola.
Landžiojame siaurais tuneliais, galvomis ir kitomis galūnėmis „rinkdami“ netikėtai pasitaikiusius akmenis. Netrukus pradedame su brazilais kalbėtis apie Drakulą, požemių vaiduoklius ir kitokias baisybes. „Jūs dar apie žemės drebėjimą pakalbėkit, visiems ramiau bus“, - šypteli gidas Rodrigo. Iš tiesų, jeigu motulė šiek tiek krusteltų, visi ramiai užmigtume šiame tunelyje po tonomis akmenų. Todėl labai gera vėl išeiti lauk, į šviesą ir atvirą erdvę.
Važiuojame toliau, kol pasiekiame „arena“ vadinamą kalvą. Ispaniškai „arena“ reiškia smėlį, tačiau šis pavadinimas kilęs dėl to, kad kalva savo forma primena renginiams skirtą areną. Beveik Sporto rūmai. Kol Rodrigo apgailestauja, kad čia dar niekad nekoncertavo „Pink Floyd“. Mes aiškiname, kad „Pink Floyd“ čia greičiausiai niekad ir nekoncertuos. Tiesiog nebėra jau šitos grupės, Rodrigo, nebėra. Ji išliko tik ant tavo marškinėlių ir dar kelių milijonių šviesuolių atmintyje.
Netrukus pribėga vokiečių porelė. Jie mumis rūpinasi, nes žino, kad nelabai mėgstame į nuotraukas kišti save. „Bet juk turite prisiminti, kur buvote“, - kalbina mergina ir pagriebusi Valdo fotoaparatą sustato mus Mėnulio peizažo fone porai nuotraukų. Na, gerai jau.
Atėjo metas saulėlydžiui. Rodrigo leidžia pasirinkti: palydėti saulę čia, su visais turistais, ar nuvykti kiek toliau, ant Kojoto kalvos. Ai, ką čia – važiuojam pas kojotus. Vėliau suprantame šiek tiek klydę, nes saulė leidžiasi nepalankiu nuotraukoms kampu. Bet vis tiek labai gražu.
Švelnėjantys spinduliai nudažo pilkas uolas oranžine ir geltona spalvomis. Apačioje plyti Mėnulio slėnis, stebinantis savo vingiais ir gūbriais. Brazilas neiškentęs paeina kiek nuošaliau ir pradeda daryti kažką panašaus į tai-či. Na, o mes iškeliame rankas prie pasaulio krašto ir leidžiame saulei mus glostyti.
Gaila, kad saulė taip greitai nusileidžia ir oranžinius bei raudonus uolienų atspalvius greitai pakeičia įprasta pilkuma. Kaip sakoma, gerų dalykų po truputį. Autobusu nudardame atgal į San Pedrą ir pavakarieniaujame. Tikriausiai pirmą kartą Čilėje pavyksta rasti vietą, kur gauname nebrangią ir tikrai skanią picą. Ir čia galima gyventi... Po vakarienės dar susitinkame su mūsų draugais iš „Alemanijos“ ir paragavę alučio skubame miegoti. Reikia pailsėti, nes rytoj kelsimės ketvirtą ryto ir keliausime geizerių apžiūrėti.
Kitos pasaulio pusės Islandija
Pusė septintos. Kažkada Valdas turėjo džemperį su prekės ženklu „Fucking freezing“, kurį vienos reklamos agentūros kreatyvas apšaukė lietuviškų apsnigtų miškų reklama. Čia, kur mes esame, sniego nėra, bet vis tiek sušiktai šalta. Nėra kito būdo pamatyti geizerius, reikia atvykti į slėnį prieš auštant, nes tada iš žemės besiverčiantys garai matosi geriausiai.
Kolegos anglai mus jau perspėjo, kad šalta bus tik pirmą valandą, todėl įtempiame visus raumenis, šokame į kepures, pirštines, ir lekiame iš autobuso lauk, apžiūrėti islandiškų grožybių Čilėje. Tikrai, Islandija yra žinoma, kaip geizerių šalis, bet čia Čilė gali mesti pirštinę ir stoti į dvikovą. Ar ji būtų lygiavertė, nežinom, nes Islandijos (dar) nematėm. Bet tikrai žinom, kad Čilės geizeriai nuostabūs. Vaikštai baltuose garuose, šalia tavęs pilna žemės skylių, kuriuose kunkuliuoja verdantis vanduo.
Tada vienoje skylėje išgirsti garsesnį šniokštimą ir netrukus į viršų pasipila nauja garų kolona su apačioje trykštančiu verdančiu vandeniu. Nejuokas – sakoma, kad keli drąsuoliai yra rimtai apdegę po susidūrimo su geizeriais, pora mirė. Nežinome, ar tai tiesa, ar pramanas, bet nuo žemės skylių laikomės atokiau.
O kas atsitinka tada? Ogi pakyla saulė ir tampa nepalyginamai šilčiau. Kepurės ir pirštinės lekia atgal į kuprines, o mes suprantame, kad saulės spinduliams atnešus kontrastą, kai kurie geizeriai atrodo netgi geriau.
Dabar turime laiko dar pasivaikščioti po slėnį, apžiūrėti kelis tikrai aukštus geizerius, o drąsuoliai puola maudytis terminiame vandenyje. Jis nėra verdantis, tiesiog pakankamai šiltas, kad įliptum ir nebenorėtum išlipti atgal. "Apdairiai" nepasiėmėme maudymosi reikmenų, bet pernelyg nesigailime, dar turėsime tokią progą Bolivijoje.
Po geizerių aplankymo kelionė atgal vyksta nuolat kratančiame autobuse, tačiau tai netrukdo kiek nusnausti. Tiesa, aplankome dar vieną lagūna su galybe paukščių ir kažkur tolumoje „besiganančiais“ flamingais.
Kol kas atrodo gerai, bet mes dar Bolivijos nematėm. Va ten tai bus. Kitą savaitę ir jūs gabalėlį pamatysit.
