Peru: pasaulio turizmo pop sostinė Machu Picchu
Sunkus iššūkis – rašyti apie Machu Picchu, turizmo rinkos Maiklą Džeksoną. Visi žino, visi buvę, arba nori nuvykti, todėl viena vertus – turime nepagailėti epitetų, kita vertus – nesukelti nereikalingų lūkesčių. Pabandysime, tačiau pradėsime nuo kitos įspūdingos vietos. Tai buvusi inkų sostinė Cusco.
Į Cusco atvykome iš tikros kavamalės. Tik taip galima pavadinti kelią nuo Naskos iki inkų sostinės. Apie dešimt valandų vingiavome kalnų keliukais, miegodami ant nepatogių autobuso sėdynių (bent jau kiekvienas turėjom po dvi) kiekviename posūkyje trankėmės galvomis į langus arba rizikavome išlėkti į praėjimą, o prieš eidami tualetan turėdavome labai rimtai apmąstyti šį veiksmą. Bet atvžiavom ir autobusui vos pasiekus brėkštančio Cusco priemiesčius supratom – „jamam“ šitą miestą!
Tai gaivus senovės gūsis visose šiuolaikiško Peru cemento dulkėse. Tai visai kitoks miestas, nei iki šiol mums yra tekę matyti Pietų Amerikoje. Apsilankę Cusco pamėgome šį miestą nuo pirmųjų metrų iki atsisveikinimo žvilgsnių į jaukias gatveles prieš išvykstant. Ir kas gi čia tokio, privertusio mus aikčioti, mikčioti ir praleisti daugiau beveik dešimt dienų (rekordas, rekordas!) vienoje vietoje?
Inkai gyvi iki šiol
Maža tauta, įsikūrusi Andų kalnuose ir dvyliktame amžiuje sudėliojusi iš masyvių akmenų savo civilizacijos centrą Cusco, vėliau tiesiog sprogo. Protingi ir karingi inkai šlavė aplinkines tautas, žaibiškai plėsdami savo teritoriją, vienu metu ji driekėsi nuo Kolumbijos iki Čilės ir Argentinos. Žemyno pietuose juos galiausiai sutramdė dar karingesnė mapučių tautelė (šituos dar tikimės patys išvysti, kai būsime Čilėje), o plėtimąsi į kitas sritis sustabdė ispanų invazija. Ispanai nuoširdžiai naikino viską, kas buvo sukurta inkų, tačiau kai ką paliko. Beveik nepaliestas liko legendinis kalnuose paslėptas Machu Picchu miestas, daug inkų dvelksmo išsaugojo ir Cusco, tai yra pagrindinis šio miesto koziris.
Negali sakyti, gražu ir tai, kas kurta ispanų. Puiki katedra prie centrinės aikštės, kažkodėl „Jėzaus kompanija“ pavadinta jėzuitų bažnyčia greta, keletas ne tokių įmantrių maldos namų aplinkiniuose kvartaluose...
Stogai šiame mieste jau priklauso europietiškai kultūrai, o štai pamatai – vis dar sudėlioti inkų. Tai puikūs pamatai, tvirti, trapecijos formos (kad atlaikytų čia neretai pasitaikančius žemės drebėjimus), o akmenys suleisti taip, kad į tarpą neįbruktum net peilio ašmenų. Greta esantys ispanų bandymai tiesiog juokingi – tinko daugiau, negu akmens, mūro tvarkos ir eilių beveik nėra. Žiūri į inkų sieną ir galvoji: ‚O jeigu kas būtų davęs jiems ispaniškus ginklus ir gudrumą, kaip dabar atrodytų Pietų Amerika?“
Atvykę į centrinę Ginklų aikštę, apsimiegojusiais žvilgsniais įvertiname katedros ir bažnyčių grožį, šypsena palydime bene garbingiausiame aikštės pakraštyje šviečiančias „McDonalds“ arkas, o vėliau tampame šiek tiek dėkingi amerikietiško maisto imperijai už nemokamą „wi-fi“ internetą, kurį pasigauname gretimoje kavinėje. Papusryčiavus nuotaika kiek pragiedrėja, todėl sunkiai pūškuodami jau ropojame akmeniniais laiptais į viršų.
Atrodo, tiek laiko dideliuose aukščiuose praleidome ir būti pakilus virš jūros tris kilometrus nėra jokia naujiena, bet aukštis daro savo. Kvapo trūksta, todėl palipus dešimt laiptelių tenka sustoti ir „atsikvėpuoti“. Tikriausiai todėl pasirenkame pirmą pasitaikiusį viešbutį ir už 30 solių (apie 26 litus) apsigyvename kambaryje su vaizdu į Cusco senamiestį. Gyvenimas geras... :)
Tą pačią dieną dar spėjame pasižvalgyti keliose turizmo agentūrose ir ten gauta informacija padeda galutinai susidėlioti tolimesnį kelionės planą. Populiarusis keturių dienų žygis pėsčiomis iki Machu Picchu („inca trail“), pakeliui aplankant dalį kitų inkų imperijos griuvėsių, mums per brangus – 230 JAV dolerių. Be to, nelabai norime, nes dabar žemas sezonas, beveik kasdien lyja, todėl susimokėti už tai, kad vėliau mirktum su penkiolika likimo brolių lietuje, neatrodo viliojantis pasiūlymas. Gal kada ateityje... O dabar nusprendžiame porą dienų praleisti Cusco, priprasti prie aukščio ir alternatyviu keliu traukti Machu Picchu link. Grįžę dar praleisime čia kiek daugiau laiko.
Mūsų keliai ir klystkeliai
Šią pasakojimo dalį aprašysime detaliau ir jūs, mieli skaitytojai, kada nors norėdami patekti į Machu Picchu, galesite neblogai sutaupyti. Minėtas „inca trail“ kainuoja 230, sezono metu ir iki 350 JAV dolerių, traukinys iki Machu Picchu papėdės irgi lupa beveik šimtą „žalių“, o mes tą atstumą gana paprastai įveikėme vos už 20 solių (apie 17 litų). Skamba kaip teleparduotuvė, ar ne?
Taigi. Pirmiausiai reikia kelionės išvakarėse nuvykti į senąją Cusco autobusų stotį. Atvykus pasiteirauti bilieto į Santa Mariją rytojaus rytui. Kuo anksčiau gausite, tuo geriau. Kitą rytą svarbu nepramiegoti ir įsėdus į autobusą su gauja indėnų fantastiško grožio apylinkėmis, tačiau tragiškos kokybės keliais šešias valandas kratytis iki Santa Marijos. Bilietas kainavo 15 solių (apie 13 litų).
Čia jus jau neabejotinai pasitiks paslaugūs vežėjai. Siūlys važiuoti iki Santa Teresos arba tiesiai iki Hidroelektrinės. Jeigu skubate ir norite Machu Picchu papėdėje esantį Aquas Calientes miestelį pasiekti dar šiandien, važiuokite iškart prie elektrinės. Kainuos 8-10 solių (apie 6-8 litus). Jei neskubate, važiuokite iki Santa Teresos. Kainuos 5-8 soles. (apie 4-6 litus).
Mes neskubėjome, todėl atvykę į Santa Teresą pernakvojome hyper pigiame viešbutėlyje (čia jų yra pakankamai), o kitą rytą nusprendėme iki elektrinės eiti patys. Lengvas pasivaikščiojimas truko vos dvi valandas, pakeliui žvilgtelint į kokį snieguočių...
...ir štai mes stovime priešais bėgius. Toliau eiti teks geležinkeliu, kuris vis dar naudojamas. Kartą per dieną nuo Aquas Calientes čia atvyksta traukinys ir apie ketvirtą vakaro tuksi atgal. Jeigu spėjate iki to laiko, miestelį galite pasiekti vagone, sumokėję už tai 8 JAV dolerius. Mes ėjome toliau ir eidami sužinojome, kad bėgiais keliaujančiųjų laukia trys pavojai: a) neprisikvailioti
b) nenulėkt į upę nuo kokio tilto
c) pasitraukti, kai traukinys atvažiuoja
Nors žingsniuoti bėgiais apie 13 kilometrų nėra lengva, juk bėgiai pakloti ne žmonėms, todėl vienodais žingsniais eiti neįmanoma, kojos klimpsta į skaldą, uodai kanda... Bet kai po dviejų valandų pamatai nedidelio Aquas Calientes miestelio kontūrus, supranti, kad buvo gana paprasta ir tikrai pigu.
Dabar lieka tik įveikti paskutinius metrus įkalnėn ir susirasti kokį nebrangų viešbutuką (čia jų gyvas velnias, spėk rinktis) už panašią sumą, kaip Cusco. Aquas Calientes yra labai turistinis ir gyvena iš/dėl turistų, tad nenustebkite, sutikę čia šimtus baltakelnių su sportiniais bateliais, geriančių vienoje iš „n“ kavinių importuotą vyną ar vietinį „pisco sour“. Valgyti, miegoti ir sėdėti internete – daugiau čia nėra ką veikti. Ai, tiesa, dar yra terminio vandens vonios, bet mes iki jų taip ir neprisiruošėm nueiti. Kaupėme jėgas rytdienai.
Oro dievas mums malonus
Kai esi prie Machu Picchu nesezono metu, nenoromis pradedi dėti į kelnes. Labiausiai dėl oro, nes gruodį Peru Anduose lyja beveik kasdien, o lietus reiškia ne gražias kalnų apsupto miesto fotografijas, bet rūką ir nesitraukiančius debesis. Visos nemažos investicijos nueitų perniek, juk bilietas į paslaptingąjį inkų miestą kainuoja 42 JAV dolerius (studentai su ISIC sutaupys dvigubai), dar 7 „žalius“ reikia palikti autobuse, vežančiame nuo Aquas Calientes iki kiek aukščiau esančio Machu Picchu. Taupantys gali valandą į kalną lipti patys, takas gana aiškus, tačiau mes nusprendėme investuoti šitą sumą ir sutaupyti jėgų pasivaikščiojimams po patį miestą.
Vėlgi, kaip įmanydami bandome nepramiegoti ir atsikelti pusę penktos ryto. Su viešbučio darbuotojų pastangomis pavyksta, tačiau netgi atėję į autobusų stotelę gerokai prieš penkias, kai pradeda važiuoti pirmieji autobusai, jau turime stoti į ilgą turistų eilę. Tai vadinama nesezonu... Žmonių prisirenka dar bent dvigubai daugiau, tačiau peruiečiai yra sugalvoję būdą spręsti šį klausimą ir į pirmąjį reisą paleidžia net penkis autobusus. Telpame visi, pusvalandį darnia greta riedame į įkalnę ir netrukus jau sveikinamės su pirmaisiais griuvėsiais.
Dabar šiek tiek kvailysčių. Pirmiausia, į Machu Picchu negalima įsinešti maisto. Kelis energetinius šokoladukus dar saugiai paslėpsite kuprinėse, o štai didesnio paketėlio su sumuštiniu nepavyks. Antra, gėrimai taip pat ribojami. Mažas vandens buteliukas – nieko, bet su dideliu bus sunkiau. Trečia, didelės kuprinės turi likti saugykloje. Na, ir ketvirta – įėjus į vidų, nėra jokių tualetų, tad jei ne alkis ir troškulys, tai kiti žemiškieji dalykai jus tikriausiai po pusdienio privers užbaigti ekskursiją.
Aprodę kuprines sargybiniams, su pirmaja turistų grupe įbėgame į Machu Picchu teritoriją. Tada prie laiptukų kairėje ir į viršų, ant terasų. Ateiname pačiu laiku, kai pirmieji saulės spinduliai jau pasveikina miestą. Ech, kol kas dar nesitiki, kad matome tai, ką šimtus kartų matėme kitų keliautojų nuotraukose... Akmeninės terasos nuo stačių kalno šlaitų kopia į viršų, kur užleidžia vietą iš akmenų tvirtai sudėliotiems pastatų griuvėsiams. Miesto fone rymo gulinčio indėno profilį primenantys kalnai, rytinės saulės spinduliai ryškiai apšviečia vieną miesto pusę ir meta šešėlį ant kitos. Didingumo jausmo negadina net apačioje kaukšintys restauratorių plaktukai.
Greta ganosi lamų būrelis. Smalsios, pratusios prie turistų, netgi šiek tiek išdidžios – juk vietinės!
Pasidžiaugiame lamomis ir vėl sutelkiame dėmesį į Machu Picchu. Oras nuostabus, debesų beveik nėra, todėl matome ne tik arčiau miesto esančius kalnus, bet ir tolimesnę didelių kalnų grandinę. Aplink besibūriuojantys žmonės, regis, lygiai taip pat užburti vaizdo, neskuba lipti žemyn, tiesiog žiūri. Net nefotografuoja, nes fotoaparatai jau ir taip lūžta dėl nuotraukų kiekio. Oro dievas lietinguoju sezonu padovanojo mums puikią galimybę pamatyti tikrąjį Machu Picchu – giedrą, išdidų ir besimaudantį saulės voniose.
Gal valandą praleidžiame viršuje ir galiausiai pradedame ropoti žemyn, prie pagrindinio įėjimo į miestą.
Dar bent valandą praleidžiame Machu Picchu gatvelėse, šokinėdami tarp griuvėsių, gaudydami fotoaparatais netikėtus šešėlius...
...gana drąsią vietinę gyvūniją...
...ir budrių apsauginių žvilgsnius – šie stebi, kad koks neklaužada neužsiliptų ant Machu Picchu sienos ir neišspardytų akmenų.
Aišku, didelė miesto dalis jau yra atstatyta restauratorių, tačiau lieka tik džiaugtis, kad ispanų užkariautojai neatrado šio miesto ir nepristatė čia „gražesnių“ statinių. Inkai puikiai paslėpė Machu Picchu nuo pašalinių akių. Taip paslėpė, kad net atradus miestą, vis dar nėra žinoma jo paskirtis. Kondoro formos miestas galėjo būti karalių poilsio vieta, atsitraukimo bazė užpuolimų atveju ar tiesiog paminklas ateities kartoms. Niekas nežino iki šiol, o šimtmečius Machu Picchu apskritai buvo pamirštas, čia ganydavosi tik kelių vietinių indėnų lamos.
XX amžiaus pradžioje šį inkų stebuklą tankiose džiunglėse aptiko amerikietis istorikas Hiramas Binghamas. Sakoma, paslaptį apie kalnuose esantį miestą jam už vieną dolerį išdavė vietinis piemuo. Ką gi, tai buvo ypač pigus bilietas į vieną gražiausių pasaulyje architektūros stebuklų. Mes sumokėjome gerokai daugiau, tačiau pamačius Machu Picchu iš galvos išdulka visas materializmas. Netgi geometrine progresija kas valandą augantis turistų skaičius nebaugina, nes visi kažkaip draugiškai dingsta miesto didybėje. Buvo verta, tikrai verta.
Žygeliai, reikalaujantys jėgų
Machu Picchu praleidžiame gal aštuonias valandas. Po pasivaikščiojimo miesto gatvėmis ir terasomis, užlipame į greta esantį Wayna Picchu. Jeigu kas galvojote, kad Machu Picchu pavadinimas sugalvotas kokio mažai žinomo lietuvių keliautojo Mato Pikčiaus garbei, galvokite iš naujo. Pavadinimas quechua kalba reiškia „Seną kalną“, ant šio kalno ir įkurtas miestas. O štai gulinčio indėno nosį primenantis kalnas greta vadinamas Wayna Picchu – „Jaunuoju kalnu“.
Ant indėno nosies kasdien užlipti gali tik keturi šimtai lankytojų, todėl nemarinuojame laiko ir užsirašome į eilę. Jau esame pirmojo šimtuko pabaigoje, o turistų srautas į Wayna Picchu dar tik pajudėjo... Lipimas į viršūnę nėra techniškai sudėtingas, bet ir nelengvas. Gerai, kad trunka vos keturiasdešimt minučių, kol prieš mūsų akis atsiveria ant Wayna Picchu viršūnės esantys inkų pastatai. Jie ir čia sugebėjo atsinešti akmenų ir „pribudavoti“ tik jiems vieniems suprantamos reikšmės pastatų.
Dar įdomiau, kad iš čia Machu Picchu parodo visai kitą veidą, nei esame matyti. Iš čia gali matyti, kad jis iš tiesų šiek tiek primena kondorą: sparnas, uodega, galva su kuodu... Nematote? Snapas yra nuotraukos viršuje, sparnas – kairiau, o uodega apačioje, greta mūro.
Pabuvę viršuje, leidžiamės žemyn, iki uoloje įrengtos šventyklos. Kelelis, patikėkit, dar sudėtingesnis. Kopėčios, kelios akmenyje iškaltos pakopos ir status šlaitas žemyn...
Kai galiausiai pasiekiame šventyklą, suprantame, kad po visų šiandien matytų vaizdų, šis nėra kažkuo išskirtinis. Gal tik tuo, kad šventykla įrengta tikrai išradingai, uoloje po milžinišku akmeniu.
Čia sužinome ir tai, kad mums dar reikės gal dvi valandas kulniuoti į kalną, kol vėl pasieksime Machu Picchu. Tai išgirstame iš kitų dviejų čia atklydusių keliautojų. Reikia pailsėti.
Dvi valandos kelio atgal nėra lengvos. Kylame stačiais miško keliukais, vėliau apeiname kelias uolas, kiek pasileidžiame žemyn, o tada – vėl į viršų. Nenuostabu, kad parėję į Machu Picchu esame kiek pavargę ir norime gerti (vanduo baigėsi) ir valgyti (iš šokoladukų liko tik saldūs prisiminimai). Be to, dangus pradeda niaukstytis – dovanų metas baigėsi.
Apžiūrime dar kelis miesto kampelius ir pasukame link išėjimo. Čia yra kavinukė su kosminėmis kainomis ne tik Peru, bet ir europietiškų užeigų atžvilgiu. Sukandę dantis nusprendžiame pėsčiomis įveikti kelią iki Aquas Calientes ir pavalgyti ten. Neskubėdami per valandą pareiname atgal, o kritę į viešbučio lovą suprantame, kad kelionė pareikalavo daugiau jėgų, nei galvojome iki šiol – kojos tarsi medinės. Todėl atsisakome planų rytoj iki Santa Teresos eiti pėsčiomis. Važiuosime traukiniu. Taip ir padarome, grįžtame į Cusco sumokėję kiek daugiau, tačiau patogiau. Tiesa, kelioms valandoms turime strigti Santa Marijoje, laukdami autobuso, bet vienos užeigos šeimininkė mums greitai suorganizuoja autobusiuką, vykstantį į Cusco, juo vėlai vakare, pliaupiant stipriam lietui, pasiekiame kelionės finišą.
Raumenys įskaudinti, sąnariai braška, pilvai dainuoja maršus, bet šypsenų nuo veidų niekas nenutrins. Juk ką tik matėme vieną žymiausių turistinių vietų pasaulyje – Machu Picchu. Ir mums patiko.
