Peru: Naskos linijos, Paracaso pingvinai ir Icos kopos

Limą pravažiavome, taip jos dorai ir nepamatę. Labiausiai dėl to, kad nė iš vieno keliautojo apie Peru sostinę nesame girdėję nieko gero, todėl nusprendėme susikoncentruoti ties „dvasine sostine“ Cusco, o Limą palikti likimo valiai – iš jos būna pigių skrydžių į Europą, taigi mums dar gali tekti čia grįžti pačioje kelionės pabaigoje. Dabar nusitaikėme ten, kur įdomu ir šilta – į pietinę pakrantę.

Naktiniu autobusu atbildėję į Limą iš Huarazo neblogai pailsėjome. Kelias nebuvo pernelyg vingiuotas, be to, gavome puikias vietas antrame aukšte, pačiame panoraminio autobuso priekyje. Gali kiek nori tiesti kojas į priekį ir lenktis atgal, niekam netrukdydamas – už nugaros laiptai. Tokiomis idealiomis sąlygomis atvykome į visai neidealų ir pilką megapolį. Tik priartėjus prie milijonus peruiečių talpinančios Limos centro vaizdas pradėjo keistis, architektūra kiek pagražėjo. Paties centro taip ir nepamatėme, nes autobusui įlindus į stotį mikliai peršokome į kitą, vežantį toliau. Tiek ir tos Limos...

Dar kelios valandos kratymosi ir snaudimo, kol esame išlaipinami ant Panamerikanos, svarbiausio Pietų Amerikos kelio. Dar vienas transporto priemonės keitimas – šįkart nedideliu autobusiuku, į kurį vos telpam su savo didžiosiomis „draugužėmis“ kuprinėmis, iki Pisco. Tai dar vienas šurmuliuojantis miestas – chaosas. Dar blogiau, neseniai nukentėjęs nuo žemės drebėjimo, todėl prie viso gatvių triukšmo prisideda ir statybininkų plaktukai. Viskas aišku, lekiam toliau, dar vienu nedideliu autobusu į šios dienos tikslą – mažą turistinį pajūrio kaimelį Paracasą.

Nepirk iš pirmo

Karšta. Ką tik prasidėjo gruodis, todėl mūsų šiaurietiški organizmai vis dar nesugeba pakeisti per kelis dešimtmečius įaugusios nuomonės, kad gruodį turi būti žiema. Čia tokia žiema, kad vos išlipę iš autobuso nuleipstame nuo karščio, o dar reikia rasti nakvynės vietą... Keli variantai mikliai atkrenta dėl didelių kainų (Peru 30-40 litų už dvivietį kambarį jau yra daug). Tada nusprendžiame „nebesilydyti“ ir vienas lieka kavinukėje prie didelių kuprinių, o kita, geriau išmananti derybų meną, lekia žvalgytis aplink.

Taktika pasiteisina, netrukus turime puikų ekonomišką kambariuką su vaizdeliu į vandenyną ir pailsėję einame ieškoti turizmo agentūrų. Juk visi į Paracasą atvyksta dėl vienos priežasties – netoliese esančių Ballestas salų, kurios dėl gausios gyvūnijos dar vadinamos „Ubagų Galapagais“. Valdas panašiose salose Ekvadore jau matė kelis Galapagų paukščiukus, čia turėtume išvysti ruonių ir pingvinų. Žiūrėk, gal šitaip ir visus Galapagus „susirankiosime“?

Vieną agentūrą randame čia pat, darbuotojas maloniai papasakoja viską apie rytdienos turą ir niekaip nenuleidžia 35 solių (apie 30 litų) kainos žmogui, aiškindamas, jog kaina čia visur vienoda. Užliūliuoti šitos dainelės paspaudžiame rankas, paliekame avansą ir vos išėję į gatvę iš kito vyruko gauname pasiūlymą rytoj plaukti į salas už... 25 soles. Čia reikėtų paminėti, kad visos agentūros savo keleivius sodina į tuos pačius laivus, todėl kainą gali koreguoti tik savo komisinių sąskaita. Pyktelėję grįžtame pas apsukruolį ir pareikalavę atiduoti avansą, greitai nukerpame jo komisinį iki tinkamos sumos. Dar kartą išmokta ta pati pamoka – niekada nepirk iš pirmo prekeivio.

Lekiam į salas 

Paracase nelabai yra ką veikti, tik valgyti „ceviche“, gerti ką nors šalto ir ilsėtis pavėsyje nuo įkyriai karštos saulės. Neilgai ir užtrunkame, buvusi naktis autobuse primena, kad reikėtų atgauti miego atsargas, todėl lūžtame greitai ir miegame taip kietai, kad vos nepramiegame turo. Pramiegame visus žadintuvus ir tik biologinis laikrodis sugeba pržadinti iki išplaukimo likus penkioms minutėms! Šokame į rūbus, pakeliui žaibo greičiu nulekiame į vonią ir kiek vėluodami netrukus jau stoviniuojame prie laivų su kitais turistais. Vėluoti čia madinga, tai mus ir išgelbėjo. Netrukus visa gauja – daugiau kaip pusšimtis žmonių – sulipa į tris kateriukus ir pajuda nuo kranto. Laukia valandos kelionė iki salų, pakeliui aplankant vieną „X-failą“.

Tai kopoje išgremžta figūra populiariai vadinama „žvakide“ ir yra palikta prieš šimtus metų čia gyvenusios parakaso kultūros atstovų, nors niekas dėl to nėra iki galo tikras. Aišku tik tai, kad figūrai parinkta ideali vieta – ant kopos, žvelgiančios į vandenyną. Čia užuovėja, puikiai sauganti „geoglifą“ nuo pustomo smėlio. Laivai sustoja greta, mes pleškiname kadrus į keliasdešimties metrų dydžio žvakidę ir pritariame gido nuomonei, jog greičiausiai ne žvakidė čia, o paprasčiausias kaktusas. Iš kur gi šite senoliai būtų žinoję apie tokį civilizacijos laimėjimą, kaip žvakidė?

 
Netrukus laivai atitolsta nuo kaktusu padabinto pusiasalio ir vandenyno rūke pradeda ryškėti kažkokios keistos arkos. Artėjame prie Ballestas salų, primenančių iš vandens išlindusius stalkalnius, su apačioje išgremžtomis arkomis. Salų viršų nutūpę neįtikėtini kiekiai paukščių, o žemiau, po arkomis, nuo saulės ir paukščių išmatų saugosi ištisos ruonių beigi jūrų liūtų kolonijos.

Mums patiems reikia kiek saugotis, kad negautume „dovanėlės iš dangaus“, tačiau tai tik smulkmena. Daug smagiau čia stebėti netikėtai tokiame karštyje sutiktus pingvinus...

...lašinius ant uolų padžiovusius ruonius...

...tokią gausybę jūrinių paukščių, kad jiems sutūpus vienoje vietoje salos paviršius tiesiog pajuoduoja...

...ir keletą civilizacijos pėdsakų.

Kol salos nebuvo paskelbtos saugomu objektu, čia buvo pradėta kurti industrija žvejybiniams laivams. Dabar liko tik paukščių išmatų nuspalvinti šitos industrijos pėdsakai. Salos vėl visiškai ir nenuginčijamai priklauso gamtai. Plaukiojame aplink jas gal pusvalandį, kartais kateriukas priartėja visai greta ruonių, kurie mikliai šoka į vandenį ir žaisdami sukinėjasi aplink mus.

Neišlaiko jokios atminties kortelės, net jeigu ir buvome atidžiai jas išvalę prieš kelionę. Netrukus tenka susitaikyti su užrašu „Memory card full“ ir judėti atgal, link pakrantės. Visas turas truko tik kelias valandas. Mažoka, tačiau už jį sumokėti pinigai tikrai atitinka vertę – tai buvo smagi patirtis ir žvilgsnis į pasaulį, kur žmogus yra tik svečias.

Raketos greičiu nuo kopų

Taip neseniai dar griuvinėjome nuo banglenčių, o šiandien mūsų laukia naujas išbandymas – „sandboarding“. Tiesą pasakius, nežinome lietuviško atitikmens šiai sporto šakai, kai entuziastai nuo kopų leidžiasi ant snieglentes primenančių lentų. Smėlialentės?

Norėdami išbandyti „sandbordingą“, nuvykome į netoli Paracaso esantį Icos miestuką, tiksliau į greta jo esančią oazę neištariamu pavadinimu Huacachina.

Pavadinimas, kaip ir daugelis kitų vietų Peru, kilęs iš quechua kalbos, bet prasmės nesiaiškiname – ne dėl to susirinkome. Įsikūrę jaukiame viešbutėlyje su baseinu, draugiška boksere ir nuolat miegančiu rotveileriu, susitariame dėl rytojaus išvykos į kopas (turo kaina tokia, kaip Paracase). Kieme jau stovi parengtas „bagis“ – specialus automobilis smėlio kopoms įveikti.

Kitą dieną į bagį susirenka įvairiatautė kompanija: lietuviai, škotai, norvegės ir australai, iš viso aštuoni žmonės. Automobilis didelis, vietos užtenka visiems, todėl netrukus jau lekiame per milžiniškas kopas, klykdami kiekviename nuolydyje.

Bagis taip sumontuotas, kad neapsiverčia netgi beveik 90 laipsnių nuolydyje, todėl vairuotojas nestabdo ir renkasi vis statesnes kopas. Nemeluosim, net visko matę ir patyrę australai-ekstremalai šiek tiek dėjo į kelnes. Sustoję vidury smėlynų lengviau atsikvėpėme, pasirodo, be reikalo. Vairuotojas mikliai ištraukė lentas, įdavė po vaško gabaliuką (juo ištrinta lentos apačia geriau slysta per smėlį) ir trumpai apmokė, kaip stovėti ant lentos ir čiuožti žemyn.

Kopa velniškai stati, bet netrukus supranti, jog nieko čia baisaus. Grupės ekstremalai puolė tikinti, jog čia daug saugiau, nei čiuožiant su snieglentėmis. Įsidrąsinę ir mes pasileidome žemyn. Ėgi tikrai, nieko čia baisaus ir labai smagu!

Iš viso nučiuožėme gal nuo penkių didelių kopų (dydis toks, kaip vieną ant kitos sudėjus dvi didžiausias Nidos kopas), pabaigoje jau puolėme eksperimentuoti ir varydavome žemyn atsigulę ant lentų – štai čia tai greitis ir adrenalinas! Gaila, kad laikas praėjo greičiau, nei tikėjomės. Regis, tik įsibėgėjome, o saulė jau lenda į žemę. Teko greitai čiaukštelti kelias nuotraukas ir įsėdus į bagį toliau klykti ties kiekviena nuokalne.

Po šito nuotykio pabuvome Huacachinoje dar vieną dieną ir saulei leidžiantis kiek pakeliavome per aplinkines kopas stebėdami, kaip besileidžianti saulė nudažo jas puikiomis spalvomis, kurias pagyvina vėjo suformuotų bangelių šešėliai ir mūsų pačių įminti pėdsakai.

Jei kada keliausite šiuose kraštuose, primygtinai siūlome užsukti į šitą oazę. Čia gavome gerą dozę adrenalino ir puikiai pailsėjome vos per kelias dienas. Rimtai.

Išsipildžiusi Valdo svajonė

Kažkada vaikystėje perskaityta kvailoka knygutė „Kur jūs, ateiviai iš kosmoso?“ Valdui padarė didelį įspūdį, ypač dėl mistinių Naskos linijų. Tada atsiradusi svajonė jas pamatyti išsipildė po dvidešimties metų, mums nuo Icos pasukus į Naskos miestelį. Toliau judame Panamerikana, kol gana žavingų kalvų panoramą netikėtai pakeičia milžiniškas slėnis. Štai čia ir yra visi Naskos braižiniai, tačiau važiuodamas keliu nematai nieko, tik begalinius laukus.

Štai čia dar viena senolių mums palikta mįslė. Kaip prieš tūkstančius metų šitie galvočiai sugebėjo slėnyje pripeckioti įvairiausių linijų ir paveikslėlių, kuriuos gali pamatyti tik iš aukštai, būdamas kelių šimtų metrų aukštyje? Pakildavo į orą? Duoklė dievams? Žaliagalviams ateiviams išpūstomis akimis? Kas tai yra?

Vieni bando atsakinėti į šituos klausimus, kiti jais netiki, Naskos senoliai žiūri pro skylutę danguje ir kikena iš visų spėliotojų, o mes, pašniukštinėję keliose agentūrose, suplojame už rytdienos skrydį po 200 solių (apie 160 litų) ir nekantriai laukiame, kol pamatysime Naskos figūras savo akimis. Miestelis, kaip aperityvas, po truputį žadina vaizduotę, nes viskas šiame mieste vienaip ar kitaip susiję su Naskos figūromis. Šaligatviai, pastatų sienos, autobusų stotelės ir kt.

Galiausiai laikrodis išmuša šeštą valandą ryto. Šį kartą nesame nusiteikę pramiegoti, todėl greitai šokame iš lovų, pasirengiame išvykai ir laukiame gido skambučio į duris. Apie septintą jau riedame į oro uostą, kuriame dar sumokame papildomą dvidešimties solių (apie 16 litų) mokestį ir laukiame. Greta sėdi didelė turistų iš Taivanio grupė, jiems per ekranus rodomas filmas apie Naskos slėnį kinų kalba. Filme jauna žavi kinė skraido virš Naskos linijų ir vis aikčioja, mūsų taivaniečiai irgi aikčioja. Šitiems jau gal nei skristi nebereikės, ir taip viską pamatė.

Periodiškai keli laukiantys turistai yra pakviečiami oro uosto darbuotojų ir išeina pro duris. Pro kitas tuo metu įeina jau skridusieji – pabalę, perkreiptomis lūpomis, tačiau laimingi. Jau ne kartą girdėjome, kad pusvalandžio skrydis mažu „Cesna“ lėktuvėliu yra rimtas nuotykis skrandžiams. Na, bet jeigu mes Venesueloje išgyvenome valandos skrydį per debesis į Kanaimą, o po to ir atgal, neturėtų būti didelių problemų. Su mumis kartu skrisiančiai Tišai iš Taivanio atrodo kiek kitaip.

Supakuoti į lėktuvą paspaudžiame rankas pilotui, kuris susišūkauja su „centriuku“, paslaugiai praleidžia vieną nusileidžiantį lėktuviuką ir įsibėgėjęs neria į dangų. Valdas gavo priekinę vietą greta piloto, kad svoris lėktuve pasiskirstytų tolygiai. Tai nėra labai didelė sėkmė, nes sėdinčiam priekyje didelę vaizdo dalį užstoja prietaisų skydas.

Bet vaizdo užtenka. Vaizdo čia tiek, kad rašyti apie jį nebėra prasmės, tiesiog sudėsime svarbiausių piešinėlių nuotraukas (iš eilės: banginis, trapecijos, astronautas (ateivis?), beždžionė - Žydrės numylėtinė dėl raitytos uodegos, šuo su kuolu užpakalyje, Valdo favorit's wor's, kolibris, papūga, medis ir rankos). Skanaus!

Per pusvalandį ore apžiūrime gal dvylika ant slėnio išraižytų gigantiškų (kai kurios linijos driekiasi kilometrus!) figūrų. Visos jos padarytos skrupulingai nugremžiant dirvožemio paviršių. Apačioje esantis dirvožemis yra kitokios spalvos, todėl linijos tampa matomos, o nuo lietaus jas tūkstančius metų patikimai saugo aplink slėnį esantys kalnai. Gerai, kad saugo, nes jeigu užlytų, linijoms būtų „bajbaj“...

Reikia pripažinti, kad skrydis tikrai nėra lengvas. Oras geras, tačiau pilotas stengiasi, kad linijas vienodai gerai pamatytų visi keleiviai tiek iš kairės, tiek iš dešinės pusės. Todėl kiekvieną kartą priskridus prie kokio vaizdelio, lėktuvas staigiai yra pakreipiamas į dešinę, o vėliau – į kairę. Šis triukas padeda geriau nufotografuoti rankas ir vorus, bet gali taip kirsti per skrandį, kad jokios linijos greitai neberūpės. Mes išgyvenom, o štai bendrakelionė Tiša prisipažino, jog turėjo fotografuoti su mažaja muiline, nes drebančios rankos veidrodinio „Nikono“ tiesiog nebeišlaikė.

Tuo Naskos nuotykis nesibaigė, nes Valdui parūpo pažiūrėti, kaip visas reikalas atrodo iš apačios. Palikęs Žydrę ilsėtis viešbutyje, jis pakeleivingu autobusu (Icos kryptimi) nuvažiavo keliasdešimt kilometrų iki apžvalgos bokštelio. Tai visai greta Panamerikanos įrengtas bokštas, kur už simbolinį solės mokestį gali kiek palypėti ir pažiūrėti, kaip iš tokios perspektyvos atrodo medžio ir rankų (dar vadinamų varle) piešiniai. Įspūdis tikrai kitoks, nei sėdint lėktuve. Čia į bokštą lipi pamažėle ir vaizdas keičiasi tiesiog prieš akis. Iš pradžių tiesiog matai kelias nedideles vagas dirvone...

...tada netikėtai supranti, kad jos turi kažkokią formą, ir kelių metrų aukštyje jau matai medelio šakas ir rankytes kitoje pusėje. Jei tik yra laiko - rekomenduojam pamatyti.

Greta stovintis gidas prancūzų grupelei aiškina, kad per slėnį nutiesta Panamerikana stipriai sužalojo kelis piešinius. Kelininkai kosmosuose neskraido, tai iš kur jie galėjo žinoti, kad tiesiamas kelias nukirto vieno piešinio – driežo – uodegą? Dėl to šiek tiek pyktelime ant Panamerikanos ir nutariame kuriam laikui su ja išsiskirti. Iš Naskos mūsų maršrutas nuo pakrantės pasuka į šalies gilumą – ten, kur inkų akmenimis paremtas stovi Cusco, kalnuose nuo turistų nesėkmingai slepiasi Machu Picchu, o dar toliau, Titikakos ežere su tautiečiais iš Bolivijos labinasi indėnai.

Atgal