Savaitė atskirai: Žydrės versija
Taksi automobilis, atvežęs mus į autobusų stotį, išvažiavo. Autobusas pajudėjo. Paskutiniai pamojavimai pro langą. Stotyje sutikta vokietė klesteli šalia ant sėdynės. Prasidėjo mano asmeninė savaitė. Ir Valdo asmeninė savaitė taip pat.
Nežinia kodėl, abu pasirinkome išvykas į pajūrį. Valdas nusprendė patyrinėti Ekvadoro pajūrio ruožą, man knietėjo sprukti į Peru. Abu prieš išvykdami turėjome po mažą „baimę“ arba, kaip madinga vadinti, iššūkį. Valdui rūpėjo išbandyti savo sugebėjimą organizuotis kelionę (iki šiol tų pareigų mielai imdavausi aš). Man buvo smalsu, ar sugebėsiu pietauti viena. Taip taip, kas mane pažįsta, gerai žino, kad tas procesas man užtrunka. O kai pietauji ilgai ir neturi su kuo pašnekėti, tai gali ne juokais atsibosti.
Pirmos dienos liūdesys
Iki pietų dar toli, bet jau dabar nežinia kodėl pasidaro liūdna. Tarsi idėją keliauti atskirai kažkas būtų prievarta primetęs, ir man tai visai nepatiktų. Valdas paskutinį vakarą net bandė įtikinti mane, kad tai buvo mano idėja, bet aš kažkodėl šiuo metu tuo netikiu.
Autobusas ropščiasi per kalnus ir po kelių valandų nusileidžia į slėnį, kur yra išsidėstęs Lojos miestelis. Kai čia viešėjome pirmą kartą, tik atvykę į Ekvadorą, Loja buvo apšviesta vakarinės šviesos, miestą puošė ant kalvos stūksanti tamsaus mūro pilis, buvo gražu. Šiandien dangų niaukia debesys, jokios pilies nė ženklo (pasislėpė kažkur debesyse), ir dar grasina lietumi.
Susirandu kišenėje bagažo kvitą ir prasibraunu iki bagažinės, kur šalia daržovių krepšių guli mano kuprinė. Kiek nustembu, kai niekas nepadeda jos užsimesti ant nugaros. Ak, taip. Aš – savarankiška, vieniša keliautoja. Nuo šiol užsimesti 60 litrų kuprinę ant pečių turėsiu pati. Viskas gerai, aš ne kokia lepšė :)
Pasiteisindama, kad man liūdna ir negaliu miegoti visiškoje skylėje, apėjusi visus kelių kvartalų viešbučius, pagaliau išsirenku pora dolerių brangesnę, bet nedaug geresnę už kitas skylę, numetu kuprinę ir išeinu į miestą pasižvalgyti.
Kelios bažnyčios, keli seni namai su mediniais balkonais. Viena jauki gatvelė su namais spalvotomis durimis. Gal ir būtų gražu, bet kad liūūdna... Be to, artėja vakarienės valanda, ir man pirmą kartą teks valgyti vienai.
Visgi, vaikščiodama po senamiestį, prie miesto vartų (būtų Aušros vartai, bet vietoj koplytėlės, viduje įrengta kavinė), susitinku „autobuso vokietę“. Abi išgeriame arbatos „aušros vartų“ kavinėje ir nusprendžiame kartu pavakarieniauti. Puiku!
Vietinis patiekalas „tamales“ (pailgi kukurūzų miltų pyragaičiai su įvairiais įdarais) patenkina neišrankų skonį. Bet labiausiai nustebinęs dalykas vakarienės metu – sulauktas pasiūlymas paragauti mano kompanjonės patiekalo. Iš vyro tokio pasiūlymo niekada nesulauksi, o jei savarankiškai ko nors atsignybsi iš svetimos lėkštės, gali ir per nagus gauti. Valio! Pirmas savarankiškos kelionės pliusas po visos dienos. Gali ragauti svetimą maistą nebaudžiama...
Entuziazmas išgaruoja, kai ateinu į interneto kavinę ir pasitikrinu paštą. Pasirodo, Valdui šiandien buvo puiki diena – viešbutis su mažais šuniukais, suplanuota kelionė rytojui (turėtų pamatyti juokingus paukščius mėlynomis kojomis), pažintis su kolumbiečių šeima ir visa kita... Ech, o aš rytoj vėl sėsiu į autobusą ir visą dieną praleisiu jame. Neteisybė.
Grįžusi įsijungiu televizorių. Išrinko Obamą. McCaine‘as sveikina savo varžovą, jo gerbėjai švilpia. Kažkodėl pasitaiso nuotaika. Nors kažkur teisybė yra.
Dienos rezultatas: 10 valandų liūdesio su laiminga pabaiga. Viena vakarienė „europietiškoje“ dviejų žmonių kompanijoje. Ne taip ir blogai.
Ekvadoras - Peru: sienos kirtimas
Antras rytas prasideda taip pat kaip prieš tai buvęs. Viešbutis-taksi-autobusų stotis. Vienintelis skirtumas – tie taksi vairuotojai velniškai šnekūs, kai į stotį veža ne porelę, o „vienišą“ merginą su didele kuprine. Jei esi ką tik iššokusi iš lovos, nesijauti labai šneki. Na, bet užtenka retsykiais uždavinėti klausimus (o jūs, ar turite šeimą?) ir tuomet ilgai linguoti galvą, kartais įterpiant „que bueno!“ („kaip šaunu!“).
Jei atlaikyti šnekumo priepuolius ryte gali būti kiek sudėtinga, tai tikrai teigiamas dalykas yra tai, kad, pasirodo, man visai nereikia nei užsimesti, nei nusimesti 60 litrų kuprinės. Taksistas mielai tai padaro be papildomo mokesčio. Kuprinė sklandžiai perduodama iš taksisto rankų į staigiai prisistačiusio „stoties durų atidarytojo“ rankas, tuomet – į „palydėtojo iki autobuso“ rankas, tuomet – į „autobuso prižiūrėtojo“ (ar lietuviškai tariant „konduktoriaus“) rankas. Ir štai – mano kuprinė vėl šalia daržovių krepšių autobuso bagaže, o aš – supakuota į autobusą.
Šalia įsitaiso keistas tipas, pasipuošęs kepure su snapeliu. Pagarbiai pasideda kepurę ant kelių ir užmiega. Aš užsižiūriu į besikeičiantį kalnų peizažą.
Kai atsisuku į savo kaimyną, šis verčia visą autobusą aukštyn kojom, ieškodamas netikėtai dingusios kepurės. Pirmiausiai visi artimiausi kaimynai pakeliami iš savo vietų, kad parodytų, jog nieko svetimo nėra prisėdę. Po to iškrečiami visi tarpai tarp kėdžių. Aš tuo tarpu kiek kaltai pasiaiškinu, kad „žiūrėjau pro langą ir nieko nemačiau“. Po geros valandos kepurė atsiranda ant krepšiams skirtos viršutinės lentynos. Kepurėtasis laimingai atsidūsta ir vėl pasineria į sapnus, dabar jau saugiai užsikišęs kepurę už kelnių diržo. Beje, dar prieš užmigdamas paklausia, ar keliauju viena.
Po kelių valandų iššoku iš autobuso ir puolu ieškoti kito transporto, nuvešiančio mane iki Peru sienos. Kol laukiu naujo autobuso (Ekvadore tai paprastai užtrunka ne ilgiau nei penkias minutes), prie manęs prišoka vyrukas ir taipogi išklausinėja, ar keliauju viena. Dar spėja paprašyti mano elektroninio pašto adreso (nors ir buvo prieš tai informuotas, kad šiaip jau keliauju ne viena). „Suprantu, suprantu. Dėl saugumo, – į mano neigiamą atsakymą reaguoja gatvėje sutiktas vyras. – Bet aš esu žinomas žmogus, dėstau mokykloje, visi gali patvirtinti“. Atvažiuoja autobusas ir išgelbsti mane nuo „artimesnės pažinties“ su vietiniu dėstytoju.
Kas kirto Ekvadoro-Peru sieną ne tiesioginiu autobusu, vežančiu iki tolimesnio Peru miesto Piuros, o transportu, vežančiu viso labo iki sienos, tas žino, kad sieną kirsti čia nėra taip paprasta. Ekvadoro ir Peru migracijos punktai įsikūrę maždaug už 5 kilometrų nuo sienos: vienas šiapus sienos, kitas kitoje sienos pusėje. Tai reiškia, kad autobusas išmes jus likus 5 kilometrams iki sienos, prie migracijos punkto. Čia gausite išvykimo iš Ekvadoro antspaudą. Tada teks „susišaudyti“ transportą iki sienos, nuo ten – iki kito migracijos punkto, ir tik tuomet galėsite dairytis autobuso, vežančio iki artimiausio Peru miesto, pavyzdžiui, Tumbes. Sienos kirtimas šioje vietoje įvardinamas kaip itin painus ir pavojingas, nes vietiniai bandys jus apgauti, plėšdami nerealią kainą už pavežimą ar bandydami iškeisti dolerius blogu kursu. Pažiūrėsim.
Autobuso kaimynė pasako,kada turiu išlipti, kad gaučiau pirmąjį antspaudą. Kol kas viskas gerai. Iš Ekvadoro jau išvykau. Prie manęs pripuola gausi vežimo paslaugas siūlančių vairuotojų minia ir valiutos keitėjai. Solių turiu nuo seniau, tad viena galimybė mane apgauti atkrenta. Su vairuotojais kainą nuderiu nuo 6-ių dolerių iki 2-jų, bet vis dar atrodo, kad kiek permokėjau. Štai, siena. Ir ką? Reikia važiuoti toliau, iki kito migracijos punkto. Pati siena man nė kiek nereikalinga. Juk nepulsiu fotografuotis prie užrašo „Sveiki atvykę į Peru“...
Ir vėl minia garsiai rėkiančių vairuotojų... Dabar jau deruosi aršiau ir numušu kainą iki pusantro dolerio. Einame link kažkur už pastato pastatyto automobilio. Kaupiasi įtarimas – kažkaip jau toli einame, o ir kiemas neatrodo „paradinis“. Ir automobilis tikrai nepanašus į taksi. Kai vairuotojas maloniai pasiūlo lipti į mašiną, o ant galinės sėdynės jau ruošiasi susėsti dar trys jo draugeliai, vikriai apsisuku ant kelioninio bato kulno ir nužygiuoju sparčiu žingsniu iš kur atėjusi, tarsi pečių nesvertų jokia 60 litrų kuprinė. Vairuotojas nespėja vytis, jam tik šūkteliu, kad tokios didelės kompanijos man nereikia.
Už vieną dolerį pasigaunu moto rikšą, ir po dviejų minučių jis sustoja prie Peru migracijos punkto. Bet ir čia ne pabaiga. Dar tenka įveikti prišokusį apsimetėlį „pareigūną“, kuris pradeda derinti atvykimo antspaudo klausimą tiesiog gatvėje. Atsitokėjusi ištraukiu iš jo rankų kažkaip ten atsidūrusį savo pasą ir nužygiuoju link tikrų pareigūnų. Išsiklausinėjusi informuoto pareigūno, iš kur vyksta autobusai į Tumbes miestą, išvengiu dar vieno nemalonumo – mototaksi vairuotojas jau buvo pasirengęs nuvežti mane į kažkokią „geresnę“ stotelę, iš kurios „taip pat važiuoja autobusai“. Kur jis būtų mane nuvežęs, nežinia. Bet kiti sutikti keliautojai pasakojo, kad mototaksi juos atvežė iki pat Tumbes ir pareikalavo už tai kosminės sumos – kažkur 30 dolerių (kai autobusu kelionė kainuoja vos kelias soles – taigi, kelis litus).
Aš tuo tarpu pikdžiugiškai šaipausi iš nepavykusių bandymų mane apgauti ir artėju savo šiandieninės kelionės tikslo link.
Tumbes – dulkinas miestas dykumoje, įdomus tik tuo, kad iš jo galima susiorganizuoti išvyką į krokodilų veisimo centrą mangrovių miške ir paukščių salą, kur gyvena pakankamai reti paukščiai fregatos – tie patys, kurie veisiasi Galapagų salose ir poravimosi metu vilioja vieni kitus (t.y., patinėliai merginas) raudonais, išsipūtusiais pagurkliais. Pasiekiu Tumbes pavakary, bet dar spėju apeiti kelias agentūras, kurios siūlo išvykas į paukščių salą. Deja, pasirodo, keliauti vienam visai nėra pelningas užsiėmimas. Peru atsiradau ne sezono metu, kai nėra daug turistų, tad norėdama susiorganizuoti sau išvyką per agentūrą, turėčiau mokėti dviejų žmonių kainą, kuri ir vienam žmogui nėra kukli – apie 70 dolerių. Pamirškit, nuplauksiu į salą pati. Nusprendžiu rytoj važiuoti iki miestelio Puerto Pizarro, nuo kurio plaukioja laivai iki paukščių salos ir žiūrėti kas bus.
Grįžtu į viešbutį, kur prancūzas su banglente bando išsiderėti sau kambarį. Padedu jam išsiaiškinti skirtumą tarp vienviečio ir dviviečio kambario ir išeinu vakarieniauti. Dar po valandos į vienintelę miesto centre veikiančią kavinę užsuka ir antras viešbučio svečias užsienietis, jau be banglentės. Prisijungia prie alaus. Paaiškėja, kad jis planavo pamatyti mangrovius, tas susitariame rytoj kartu važiuoti iki Puerto Pizarro ir pasidalinti išlaidas laivo nuomai.
Dienos rezultatas: 5 transporto priemonės ir 12 valandų kelyje; trys paklausimai ar keliauju viena ir vienas prašymas duoti elektroninio pašto adresą. Pirma vakarienė be kompanijos (nebuvo taip jau blogai), bet bent jau šiokia tokia kompanija geriant alų.
Paukščiai puola
Maždaug 15 km nuo Tumbes įsikūręs ramus miestelis Puerto Pizarro gali pasiūlyti kiekvienam savarankiškam keliautojui viską kelis kartus pigiau, nei siūlo agentūros mieste (palyginkite: vietoj agentūros siūlytos 140 dolerių kainos, mokėjau 30 solių – t.y., apie 25 litus).
Lengvai randame laivuką, kuris sutinka nuplukdyti pro mangrovių mišką iki krokodilų rezervato, o grįžtant prasukti pro paukščių salą.
Mangrovius – vandeniu besimaitinančius medžius plačiomis šaknimis – jau teko matyti Gajanose. Tad manęs jie nenustebina. Smagu tik, kad čia mangroviuose knibžda gyvas velnias spalvotų krabų ir raudonkojų paukščiukų.
Na, o krokodilų rezervatas atrodo tikrai liūdnokai. Prižiūrėtojas pasakoja, kad tenka veisti šiuos roplius nelaisvėje, nes upėse juos išmedžioja „išalkę“ gyventojai. Tačiau žiūrint į ant betono išsitiesusius krokodilus, kažkaip nekyla džiugos mintys apie jų išgyvenimą.
Svilinantis karštis taip pat neprideda ropliams entuziazmo, tad šie mieliau leidžia laiką žiovaudami ar tiesiog plūduriuodami žaliame vandenyje.
Kartais jiems atsibosta taip plūduriuoti, ir tuomet jie pagyvina vaizdą lėtai išrėpliodami ant „kranto“.
Už nugaros paliekame apie 300 sutingusių roplių ir pasukame link paukščių salos.
Norėjau pamatyti fregatas poravimosi metu, kai vienas iš poros puikuojasi prieš kitą raudonu dideliu pagurkliu. Šie paukščiai, kaip ir mėlynkojai padūkėliai (kuriuos panašiu metu Ekvadore tyrinėja Valdas), yra Galapagų salų pasididžiavimas. Tačiau juos taip pat galima pamatyti ir šiaurinėje Peru pakrantėje. Taip jau pasisekė, kad į Peru atvykau besibaigiant fregatų poravimosi metui. Tad išliko galimybė pamatyti vieną kitą raudonpagurklį dar „pasipuošusį“.
Pirmas žvilgnis į salą – paukščiai per toli, ir jei matau kažkur raudoną pagurklį, tai yra tik mažas taškas žalioje lapijoje. Šioks toks nusivylimas...
Valties vairuotojas pakviečia lipti iš laivo ir bristi paskui jį mangrovių kanalu link salos. Basos kojos slidinėja po dumbliną kanalo dugną, tenka pasiraitoti kelnes, bet mintis, kad greitai pamatysiu paukščius iš arti, kiek užgniaužia kvapą, tad jaudinuosi ne dėl to, kad galiu išgriūti, o dėl to, kad tokiu atveju sušlapinčiau fotoaparatą. Tad slidinėju kanalu, aukštai iškėlusi fotoaparatą.
Priartėjame prie paukščių. Jau geriau matosi raudonpagurkliai patinėliai, saugiai tupintys lizduose.
Patelės tuo tarpu gina teritoriją ir bando išvyti atvykėlius. Patelių daug daugiau nei patinėlių, tad jos atrodo kiek pavydžios.
Retsykiais moteriškės grįžta patikrinti, ar jų gražuoliams saugu namuose.
Vaikučiai taip pat glaudžiasi prie šono vienam iš lizde likusių tėvelių.
Nors kai kurie paukščiai atrodo gana smalsūs ir nebailūs...
... vis dėlto abejonių nekyla – atvykome per arti į paukščių teritoriją.
Ir jei nenorime tapti Hitchcocko filmo herojais, reikia nešdintis iš čia, kol paukščiai tik perspėjamai klykia ir suka ratus aplink galvas, kol kas dar nedrįsdami įsikibti į plaukus savo nagais.
Artėdami link pakrantės kaimuko, laivuku dar pralaviruojame pro pelikanų būrius. Praleidžiame kelias žvejoti išsiruošusias valtis. Pamojuojame jiems linkėdami gero laimikio.
Išvyka buvo puiki, o pietūs irgi nesugadino dienos.
Po pietų išvykstu iš dulkino Tumbes miesto į banglentininkų meka tituluojamą Mancoros miestuką už kelių valandų kelio. Iš ten taip pat galima pasivaikščioti po gražias (taip žadama) apylinkes ir šiaip mėgautis paplūdimio gyvenimu.
Viešbutyje, kurį išsirenku iš kelių visiškai tokių pačių, netoli jūros įsikūrusių pastatų, man pasiūlo priekinį kambarį su langais į kiemą. Kaip vėliau paaiškėja, dviejuose panašiuose kambariuose viešbučio tarnautojas įkurdina „vienišes“, kad galėtų stebėti jų šešėlius už plonų persišviečiančių užuolaidų. Smagu jiems. Mums, „vienišėms“, nelabai, nes būtent šiuose dviejuose kambariuose vanduo tiekiams tik atskirai paprašius: norint nuleisti vandenį tualete, tereikia paprašyti viešbučio tarnautojo, ir jis įjungs vandenį. Paprasta, ar ne? ;)
Kadangi tik atvykusi, dar neišmanau visų kambario subtilybių, užmiegu laiminga, kad pavyko gauti pigų ir tvarkingą kambarį visai netoli paplūdimio.
Dienos rezultatas: šimtai puolančių paukščių; vienas paklausimas, ar keliauju viena (viešbučio tarnautojas susirūpinęs, kurį kambarį paskirti); kambarys menkai pridengtais langais priešais stebintį „freak‘ą“ (nors aš to dar nežinau).
Nafta, banglentės ir skrebučiai su džemu
Iki šiol tris dienas transportavausi, ir kas vakarą užmigadavau vis kitame mieste. Tad dabar nusprendžiu likusias tris savarankiškos kelionės dienas apsistoti Mancoroje, mėgautis paplūdimio gyvenimu ir retsykiais susiorganizuoti kokį pasivaikščiojimą po apylinkes.
Ryte dar atlieku paskutinį kraustymąsi – pakeičiu viešbutį su užuolaidas stebinčiais „freak‘ais“ į dar arčiau jūros įsikūrusį viešbutuką su tokiais pat stebinčiais tarnautojais. Skirtumas tik tas, kad tualete visuomet yra vandens, o kambario užuolaidos nepersišviečia. Visai neblogai.
Pirmą dieną tiesiog mėgaujuosi poilsiu ir stengiuosi nusiplauti kelionės dulkes. Ramiojo vandenyno bangos gerokai stipresnės už Baltijos jūros, tad čia šokinėjimas per bangas dažniausiai baigiasi bangų šokinėjimu tau virš galvos. Banga atplaukia, tu pasiruoši šuoliui, ji taip pat. Kadangi banga stipresnė, tad greitai tave išverčia iš kojų, ir tu jau neri po vandeniu. Smagu. Vienintelis rūpestis – nieko nepamesti vandenyje, kai banga blaško tave kaip šapelį.
Kitas užsiėmimas paplūdimyje – stebėti per bangas skriejančius vandens sporto mėgėjus. Vieni tai daro su „jėgos aitvarais“ („power kite“).
Kiti bando įvaldyti bangą skriedami virš jos banglentėmis.
Vaizdas gražus ir keliantis pavydą.
Beje, patarimas keliaujančioms vienišėms, norinčioms vyriško dėmesio: atsisėskite paplūdimyje, apsirengę įprastais kelionės drabužiais (puikiai tinka plačios kelioninės kelnės, bet jokių trumpų sijonėlių – iš to bus aišku, kad jūs esate ilgoje kelionėje, o ne atvykote pasideginti dviems savaitėms), išsitraukite savo fotoaparatą (geriau, jeigu jis atrodo kiek rimčiau nei už telefoną mažesnė „muilinė“) ir... fotografuokite. Ką tik norite – žmones, žaidžiančius šunis, bangas ir kt.
Nežinau kodėl, vos tik prisėsdavau į smėlį ir išsitraukdavau fotoaparatą, iškart prisistatydavo koks keliaujantis vienišius. Gal dėl to, kad tokiu atveju itin lengva užduoti pirmą klausimą – „kas sudomino, ką fotografuoju“, gal dėl to, kad vyrai tiesiog nesugeba ignoruoti didelių žaislų. Nežinau. Tik štai antras klausimas būna, ar keliaujate viena, ir atsakius į jį neigiamai, dar po trijų mandagumo klausimų turėsite pasakyti savo naujam pažįstamui „iki“, nes jam staiga pasidarys šalta, ar jis prisimins turintis eiti į interneto kavinę. Na, bet jei iš tiesų keliausite viena ir išbandysite „fotoaparato patarimą“, galbūt viskas baigsis ir kitaip... ;) Neišbandžiau, tik turiu tokį įtarimą.
Diena dykinėjimo paplūdimyje, ir man jau trūksta judesio. Tad kitą dieną išsiruošiu iki Cabo Blanco (Baltojo iškyšulio).
Čia, esą, laukinys papludimys ir iš vandenyno styrantys naftos bokšteliai. Lietuvoje teko kažkiek domėtis naftos gavyba, tad man įdomu, kaip tai atrodo čia, kur gamtosaugininkai neturėjo nieko prieš naftos gavybą jūroje. Lietuvoje tikriausiai dar iki šiol verda kovos, kad naftininkų automobiliai kelia per daug dulkių, važiuodami iki telkinių kaimo keliukais...
Tuo pačiu sunkvežimiu dardantys kaimiečiai klausia, kas mane domina Cabo Blanco – juk dauguma poilsiautojų renkasi geras bangas Mancoroje. Kai atsakau, kad nafta, užsidega entuziazmu ir puola vardinti geras vietas, iš kur galėčiau pamatyti naftos bokštelius.
Iššokusią iš sunkvežimio, vyras su vaiku palydi iki paplūdimio (nors takas iki jo daugiau nei akivaizdus), ranka mosteli bokštelio link. Ką gi, ačiū.
Neatrodo, kad vietinius jaudintų vandens tarša.
Šalia naftos platformos žvejojama.
Maudosi vaikai.
Krykštauja paukščiai.
Užlipus ant žvejų tilto (tiltas nusėstas moterų, darinėjančių ką tik pagautą žuvį) pamatau vandenyje judantį didelį vėžlį. Deja, nufotografuoti jo nepavyksta – vikriai paneria į vandenį ir nuplaukia kažkur tolyn. Šie vėžliai miršta prisiriję plastikinių maišelių (sumaišę juos su skaidriomis medūzomis), bet naftos platforma jiems neatrodo pavojinga gyvybei... Ironiška.
Paskutinę savarankišką dieną vėl praleidžiu Mancoroje. Čia jau žinau vietas, kur dienos pietūs kainuoja tik penkias soles, kur greitas internetas, kur vakare paplūdimio kioskelyje už kitas penkias soles įpila Peru pasididžiavimo – Pisco Sour (vynuogių degtinėlės, citrinų sulčių ir kiaušinio baltymo kokteilis – skonis kur kas geresnis nei leidžia spręsti receptas).
Prieš išvykdama į mūsų susitikimo vietą – Piurą – paskutinį kartą pusryčiaudama viena, nužvelgiu prie kito stalelio prisėdusią vyresnę klajojančią „vienišę“. Ji taip pat užsisako kavos, sulčių ir skrudintos duonos su džemu. Taip pat išsitraukia knygą ir tarsi pasiteisindama, kad „turi ką veikti“, pasideda prieš save. Pagalvoju, kad man jau rytoj „savarankiška kelionė“ baigsis, ir kažkodėl pasidaro gera dėl to.
Savaitės rezultatas: iki aukštumų pakeltas pasitikėjimo savimi jausmas; nugalėta baimė pietauti vienai; apie dešimtį paklausimų ar keliauju viena; vienas pasiūlymas persiversti į liuteronų tikėjimą (eilinis tipas autobuse); šimtai puolančių paukščių ir vienas sprunkantis vėžlys; teorinės žinios apie tai, kas yra „gera banga“ ir sukilęs noras išbandyti banglentę.
