Ekvadoras: ugnikalnių medžiotojai
Regis, ant pusiaujo įsikūrusi valstybė turėtų kiaurus metus džiuginti puikiu giedru oru ir pasakiškais Andų vaizdais. Deja, Ekvadoras irgi turi sezonus, o metų pabaigoje užklumpantis laikas nėra pats geriausias norintiems pamatyti šalies pasididžiavimą – ugnikalnius. Jėzau, kiek mes turėjome dėl jų vargo...
Medžioklė prasidėjo vos tik įvažiavus į Ekvadorą iš Kolumbijos, kai Valdui netyčia pavyko nufotografuoti trečią aukščiausią šalies vulkaną Cayambe. Dar, galima sakyti, pasisekė pamatyti Cotopaxi ir Ilinitzas po kelių dienų, o vėliau – tik tankūs debesys ir nenuspėjamas lietus. Kaip Lietuvoje.
Nusprendę, kad turime pakankamai laiko, sugalvojome vykti į greta aukščiausio šalies vulkano Čimborazo esantį Guaranda miestelį ir ten patykoti debesuočiaus. Persėdimas Ambato, autobusai su indėnais ir įvairiausių niekučių siūlytojais (apie Ekvadoro autobusų prekeivius kada nors papasakosim plačiau, tai tiesiog pardavimo meno viršūnė ir dugnas tuo pačiu metu), ir kelionė aukščiausiu šalies keliu, kartais užvingiuojančiu į keturių kilometrų ar net didesnį aukštį. Galvos svaigsta, keliai linksta, bet netrukus pasiekiame žemiau esančią Guarandą ir vėl viskas gerai. Na, Čimboraze, laikykis!
Lietus mus pristabdo
Guarandoje lietūs nesiliauja, o pats miestelis nėra labai smagus, todėl ištveriame čia vos dvi dienas. Didžiausia pramoga – netikėtai aptikta šventinė moksleivių eisena. Vieni žygiuoja gatvėmis, vaizduodami indėnus, kiti aprengti įmantriais kaubojų kostiumais, o tretieji nusprendė taupyti ir parduotuvėje prisipirko „šrekų“, beigi vaiduoklių. Visa civilizacijos istorija.
Žydrei vieną rytą atsikėlus anksčiau pavyksta pagauti Čimborazą, tačiau dar nesame įsitikinę, ar čia tikrai tas kalnas. Kas supaisys, kai Ekvadore tiek snieguotų viršūnių?
Norėdami garantijų nusprendžiame pavažiuoti iki netoliese esančio indėnų kaimelio, turinčio nakvynės namus „Kondoras“. Jei patiks, ten galėsime apsistoti porai dienų ir pasivaikščioti apylinkėse. Deja, „Kondoras“ uždarytas, matyt bankrutavo. Aplink vos kelios indėnų trobos, niekas nieko nežino arba žino labai skirtingus dalykus ir mums visai nepadeda.
Regis, šie nakvynės namai tapo dar vienu įrodymu, kad labdara ne visada yra gerai. Turtingi kanadiečiai sukišo čia savo tūkstančius dolerių, tikėdamiesi, kad indėnai gerai šeimininkaus jų paremtame „Kondore“. „Nepalaikykite manęs kokiu rasistu, tačiau aš įsitikinęs, kad jiems negalima tiesiog aklai padėti. Juos reikia mokyti! Ekvadore šimtai labdaros organizacijų šelpia indėnus, bet nieko nepasiekia. Pastatyti namai sunyksta, naujausi automobiliai sugenda ir nėra taisomi, kol visai praranda vertę. Kaip indėnas pataisys tą automobilį, jeigu net nežino, kur reikia pilti alyvą?“, - vėliau piktinosi vienas sutiktas verslininkas. Gali būti, kad kalbėjo teisybę...
Senais gerais keliais atgal į Banjos
Klaidžiojame niekeno žemėse, lietus bjauriai lyja toliau, kaime gyvybės ženklų mažai... Gana greitai apsisprendžiame dar šiandien pasiekti Riobambą, didžiausią miestą Čimborazo apylinkėse. Riobamba turi vienintelį smagų dalyką – pavadinimą. Visa kita yra tiesiog kvadratiniai prekybiniai ir gyvenamieji kvartalai. Dar vienas geras dalykas – taksi kainos. Riobamboje jos fiksuotos, miesto ribose siekia vieną JAV dolerį, o jeigu reikia pasiekti pakraščius – pusantro. Todėl jeigu kada teks apsilankyti ir taksistas užgiedos kokius penkis dolerius, įžūliai juokitės ir badykit pirštais tą niekadėją.
Į Riobambą turistai suplūsta dėl dviejų dalykų: Čimborazo ir traukinio į Alausi. Pirmasis domina patyrusius alpinistus, kopinėtojus, žygeivius (pabandėm rasti lietuviškus žodžius climberiams, hikeriams ir trekeriams). Antrasis tinka visiems, bet dažniausiai yra mylimas didelių turistinių grupių, kurios užsėda traukinio stogą ir kelias valandas trankosi vaizdingomis vietovėmis iki bėgių pabaigos prie Velnio nosies kalno.
Mes čia važiuosim kiek vėliau, dabar vis dar rūpi tas kalnas. Pajutę, kad prasti orai niekaip nesiliauja, nusprendžiame iš Riobambos pavažiuoti iki mūsų jau aplankyto Banjos miestelio. Ten buvo tikrai smagu, be to, liko dar viena skola – greta esantis aktyvus Tungurahua ugnikalnis mūsų pirmojo vizito metu taip ir neatsivėrė. Girdėjome tik duslius jo smūgius ir šlaitu žemyn garmančius akmenis. Ekvadore orai keičiasi netikėtai ir vos už keliasdešimties kilometrų gali rasti visai kitą klimatą. Pabandom?
Akys klykia iš laimės, kai dar neprivažiavę Banjos pro langus jau galime ryti nuostabų Tungurahua ugnikalnį. Pagaliau ir mums pasisekė! Specialiai pasirenkame viešbutį kiek nuošaliau, bet su vaizdu į kalną ir išlipę iš autobuso skubame tenai. „Geru laiku atvažiavot, dabar Banjos giedra“, - sako viešbučio darbuotoja. Patenkinti linksime galvomis ir klausiame apie vulkaną. „Oi, viskas gerai, nesirūpinkit. Jis jau porą mėnesių yra... visiškai ramus“, - bando mus raminti, nors iš tiesų tik nuliūdina moteris.
Velnias, prieš porą mėnesių mums lankantis Banjos, Tungurahua buvo vienas aktyviausių šalies ugnikalnių, o šiandien, kai jau galime pamatyti jį plika akimi, ugnikalnis nusprendė tiesiog nurimti. Galime džiaugtis bent dėl to, kad vietiniams gyventojams išties ramiau: jei Tungurahua išsilietų, visas miestelis būtų mikliai evakuotas, nes yra pavojingoje zonoje.
Spjovę į ugnikalnių problemas nusprendžiame tris dienas Banjos praleisti jau žinomu ritmu: terminės vonios po atviru dangumi, išvyka į apylinkes krioklių ir kalnų apžiūrėti, geras maistas kiek brangokuose restoranėliuose, masažai Žydrei, didelis baseinas Valdui, jacuzzi abiems ir po kaipirinją vėlų vakarą pamėgtame bare. Banjos yra labai geras reikalas Ekvadore, rimtai sakom. :)
Čimborazo sistemą pavyksta „nulaužti“
Grįžę iš Banjos tvirtai pasiryžtame laukti tiek, kiek reikės, kad senolis Čimborazo išdygtų prieš mūsų akis. Tai jau principo reikalas. Netrukus susikrauname kiek lengvesnes kuprines, visus nereikalingus daiktus (šiaip tai kam juos išvis vežiojamės?) palikdami viešbutyje. Lekiam į Urbinos miestelį Kalno papėdėje.
Urbina netgi ne miestelis, tai vos keli namai ir sena traukinių stotis, dabar perdaryta į viešbutį ir restoraną. Čia apsistojus pro mūsų kambario langą matyti apsiniaukęs Čimborazo pagrindas. Bus lengviau stebėti, kada senolis išlįs iš po debesų antklodės. Jei reikės, esame pasirengę kokias tris dienas maltis šiose apylinkėse ir laukti.
Greitai prisijaukiname aplinką. Esame „šunininkai“, todėl pirmiausiai pajutusi teigiamas bangas prie mūsų prisiklijuoja šeimininkų laikoma šuniukė. Mielai bendrauja, leidžiasi paglostoma, o kai nusprendę pasivaikščioti po apylinkes įsimetame į kuprines kelis sumuštinius, ji tampa mūsų geriausia draugė. Taip kartu su šunimi vaikštome senais traukinuko bėgiais keturių kilometrų aukštyje ir negalime atsigrožėti apylinkėmis.
Dabar šie bėgiai nebenaudojami, o kažkada buvo Ekvadoro pasididžiavimas, jungęs du didžiuosius miestus Guayaquilį ir Quito. Prie Riobambos liko tik viena anksčiau minėta aktyvi atkarpa, o visa kita – bėgiai, laukai ir tyla. Na, ir šuo, reikalaujantis savo sumuštinio dalies, net jeigu viduje vien tik daržovės ir sūris.
Grįžę namolio aptinkame porą užklydusių turistų grupių, tačiau jie ilgai neužtrunka ir papietavę išrūksta toliau savais keliais. Mes laukiame. Žaidžiame su lamomis, jų sesutėmis alpakomis, mūsų drauge šuniuke. Laukiame. Ir štai tada, kai saulė priartėja prie laidos, o Žydrė antrą kartą nugali Valdą žaisdama smiginį („dartsus“), pro langą švysteli Čimborazo kepurė.
Pagaliau. Kurį laiką debesys sklaidosi, tačiau netrukus kalnas prieš mus atsiveria visu savo „aš“, nubaidydamas debesis ir nuo greta esančio mažojo broliuko neįsimenamu pavadinimu Carihuairazo.
Turime pakankamai laiko įamžinti Čimborazą, žvelgti į jį ir grožėtis šiuo tikrai įspūdingu „žemės spuogu“.
Jo viršūnė yra labiausiai nuo Žemės centro nutolęs taškas. Taip yra dėl to, kad ties ašigaliais planeta yra kiek suplota ir greta pusiaujo esantis šešių kilometrų aukščio kalnas yra arčiau Saulės nei gerokai didesnis, tačiau kitoje platumoje esantis Everestas ar kiti Himalajų milžinai.
Džiaugiamės, kad snieguotas senolis mums sutaupė pakankamai laiko, jį investuosime jau rytoj, grįžę į Riobambą ir nusipirkę bilietukus tam turistiniam traukiniui. Vieni sako, kad tai labai dirbtinė ir neįdomi pramoga, kiti tikina, jog pabandyti reikia. Nutariame elgtis, kaip tame anekdote – skelbime: „Pirksiu overloką. Pigiai. Gali būti sugedęs. Bent jau sužinosiu, kas tai yra“.
Pusdienis ant stogo
Septintą ryto prasidedanti kelionė traukiniu atrodo keistai. Reisai vyksta tris kartus per savaitę, trečiadieniais, penktadieniais ir sekmadieniais. Dieną prieš tai viešbučius nugula atrakcijai pasiryžę turistai. Traukinio bilietas kainuoja apie dešimt JAV dolerių, tačiau papildomai dar gausit pasiūlymą išsinuomoti minkštą pagalvę sėdimajai už dar vieną dolerį. Kam? Nes visas šito traukinio „kaifas“ yra stogas. Vos vienas vagonas yra skirtas norintiems važiuoti viduje, visi kiti lipa ant stogo ir ten praleidžia septynias valandas, gaudydami puikius vaizdus.
Ryte ateiname prie traukinio anksčiau, bet dešinioji vagonų stogų pusė jau nusėsta turistų. Sakoma, kad čia vaizdas geresnis (nors mums pasirodė, kad iš esmės nėra jokio skirtumo). Kiek vėluodamas traukinys pajuda iš stoties, mes gauname porą vietų dešinėje pusėje, įsitaisydami tarp vokietės ir ispano poros bei jaunavedžių lenkų.
Traukinys yra didelis dalykas tiek ant jo viršaus sėdintiems turistams, tiek į juos žiopsantiems vietiniams gyventojams. Nuolat reikia mojuoti rankomis besišypsantiems indėnams. Aišku, kad atrodome jiems, kaip neturinti kur dėti pinigų klounų „gringų“ komanda, bet vis tiek smagu. O dar ir Čimborazo vieną kartelį išlenda iš debesų...
Traukinys sustoja keliose stotelėse, ant jo stogo kabarojasi užkandžius ir kavą siūlantys prekeiviai...
...o apačioje turistus terorizuoja saldainių prašantys vaikai.
Sistema paprasta: matai dešimtis į tave tiesiamų rankučių, kantrybė neišlaiko, perki iš prekeivio saują saldainių ir žeri apačion, indėniukams. Mums tai pasirodė panašu į zoologijos sodą. Ekvadore jau ne kartą geraširdiškumo ir svetingumo mitas dužo, kai pokalbio pabaigoje malonus pašnekovas puldavo prašyti pinigų. Čia ne pinigai, tik saldainiai, tačiau vaikai auga jau žinodami, kad turistas visada turi tai, ko jiems reikia ir mielai duoda. Na, regis, mes šitokioms dalyboms jau įgijome imunitetą.
Kelionės pabaigoje traukinys pasiekia Velnio nosį („Nariz del diablo“). Tai yra visos kelionės vinis. Jeigu anksčiau matyti vaizdai ir smagus bendravimas su bendrakeleiviais ant stogo jau buvo gerai, Velnio nosis nubraukia bet kokias abejones dėl kelionei išleistų kelių dolerių.
Tai yra viena sudėtingiausių traukinio atkarpų pasaulyje, mat tenka įveikti gana sudėtingą kalną. Bėgiai vingiuoja kaip kalnų takeliai, todėl traukiniui tenka sustoti, pakeisti bėgius ir kurį laiką važiuoti atbulomis, o vėliau vėl padaryti dar vieną zigagą ir tęsti kelionę į priekį.
Visa tai vyksta nepaliaujamai grožintis atsiveriančiais slėniais ir kalnų vaizdais.
Ši transporto priemonė nėra pati greičiausia, tačiau ant stogo praleistas pusdienis buvo puikus. Traukiniui grįžus iš Velnio nosies į greta esantį Alausi miestelį lieka tik susirinkti daiktus, pramankštinti kojas ir įkirtus vištienos su ryžiais keliauti toliau, į beveik paskutinį mūsų kelionės Ekvadore tikslą – Cuenca miestą. Čia mūsų (ir jūsų) laukia keli įdomūs netikėtumai, bet apie tai – kiek vėliau. :)
