Otherside.lt: pusmetis kitoje pusėje
Viešint Kolumbijoje netikėtai stuktelėjo pusmetis nuo paskutinio pėdsako ant Lietuvos žemelės ir kelių lėktuvų kombinacijos, padėjusios mums patekti į Venesuelą. Po pusmečio viešime šalia esančioje Kolumbijoje. Atrodo nedaug, tačiau atmintyje jau suklotas gausus įspūdžių ir nuotykių bagažas.
Kažkaip simboliškai pasibaigė mūsų pusmetis Pietų Amerikoje – beveik toje pačioje vietoje, nuo kurios pradėjom. Iš pirmosios stotelės Karakaso iki Tagangos miestelio Kolumbijoje galima nuvykti per porą dienų, todėl kiti keliautojai mūsų linksmai klausinėjo: ką jūs čia tiek laiko veikėt?
Ogi štai ką: Venesueloje aplankėm Karibų pakrantę, dviem savaitėm įšokom į Trinidadą ir Tobagą, tada grįžę užsukome prie Anchelio krioklio, plaukėme Orinoko delta ir klaidžiojome po Gran Sabaną. Vėliau keturioms dienoms įlindome Brazilijon, vien tam, kad patektume į Gajaną, Surinamą ir Prancūzijos Gvianą. Ištrūkę iš šių valstybėlių, perplaukėme visą Amazonę ir nuo Iquitos miesto Peru per Ekvadorą vėl užkopėme iki kontinento viršaus Kolumbijoje. Nuo šiol – tik žemyn.
Nuotaikos ir sveikatėlė
Depresijas, galvos skausmus ir stresus palikome Lietuvoje, todėl per pusmetį jie mūsų taip ir neaplankė. Užtai turėjom pakankamai fizinio darbo eidami į Prarastąjį miestą, kopdami į Cotopaxi ar dalyvaudami mažesniuose žygiuose. Kol dalyvauji veiksme, būna ir labai sunkių momentų, bet paskui pajunti, jog kūnas stiprėja ir ištvermė auga, taigi viskas gerai.
Nuotaika puiki beveik nuolat. Jeigu slapta norėtumėte sužinoti, kaip mums blogai, viskas nusibodo, esame liūdni, pikti ir pavargę, tai turim nuvilti – anaiptol. Kai kiekvieną rytą pabundi žinodamas, kad šiandien laukia kažkoks naujas nuotykis, nematytas miestas ar nepažinti žmonės – tiesiog negali jaustis blogai. Galbūt kelionė ir gali tapti rutina, bet per pusmetį to dar nepajutome. Atvirkščiai, pradedame judėti lėčiau, norėdami kuo geriau pažinti lankomas šalis.
Dabar dovanėlė skeptikams. Nors Pietų Amerika ir kitam pasaulio krašte, čia nuotaikas lygiai taip pat veikia prastas oras, nuovargis ir pilnatis. Nėra ko slėpti – būna akimirkų, kai atlaikius varginančią kelionę ar nesiliaujantį lietų norisi šveisti tas prakeiktas kuprines kuo toliau. Bet tos akimirkos greitai praeina, kai pagalvoji, kiek dar liktų nepamatyta ir nepatirta, o paskui pilnatis baigiasi ir optimizmas grįžta.
Ironiška, bet daugiausiai ištvermės pareikalauja nieko neveikimas, jeigu taip galima pavadinti transportavimąsi. Čia nepralenkiama Amazonė. Mėnuo laiko laivuose, kur turi tik siaurutį hamaką ir šiek tiek vietos po juo – rimtas dalykas. O dar ir peršalimas, užpuolęs Žydrę kelionės pradžioje, pridėjo prieskonių.
Dėl ligų – atsiperkame peršalimais ir slogomis, nes kartais tenka labai greitai pakeisti klimato zoną iš atpalaiduojančio pajūrio į vėsius Andų kalnus. Dar buvo keletas apsinuodijimų maistu, keli randai ir įbrėžimai. Kas bus toliau, nežinome, tačiau tikrai džiaugiamės, gavę normalią skiepų dozę. Be apsaugos nuo hepatitų, difterijų ir kitų velnių keliauti būtų šiek tiek baugiau, o be geltonojo drugio skiepų į daugelį iki šiol lankytų valstybių net būtų neįleidę.
Buitis ir kasdienybė
Dar kelionės pradžioje sutikome per pusmetį beveik visą kontinentą pralėkusį vokietį. Žaibas, o ne žmogus. Kai paklausėm, kodėl taip greitai, jis atsakė, kad nemėgsta keliauti ilgiau: nusibosta viešbučių lovos, nuolatiniai važinėjimai autobusais, nežinomybė dėl rytojaus... Praėjo lygiai tiek pat laiko ir pradedame suprasti, apie ką jis tuomet kalbėjo.
Ilgoje kelionėje tikriausiai būtų neįmanoma be poilsio ir tam tikrų pauzių. Kai buitis keičiasi taip greitai, kad net nespėji išsiimti daiktų iš kuprinių, tai pradeda varginti, todėl jau įpratome po ilgesnės kelionės bent trims dienoms sustoti vienoje vietoje, pailsėti ir patingėti. Idealus sustojimas buvo Kartagenoje, kur nebrangiame viešbutyje pavyko rasti puikų kambariuką mansardoje, šiek tiek primenantį mūsų namus Vilniuje. Čia praleidome beveik savaitę.
Kuprinėse per tiek laiko nusistovėjo optimalus daiktų skaičius. Keisčiausia, kad jis nedaug pasikeitė nuo pradžios. Buvo atsiradę hamakai su tinkleliais nuo uodų, tačiau pasibaigus Amazonei jie dingo. Garderobą retsykiais atnaujiname, bet nusipirkę kažką naujo stengiamės atsisveikinti su kuriuo nors senu rūbu, taip išlaikydami pusiausvyrą.
Ekvadore negalėjome susilaikyti spalvinguose ir pigiuose šalies turguose, todėl parengėme pirmąjį siuntinuką namo. Jame pora hamakų, staltiesė, indėniškų medžio indų rinkinukas, pončas ir keli niekučiai. Siuntimas kainavo keliasdešimt JAV dolerių, tačiau ir šias išlaidas įskaičius, pirkinių kaina liko nepadoriai maža.
Galiausiai pavyko susitikti su keliais lietuvių keliauninkais. Pirmiausiai Ekvadore praleidome savaitę su Žydrės ex-kolegomis Tomu ir Rūta su dukra Simona. Po dviejų mėnesių Kolumbijoje šiek tiek planuotai, bet kartu ir netikėtai pasimatėme su lietuvio Domo ir lenkaitės Agatos pora (www.dumse.com). Jie keliauja per Pietų Ameriką iš priešingos pusės ir nuo Kolumbijos jau pasuko į Centrinę Ameriką, o mes toliau keliausime į jų aplankytas šalis.
Keliaudami nuolat būname greta, tačiau išmokom dažniau paklaidžioti po lankomus miestus ir kitas vietoves vieni. Taip atsitinka, kai kurį nors iš mūsų užpuola „deadline‘ai“ ar į patalą paguldo peršalimas. Šitaip Valdas gali tyrinėti apylinkes, kol Žydrė rengia tekstus „Verslo klasei“, Žydrė atsigriebė Kolumbijos kavos regione, kai Valdą užklupo gripas ir pan.
Keli pastebėjimai
Jeigu dėl noro grįžti į Venesuelą abejojome, tai apsilankę Kolumbijoje tikrai žinome, kad čia dar norime grįžti. Puiki šalis, malonūs žmonės, graži gamta ir visiškas atsipalaidavimas... Stereotipas apie šios šalies pavojus – nesąmonė. Naujininkuose gerokai pavojingiau. Greta Kolumbijos rikiuojasi ir Ekvadoras. Šios šalies spygliukai ilgesni, tačiau perkandus žmonių charakterį ir kartais pasitaikantį atšiaurumą, būti čia tikrai gera.
Darbiniai reikalai jau paliko ramybėje, o į kelionę pasiimti mobilieji telefonai tapo visiškais rudimentais. Kita vertus, mūsų abejų neapleidžia vienas keistas sapnas: matome save, grįžusius į Lietuvą. Bendraujame su artimaisiais, draugais ir buvusiais kolegomis, jie mūsų klausia, kodėl grįžom, o mes atsakome, kad čia tik trumpam. Maždaug, parskridome kokiai savaitei ir tuoj tuoj lėksim atgal. Šitas sapnas ir be Vangos pagalbos lengvai perkandamas – paprasčiausiai pasiilgome savo draugų ir artimųjų.
Jeigu daiktas nesugedo per pirmąjį mėnesį, tikriausiai laikys iki galo. Ironiška, bet visos pagrindinės problemos nutiko dar Venesueloje. Lūžo jau ne kartą aprašyti fotoaparatai, sugedo du USB, plyšo rūbai, sproginėjo prisipučiantys kilimėliai... Baigėsi Venesuela ir beveik ramu (tpfu tpfu tpfu). Aišku, visko pasitaiko, tačiau atrodo, kad pavyko atskleisti didžiąją turizmo prekių paslaptį: vienos yra gaminamos tik trumpoms atostogoms ir po dviejų savaičių byra į šipulius, o kitos – tikrai patikimos ir patvarios.
Vis geriau kalbame ispaniškai. Sunku patikėti, kad prieš pusmetį Madrido metro stotyje norėdamas nusipirkti porą bilietų Valdas turėjo iš anksto pasirašyti tekstą. Dabartinių žinių visiškai užtenka būtiniems pokalbiams viešbučiuose, kavinėse ir kitose įstaigose. Pasišnekame ir gyvenimo temomis, gal tik apie Lietuvos istoriją ir politiką kalbant žodelių pritrūksta, bet svarbiausia – beveik visada suprantame, kas yra sakoma mums. Dėl kalbos žinių itin džiaugiamės, nes jų neturint šios šalys prarastų bent du trečdalius savo grožio.
Vis aiškiau klojasi būsimas maršrutas ir jo trukmė. Taigi, iki lapkričio vidurio klajosime po Ekvadorą, Naujus metus sutiksime Peru, o po Trijų Karalių trumpam užsuksime į Boliviją – sako, šiuo metu čia esanti druskos dykuma žiauriai graži. Paskui laukia Argentina, Čilė, Urugvajus ir Brazilija iki Rio de Janeiro. Po to per Paragvajų grįšime į Boliviją ir likusį kelionės laiką praleisime čia. Jei viskas taip ir pavyks, į Europą grįšime kitų metų liepą.
Dėkui, kad sekate mūsų nuotykius, gausiai komentuojate ir domitės. Tikriausiai net nežinote, kokie svarbūs mums esate. Ačiū ir iki kitų susitikimų crossroad.lt. Kelionė tęsiasi.
