Kolumbija: šeši pragaro ratai iki Prarastojo miesto (IV)
Ne toks jau ir prarastas tas Prarastasis miestas. Čia užlipę pamatysite ne tik kelis turistų būrelius, bet ir nuolat apylinkėse patruliuojančių kareivių būrį. Šie prižiūri teritoriją ir saugo lankytojus, tik nelabai aišku, nuo ko. Tiesa, prieš kelerius metus čia sukilėliai buvo pagrobę turistų grupelę, bet dabar didžiausia grėsmė yra tik slidūs akmeniniai laiptai, siauri takeliai ir nuodingos gyvatės.
Prieiname prie kareivuko, po kojomis pasiklojusio vieną tokią raibą gyvatėlę. „Nuodinga?“ – klausiam. „Mirtina, nebent gausit priešnuodžio per valandą“, - ramiu balsu paaiškina kareivukas. Gyvatė greta jo guli suknežinta galva – šį kartą laimėjo žmogus, bet kareiviai pasakoja, kad kartais patruliuojant džiunglėse laimi ir gyvatės, todėl palapinėse jie turi šiek tiek reikiamo priešnuodžio.
Ketvirtos dienos ekskursija
Toliau – dar daugiau kareivių. Matyti, kad neseniai mokyklą baigę aštuoniolikmečiai berniukai čia nelabai turi ką veikti, todėl prisigalvoja užsiėmimų – spoksoti į turistes, žaisti domino ar pozuoti Prarastojo miesto lankytojų fotoaparatams.
Arba šiaip, nuobodžiauja.
Greitai ir mes suprantame, kad rasti įdomų užsiėmimą čia nelengva. Maistu ir nakvynės vietomis rūpinasi gidai – čia rankų kišti nereikia. Galima eiti maudytis į gretimą upelį, bet vanduo ledinis: įšokai, išlipai, nusišluostei ir gana. Kalbėtis su mūsiškiais kolegomis ir greta įsikūrusiais kitų dviejų grupių keliautojais įdomu, bet ir pokalbių temos vieną kartą baigiasi. Lieka tik eiti miegoti.
Miegas Prarastajame mieste kiek kitoks, nei pirmosiomis dienomis. Hamakai liko antrojoje stovykloje, nes čia turistams įrengti keli triaukščiai nameliai, kuriuose priklota purvinų čiužinių. Ploto vos keli kvadratiniai metrai, viskas nuklota čiužiniais ir čia turi įsitekti vienuolika žmonių... Gerai, kad mums pasiseka gauti kiek atokiau paklotą ir platesnį čiužinį. Jis išgulėtas, todėl nugara ir šonai puikiai jaučia grindis. Be to, netrukus puola atakuoti visokie to čiužinio gyventojai: blusytės ir kiti vabaliukai. Tenka patikimai susisupti į miegmaišį. Miegoti čia galima, pailsėti – ne.
Kitą rytą papusryčiaujame ir ramiai (pirmą kartą per šį žygį) iškulniuojame su gidu Isidro apžiūrėti Prarastojo miesto. Grupėje vos pora kolegų supranta ispaniškai, todėl netrukus esame įdarbinami gido vertėjais ir stengiamės susitvarkyti su šita atsakinga pareiga.
Kai aukso ieškotojai aštuntajame dešimtmetyje atrado Prarastąjį miestą, kurį laiką tyliai dirbo čia savo juodus darbelius, nurėdydami auksu dengtas statulas ir knaisiodamiesi buvusių namų terasoje. Vėliau vienas iš kelių niekadėjų prie buteliuko neatsargiai prasitarė apie rastus turtus ir miestas mikliai tapo nebe paslaptis. Kasinėjimai prasidėjo valstybiniu lygiu, tvarką ėmė prižiūrėti armija, netrukus plūstelėjo ir turistai.
Dabar kasinėjimai pristabdyti. Jau atrasta apie 200 akmeninių apskritų terasų, jos yra ne kas kita, kaip anksčiau čia buvusių namų pamatai. Gražios tos terasos, vis atsiveriančios už kiekvieno posūkio, įveikiamo akmeniais laiptukais. Namų nebeliko, nes jų gamybai buvo naudojamos palmės, kurias laikas nušlavė nuo žemės. Tik akmenys liko stovėti savo vietoje.
Palengva vaikštinėdami apžiūrime dalį terasų, tada nusileidžiame iki miesto pagrindinių vartų. Tai vienintelis įėjimas į miestą, kur kiekvienas atvykėlis turėdavo palikti po kokią nors dovaną ir vėliau būdavo nuvedamas į greta tekantį šaltinį nusimaudyti. Sakoma, kad į šitą ledą įšokęs atjaunėji penkeriais metais. Mūsų ištikimas palydovas šuo įšoko, bet dėl to šuniuku netapo, todėl esame linkę įtarti apgaulę.
Prieš sugrįždami į savo stovyklą dar spėjome pasilypėti aukščiau ir nupliekti svarbiausią miesto dalį – valdovų terasas.
Vaizdas puikus, o efektą ypač sustiprina aplink klestinčios džiunglės. Tik porelę turistų iš kitos grupės nusprendėme pabaidyti, kad šiek tiek pasitrauktų ir savo figūrėlėmis mums Prarastojo miesto didybės nedrumstų. Maču Pikču tokio „švaraus“ vaizdo norėdamas tikriausiai nė su patranka turistų nenugainiotum, o čia – tyla ir ramybė.
Tas ilgas kelias namo
Nuo šios akimirkos pasakojimas vyniosis greičiau. Taip atsitiko todėl, kad kelias atgal visada yra paprastesnis ir lengvesnis: takučiai pažįstami, atstumai aiškūs ir netgi stačios įkalnės nebėra tokios baisios, nes bent jau žinai, kad ir jos kažkada baigiasi.
Praleidę visą dieną Prarastajame mieste ir vėl gerokai panuobodžiavę vakare, penktosios žygio dienos rytą iškulniavome antrosios stovyklos link. Vėl pusantro tūkstančio laiptelių žemyn, tikintis nepaslysti ir nenuskrieti iki upės greičiau, pasidalijus į keletą mažų gabaliukų. Vėl braidžiojimai per upę iki užtvankos, kur sutinkame dvi naujokų grupes. Pavargę, nusilpę... „Ar verta?“ – klausia. „Jeigu jau iki čia atėjot, tai užlipkit“, - atsakome kikendami.
Tada vėl gilyn į mišką, kur kojas skalauja kalnų upeliukai, kelią užblokuoja paršai ir greta eina indėnai, klausydamiesi radijo. Užtrunkame viena valanda trumpiau, kol pasiekiame antrąją stovyklą. Jėgų pakankamai, todėl norėtume eiti toliau, iki pirmosios, bet gidas sustabdo: iki lietaus nesuspėsime.
Isidro visiškai teisus. Netrukus giedras dangus apsiniaukia ir duoda lietaus. Mūsų grupės lėtesni kolegos vos spėja laiku pasiekti stogus, o mes per tą laiką net nusimaudyti Buritakos upėje sugebam. Vėl trainiojamės kampais, pavakarieniaujam, bandome žaisti kortomis arba žiūrėti į žaidžiančius ir einame miegoti. Vis tiek elektros nėra todėl saulei nusileidus ir akių vokai užsidaro. Tik uodai virš tinklelio zvimbia, ramybės neduoda.
Paskutinės žygio dienos rytą išeiname ypač anksti, gal šeštą valandą. Skuodžiame iki indėnų kaimelio, perbrendame upę, pasigaminame po lazdą iš greta primėtytų nedidelių palmių stiebų ir kimbame didelei įkalnei į atlapus. Valanda ir mes jau viršuje, šį kartą beveik visi kartu, trūksta tik vaikinukų iš Anglijos ir Prancūzijos, bet jie jau šiek tiek anksčiau įjungė atsipalaidavimo pavarą.
Iki pirmosios stovyklos traukiame su daina, nerimauti verčia tik vis aštrėjanti saulė. Jei atmintis neapgauna, gretima valandos trukmės įkalnė bus beveik be pavėsio, todėl gali labai išsekinti. Taškomės mulų ir karvių išmintuose keliuose, pasipildom vandens butelius nuolat šalia tekančiuose kalnų upeliuose ir neregėtai apsidžiaugiame, išvydę pirmosios stovyklos stogus. Labiausiai džiugina mintis, kad čia bus galima gauti šalto alučio ir energetinių užkandukų. Pačiu laiku! Kol neskubėdami atgauname jėgas, prie mūsų prisiartina... tukanas.
Kažkoks gliukas: Orinoko deltoje kelis kilometrus valtimi plaukėme, kad pamatytume šitą retą paukštį kažkur medžio viršūnėje (gidas sakė, kad mums dar labai pasisekė), o čia tukanas ramiai vaikšto aplink turistus ir mielai pozuoja ant amerikiečio Eriko rankos.
Pailsėję ir sulaukę visų grupės narių, kylame į paskutinį kryžiaus žygį. Įkalnė, ilgas takelis kalno viršuje, status nusileidimas ir kelionė paupiu iki kaimelio, kur mūsų jau laukia sunkvežimiukas „čyva“. Iš viso keturios valandos.
Įkalnė nebūtų tokia baisi (jau pripratom), jei ne ta saulė, apipilanti prakaitu ir atimanti kvapą. Gal todėl pavėsiai tampa itin mielais draugais, o vanduo litro talpos butelyje vis senka. Takelis pakeliui kelis kartus išsišakoja, todėl net pradedame nerimauti dėl pasirinktos krypties, kol naujazelandietis Ethanas džiugiai šūkteli: „Žiūrėkit, arbūzo vieta!”.
Iš tikro, prieš šešias dienas čia valgėme arbūzą. Dar smagiau prisiminti, kad tai įvyko užlipus į viršūnę. Tai reiškia, jog nuo šiol – tik žemyn. Nors vis statėjanti nuokalnė vargina kelių sąnarius ir neleidžia atsipalaiduoti, šuolis po šuolio artėjame žemės link ir netrukus ją pasiekiame. Čia kurį laiką keliaujame paupiu kartu su angle Tabi ir naujazelandiečiu Ethanu.
Jie neseniai įveikė dar vieną populiarų Pietų Amerikos treką – Venesueloje įkopė į Roraimos stalkalnį. Jei pamenate, mes šito plano atsisakėme dėl kosminių kainų, bet trumpesnėms atostogoms atvykę kolegos susigundė. Jų teigimu, Roraima už Prarastąjį miestą buvo sunkesnė jau vien dėl to, kad maistą, palapines ir kitą mantą teko neštis patiems, o ir kelias ten – tik į viršų arba atvirkščiai.
Galiausiai paliekame savo draugus prie upės, nes Ethanas būtinai užsimano nušokti į vandenį nuo didelio akmeninio šlaito (vis dėlto, šuolių su virve tėvynės atstovas). Patys nenorime keisti tempo, todėl užtikrintai braunamės tolyn, sutikdami dar dvi turistų grupes. Šitie ką tik pradėjo savo šešių pragaro ratų kelionę. Švaručiai, tvarkingi, gražūs, ką tik papietavę. Norėtųsi pamatyti juos po savaitės ir išvysti tai, ką jie dabar mato žvelgdami į du pavargusius, murzinus ir alkanus mus.
Pakeliui namo Valdas prisitrynė keletą pūslių ant kojų, todėl batus laiko karabinu prisegtus prie kuprinės ir sukandęs dantis šlepsi per upę. Žydrė dar sugeba paskutinį kartą brendant per vandenį nuslysti nuo šlapio akmenuko ir pūkšteli į vandenį. Laimei, kuprinė lieka sausa, o rūbai šiaip ar taip buvo šlapi nuo prakaito. Lieka tik pasijuokti iš paskutinio nuotykio.
Tada prieš akis iškyla kaimelis, mūsų laukiantis vairuotojas, gardūs pietūs ir patogus suolelis. Čia ir sulaukiame savo grupės draugų. Anglai su prancūzais grįžta paskutiniai, pavėlavę apie porą valandų, bet patys prisipažįsta pirmoje stovykloje užsipirkę alučio, sušokę į upę ir gerai atsipalaidavę. Dabar jau lieka tik susipakuoti dauktus ir nusikratyti su „čyva“ atgal iki Santa Martos. Šį kartą be jokių užklimpimų ar didesnių nuotykių.
Kaip ir priklauso, vakare susitinkame su visais naujais draugais iš mūsų grupės ir kartu pavakarieniaujame. Atrodo, nuolat bendravome šešias dienas iš eilės, tačiau įspūdžių turime pakankamai, kad šnekos lietųsi iki pat kavinės uždarymo. Grupė buvo puiki, o kelionė – tikrai verta išlieto prakaito, skaudančių raumenų ir totalaus nuovargio.
Trumpa instrukcija
Suguldę įspūdžius trumpai pasidalinsime informacija, kuri gali būti naudinga, jei nuspręstumėt patys nukeliauti į taironų Prarastąjį miestą.
- Savarankiški žygiai į miestą draudžiami, treko pradžioje nuolat budi ir turistus tikrina kariuomenė, todėl turistinės grupės neišvengsite
- Santa Martoje ir greta esančioje Tagangoje yra iš viso keturios agentūros, organizuojančios žygius į Prarastąjį miestą. Didžiausios (ir dažnai pigiausios) yra „Turcol“ bei „Sierra tours“
- Už šešių dienų turą kaina turi siekti 300 tūkst. pesų. Jei bus daugiau, kažkas bando pasipelnyti. Tiesa, kartais ir didžiosios kompanijos iš pradžių renka didesnę kainą, o jei į grupę surenka bent dešimt žmonių, dalį pinigų grąžina (nes kuo daugiau, tuo pigiau)
- Turą galima rezervuoti internetu ar telefonu, o sumokėti atvykus. Taip žinosite tikslią žygio dieną, kada bus surinkta grupė ir optimaliau susiplanuosite laiką.
- Į žygį būtina pasiimti miegmaišį, gerus batus, tvirtas šlepetes ar batus bridimams per upę bei laisvalaikiui stovyklose, bent vieną porą atsarginių rūbų (jei sulytų), prožektorių, šiek tiek užkandžių, būtiniausius higienos reikmenis, pleistriukų, šiek tiek vaistukų ir purškalą nuo uodų. Hamakais, maistu ir moskitų tinkleliais pasirūpina gidai
- Į kelionę reikia pasiimti litro talpos vandens butelį. Tiek užteks, nes pakeliui bus pilna upelių, kuriuose vanduo geriamas ir tikrai geras, tad butelį galima prisipildyti
- Pirmojoje stovykloje yra elektra (galima pasikrauti baterijas ir pan.), galima įsigyti užkandžių ir gėrimų, bet geriau tuo pasirūpinti iš anksto
- Kelionės metu būtinai lis, tad striukė nuo lietaus tikrai pravers, o kuprinėje esantys svarbūs daiktai saugiau jausis neperšlapmamuose maišeliuose
- Nors į turo kainą įskaičiuota viskas, ko prireiks kelionės metu, turėkite keliasdešimt tūkstančių pesų su savimi (kokaino fabrikėliui apžiūrėti, gido arbatpinigiams ar dar kam nors)
- Jei esate fiziškai stiprūs ir neturite šešių dienų šiam žygiui, galima su gidais tartis dėl greitesnio maršruto. Penkių dienų visiškai pakanka, o kai kurie monstrai spėja sulakstyti į Prarastąjį miestą ir per keturias dienas.
