Kolumbija: kalnuose paslėpta dykuma
Kai drėgnuoju sezonu beveik visą Kolumbiją kasdien vandeniu maitina liūtys, ši šalis įsigudrina turėti savo teritorijoje tikrų tikriausią dykumą su smėliu, kaktusais ir alinančiu karščiu. Na, o mes įsigudriname čia atvažiuoti ir tą dykumą apžiūrėti.
Baisiai keista – taip neseniai dar buvome periodiškai skalbiami lietaus San Agustine, o už penkių valandų kelio esančioje Villaviejoje saulė stogais ridinėjasi. Kartais nulyja ir čia, bet už kelių kilometrų esanti Tatakoa dykuma išlieka stebuklingai sausa. Netrukus pabandysime rasti šios anomalijos priežastis, o kol kas rūpi išspręsti vieną svarbesnį uždavinį: kur šitame laiko pamirštame kaimelyje rasti nakvynę?
Apšylame kojas
Mus čia atvežęs vairuotojas (džipo numeriai 666 nieko gero nežada) siūlo nueiti į vienintelį kaimelio viešbutį. Kaip ir reikia tikėtis, už purviną skylę su šešiomis lovomis savininkė norėtų gauti apie 60 litų, todėl mandagiai ją pasiunčiame ir einame laukan.
Prie mūsų tuoj pristoja gidas Raulis ir tuk-tuku ginkluotas taksistas Chosė. Abu labai malonūs ir norintys padėti, todėl nujaučiame, jog netrukus gausime komercinį pasiūlymą. Taip ir yra, skrybėlėti šaunuoliai padeda mums surasti bobutę, kuri gana pigiai išnuomoja kambarį savo name, o paskui prasideda išvykos į dykumą pardavimas.
Kaina, kurios nori gidas Raulis, siekia gal šimtą litų už pusdienio išvyką. Čia jau kartu su taksisto Chosė paslaugomis. Šis visą laiką išlieka ramus ir kramto lūpą, kol šnekusis Raulis pučia miglą. Po bemiegės nakties esame visiškai nusibaigę, todėl netrukus sudaužome visas Raulio viltis atsakymu „Ne“ ir užtrenkiame duris. Vakare pabandysime surasti kokį pigesnį būdą pamatyti dykumą.
Deja, po siestos sekasi nekaip. Miestelio centre yra keli gidai, bet jie tik kažką mekena ir sako, kad viską gali padaryti, bet nedaro nieko. Kartą pribėga berniukas ir siūlo nuvykti į dykumą. „Už kiek?“, - klausiam. „Palaukit“, - sako berniukas ir nubėga. Nebegrįžta. Mistika.
Kita miestelio keistenybė – restoranai, kuriuose nėra maisto. Užeini į vidų, atsisėdi, o apie maistą paklaustas savininkas tik gūžčioja pečiais ir siūlo eiti kitur. Galiausiai randame visai smagią užeigą, kur apkūnios moterėlės greitai paruošia vištienos kepsniukų ir sriubos, o baigus pietauti prie mūsų atkrypuoja gražuolė papūga.
Be didelių ceremonijų, papūga prilenda prie Valdo ir mielai užsikaria ant jo atkištos rankos. „Viskas, dabar nenuimsit – ji labai mėgsta vaikinus“, - juokiasi restoranėlio savininkė. Iš tiesų, papūga tik pasilipa aukščiau ir pradeda snapu graibyti Valdo ausį. Priėjus šeimininkei karksi ir bando kirsti į ranką.
Šiaip ne taip papūgėlę nukrapštome ir paliekame didžiai nusiminusią. Villavieja yra nedidelis kaimukas, todėl per tą patį vakarą apžiūrime beveik viską. Netgi randame interneto kavinę su mūsų bendraamžiais kompiuteriais.
Sutemus ramus ir atsipalaidavęs miestelis pasikeičia. Saulės dieną prisibijantys vietiniai lenda lauk, marširuoja gatvėmis, važinėja motociklais, ragauja užkandžius lauko kavinėse, geria alų gretimose užeigose... Žmonės malonūs visoje Kolumbijoje, bet čia jie turistų mato nedaug, todėl yra dar malonesni ir draugiškesni.
Dar čia yra parduotuvė, kur viskas, nuo šampūno iki vyno, yra pagaminta iš kaktusų. Verta paminėti ir kažkokią metalinę pabaisą centriniame parke (sako, anksčiau čia tokių būta). Žodžiu, kaimukas pradeda mums rimtai patikti.
Baseinas dykumoje: mitas ar džiugi realybė?
Kitą dieną keliamės anksčiau, bet nieko dėl to nepešame.Tikėjomės prigriebti kokį vyruką, kuris mus nuvežtų iki dykumos, kol dar neįsiplieskė saulė. Norint pamatyti visas gražiausias Tatakoa vietas, reikia įlysti į dykumą bent 14 kilometrų. Į vieną pusę tokį kelią nueitume, bet pirmyn ir atgal būtų sudėtinga, ypač kai įsidienojus temperatūra pasiekia 40 laipsnių ir pradeda rimtai rauti stogą.
Ir štai čia vėl pasirodo vakarykštis taksistas Chosė su savo baltu, tarsi pieno puta atplaukusiu tuk-tuku. „Važiuojam į dykumą“, - klausia. „Taigi brangu“, - sakom. „Bet aš jums be gido siūlau važiuot, pats galiu gidu pabūt“, - siūlo išeitį Chosė.
Netrukus susiderėję dėl pakenčiamos kainos jau dardame su triračiu tuk-tuku dykumon, niūniuodami nešvankią „Ruination“ dainušką: „Dykuma, dykuma, kokia tu plati“... Šitaip greitai privažiuojame observatoriją ir būrius kareivių.
Observatorijai būti dykumoje gerai, nes čia naktimis gali teleskopais badyti dangų be jokių miesto šviesų ir pašalinių trukdžių. Kareiviams dar geriau, nes čia galima treniruotis ir bandyti visokius ginklus. Tik mums kuo toliau, tuo neramiau, nes saulė kyla ir aplinka kaista.
Pirmiausiai stabtelime prie kelių kopų ir išbaidome laukinius ožius. Kol Žydrė pleškina savo atnaujintu fotoaparatu smėlėtus vaizdus, Valdas staiga suvaitoja pamatęs, kad pamiršo pakrauti savo fotiko bateriją ir ji jau atiduoda galus. Nieko, dar šiek tiek veiks.
Chosė vaikšto kartu su mumis po dykumos labirintus, parodo skylę kopoje, vadinamą dykumos akimi ir pasakoja, jog šita stebuklinga vieta susidarė judant žemės plokštėms. Vaizdžiai tariant, anksčiau čia tyvuliavęs ežeras buvo kilsteltas į viršų ir atidavė vandenį greta tekančioms upėms. O kodėl gi nėra lietaus, jeigu visur aplinkui lyja, - paklausite. Ogi lietaus debesiukus sustabdo aplink esančių kalnų grandinės. Štai jums ir dykuma su kaktusais, driežais ir kitais privalomais atributais.
Las Hoyas – toliausiai nuo kaimelio esantis dėmesio vertas dykumos regionas. Čia atvykstame jau įsidienojus, todėl saulė pradeda negailestingai kepinti. Chosė to tarsi nejaučia, lekia į priekį ir toliau mus vaišina įdomybėmis.
Štai tie dideli, žvakidę primenantys kaktusai ir yra vadinami žvakidėmis, o tie maži pažeme augantys pupsikai su kepurėlėmis, yra juodagalviai.
Kartais tose kepurėlėse būna pipiriuko formos vaisių. Jie valgomi ir tikrai skanūs.
O čia vienas įspūdingiausių radinių – vėjo suformuotos smėlio skulptūros, kurias vietiniai vadina „vienuolėmis“. Juk panašu, ar ne?
Na, ir vakaro vinis – baseinas vidury dykumos. Kažkoks patrakęs verslininkas sugalvojo Ignobelio premijos vertą planą toje dykumos vietoje, kur galima rasti vandens, pabetonuoti baseiną ir lupti iš turistų po keturis litus už pasimaudymą.
Valdas, neiškentęs karščio, įšoka į vandenį ir kelis kartus perplaukęs baseiną, pasigalynėja su čia besiturškiančiu berniuku, kuris ilgiau išbus po vandeniu. Žydrė teisėjauja. Berniukas laimi.
Grįždami iš dykumos atgal dar sustojame pakelės užeigoje gurkštelėti alaus ir džiaugiamės aplink laigančiais ožiukais.
Tuo tarpu už namo vienam ožiukų draugui jau nebe taip faina ir jis jau nebelaigo po pievą. Jis jau ruošiamas pietums. Artėjant vidurdieniui turistų aplink daugėja. Atsirana netgi du aktyvuoliai, atėję tuos keturiolika kilometrų iš kaimelio pėsčiomis. Neatrodo laimingi, todėl džiaugiamės, neišbandę jų likimo. Dar po valandos grįžtame su tuk-tuku atgal ir lūžtame pietų miego (ach, kaip tai yra gera!).
Lieka tik praleisti Villaviejoje dar vieną naktį, o kitą dieną jau keliauti su kuprinėmis į miestą, kuriame nereikia prisistatinėjant skiemenuoti Lietuvos pavadinimo. Visi čia mus ir taip žino, ačiū už tai buvusiam miesto merui Antanui Mockui. Taip, kalbame apie Bogotą, Kolumbijos sostinę.
