Ekvadoras: mūsų aukščio rekordas
Kaip šiandien menam save stovinčius Kinijos nacionaliniame parke ir žvelgiančius į snieguotą viršūnę. Trys tūkstančiai metrų... Ohoho, vyryčiai! Po Ekvadore aplankyto Cotopaxi ugnikalnio mastelis neabejotinai keisis. Nors patyrę laipiotojai tikriausiai springtų iš juoko, sužinoję apie mūsų kopimą, bet mums penki kilometrai arčiau dangaus yra didelis dalykas.
Taip jau Ekvadoras surėdytas, kad kartais netgi atvykęs į paprastą miestą susiduri su aklimatizacijos reikaliukais. Štai, išlipom Latacungoje iš autobuso ir judam link miesto centro. Sunku neišpasakytai: kuprinės link žemės stumia, kvapo pagauti neina, o galvoje kažkas spaudžia.
Kas čia dabar? Prasta fizinė forma? „Jūs tik nesiplėšykit, - pataria Rūta su Tomu. – Aukštis čia viršija du su puse kilometro, todėl judėti reikia lėtai, kvėpuoti giliai ir nepamiršti pailsėti“. Tikra tiesa – kai pradedi laikytis kalnų taisyklių, gyventi Latacungoje tampa lengviau.
Vergai savo noru
Sustojame Latacungoje dviem naktims, kad apsiprastume su pakitusiais aukščiais ir slėgiais. Miestas nėra kažkuo ypatingas, nes iš kolonizatorių laikus siekiančios praeities nekažin kas liko – prieš kelis šimtmečius greta stūksantis Cotopaxi nubudo ir tris kartus išriaugėjo ant Latacungos tiek lavos ir pelenų, kad miestą tekdavo atstatinėti iš naujo.
Dabar Latacungos gyventojai vulkanui keršija – pardavinėja brangius turus tuntais plūstantiems turistams. Tūkstančiai turistinių batų kasdien trypia Cotopaxi šlaitą, bandydami užlipti kiek galima aukščiau. Vienų tikslas yra 4800 metrų aukštyje esanti pirmoji bazė, kiti palipa dar du šimtus metrų iki sniego, o tretiems pasiseka užkopti iki paties kraterio, vis dar spjaudančio šiek tiek dūmų.
Nuo poreikių priklauso ir turo kainos, vidutiniškai siekiančios apie 40 JAV dolerių už dienos išvyką. Mes pasinaudojame draugų pasiūlymu apsilankyti greta Cotopaxi nacionalinio parko esančioje „Secret garden“ viloje ir kelionę į vulkaną organizuoti tenai. Šią slaptą vietelę Rūta, Tomas ir Simona aptiko dar viešėdami Ekvadoro sostinėje Quito, kur apsistojo tokio paties pavadinimo viešbutyje.
Savininkas australas be šio viešbučio turi ir vilą prie ugnikalnio. Abiejose vietose jam vergauja keliautojai savanoriai. Gal mes čia per griežtai pasisakėme, bet tokia jau tiesa. Kada nors plačiau parašysime apie savanoriško darbo galimybes kituose kraštuose, kai keliautojai kelioms savaitėms ar mėnesiams sustoja vienoje vietoje, kad padėtų mažų kaimelių bendruomenėms – mokytų vaikus angliškai, tvarkytų visuomeninius pastatus, padėtų bendruomenei prekiauti savo rankdarbiais turguje...
Australas savanoriavimą supranta kiek kitaip, kviesdamas keliautojus dirbti šeštaisiais numerėliais savo viešbutyje ir viloje. Už tai keliautojai gauna maisto ir nakvynę, bet nėra jokios socialinės potekstės – vien tik darbas su atvykstančiais turistais, nešančiais australui nemažą pinigėlį.
Savanoriai į savo pareigas irgi žiūri pro pirštus, todėl visai nenustembame, kad mūsų siųstas laiškas dėl lovų rezervavimo pasiklydo, vietų viloje nebėra ir du žmonės niekaip netelpa. Štai dėl tokių atvejų ir verta turėti su savimi palapinę – nors australas įsigudrina ir už jos pastatymą nuplėšti 15 dolerių, tačiau apsikamšę jo duotais čiužiniais ir apklotais puikiai apsigyvename arčiau gamtos.
Žygis iki ganyklos pabaigos
Organizaciniai nesklandumai ir keistas požiūris į savanorius yra vienintelės šito pasakų namelio problemos. Visa kita tikrai gniaužia kvapą: grožimės skoningai įrengtais svečių namais, šildome kojas prie židinio ir vartome keitimuisi skirtas knygas, sūpuojamės prieangyje pakabintuose hamakuose, o kai kitą rytą pasitraukus debesims prieš akis atsiveria visa Cotopaxi didybė – turi tiesiog sustoti ir žiūrėti. Gėrėtis.
Valdas netrukus randa dar vieną pasigėrėjimo objektą: Sigutę. Tokį vardą mikliai suteikiame prašmatniame gardelyje auginamai juodos spalvos kiaulei. Žiauriai draugiškas sutvėrimas. Valdas su Simona vis neša jai bananų žieves ir kitų vaisių liekanas, kurias Sigutė sušlamščia dėkingai čepsėdama ir tampa pačia geriausia drauge.
Atvykome čia dviem nakvynėms, todėl pirmąją dieną skiriame nedideliam žygiui iki arčiau esančio ugnikalnio Ruminjaui. Dalį kelio važiuojame su džipu (smagiausia juo kratytis sėdint ant stogo), o kai kelias tampa pernelyg status, tęsiame žygį pėsčiomis.
Aukščiai vėl pasikeitė – vila yra maždaug 3300 metrų aukštyje, o žygiuodami link Ruminjaui planuojame pasiekti apie 4 kilometrų aukštį. Didžiąją laiko dalį einame per skurdžias kalnų ganyklas, kurių stačiuose šlaituose karvės kažkaip sugeba išsilaikyti ir nenuriedėti žemyn.
Penkiasdešimt žingsnių ir pailsim, dar trisdešimt – ir pertrauka. Greičiau neįmanoma, nes aukštis daro savo. Paskubink žingsnį ir galvą tuoj pradeda stuksenti slėgio plaktukai, o nuovargis lenkia prie žemės. Tik karvėms nieko – rupšnoja savo pavienius žolės stagarus, stebėdamos mus abejingomis akimis.
Galiausiai pasiekiame vietą, kur žolė baigiasi, užleisdama vietą vulkano akmenims. Aukščiau lipti gana pavojinga, dėl didelio vėjo ir kalną apsupusio rūko, todėl sugraužiame po kelionėn įdėtą sumuštinį, palypėjame iki greta esančio piršto formos akmens ir grįžtame į vilą.
Pakeliui oras pragiedrėja ir už kiekvieno kampo išlenda vis gražesnis snieguoto Cotopaxi vaizdas. Tai Cotopaxi išlenda virš kaimelio...
...tai stūkso prižiūrimas asiliuko...
...tai maivosi, pagražintas arklių kaimenės...
... arba kyšo iš melioratorių perskelto kalniuko.
Ar dar reikia sakyti, kad po tokios grožio porcijos grįžtame namo lengvoje komoje? Valdas išranda teoriją, kad vulkanas yra tarsi spuogas ant odos – iškyla lygioje vietoje, išsilieja ir nurimsta. Galbūt Cotopaxi ir yra panašios prigimties, bet tokiu atveju tai yra gražiausias spuogas pasaulyje.
Einam aukštyn!
Po pasivaikščiojimo, Tomo taikliai įvardinto “trekingu iki ganyklos galo”, pareiname į vilą vakarieniauti puikiai ekvadoriečių moterėlių pagamintos picos. Bet kur čia valgysi, kai lauke toks grožis! Matyt, Dievulis nusprendė atsigriebti už tai, kad viešėdami Banjos negalėjome per debesis pamatyti veikiančio Tunguraua vulkano, todėl prieš nusileidžiant saulei padovanojo mums dar vieną vizitą į paralelinį, daug gražesnį, Ekvadoro pasaulį.
Bet dar palaukit, dar laukia kita diena, kai vos pakrikę iš miego susikrauname daiktus ir lekiame į džipą. Šiandien kopsime į patį Cotopaxi. Dvi valandos ant džipo stogo ir jau esame aikštelėje, kažkur puspenkto kilometro aukštyje. Va taip viskas čia paprasta – neteko net kojų gerai sušilti, o jau beveik pasiekėme Monblano aukštį.
Mūsų džipo bendrakeleivių kompanija gana spalvinga: australė, į kiekvieną klausimą atsakanti nereikšmingų aplinkybių ir jaustukų lavina, kažką tikrai vartojantis anglas, žodį “fuck” pasakantis dažniau nei jungtuką “and”, dar vienas australas dideliais akiniais nuo saulės, penki lietuviai, vokietė, prancūzė…
Visi pradedame kilti link pirmosios kalno stovyklos ir netrukus įsimaišome į magraspalvę kitų turistų ir vietinių gyventojų minią. Judėdami į viršų, klimpstame žvyruotoje Cotopaxi žemėje.
Vieni patyrę, apsiginklavę trekingo lazdomis ir kalnų batais – tokie tiesiog nurūksta į viršų, po kelių akimirkų dingdami rūke. Kitiems, kaip ir mums, šis iššūkis pakilti tris šimtus metrų į viršų reiškia kvapo atgavimo sustojimus kas dešimt metrų. Situaciją dar labiau apsunkina užklupę debesys, į veidą žeriantys smulkių ledukų sluoksnį. Iš pradžių Žydrė dvejojo dėl pasiimtų šiltų skarų, tačiau dabar galima jai pavydėti – šiluma čia geriausias draugas.
Kuo arčiau bazės, tuo daugiau apsigręžiančių eiti atgal ar krentančių ant žemės be jėgų. Ypač graudu stebėti vieną šeimą. Gal penkių metų berniukas, aprengtas kaip lakūnas iš II pasaulinio karo, į priekį gali judėti tik nešamas tėvelio ir nieko nemato per savo gremėzdišką akvalangą. Jo mama kuo toliau, tuo dažniau nuslinkusi vos kelis metrus tiesiog krenta kryžiumi ant žemės. Dėl ko?
“Priminkit tas penkias priežastis, kodėl man patinka kalnai”, - prašo Rūta, bet negalime jai atsakyti, nes patys tų priežasčių nežinome. Vis dėlto, paskutiniai metrai iki stoties galiausiai lieka užnugaryje, o prieš akis žiba užrašas ant medinės lentos – 4800. Taip, beveik pasiekėme penkių kilometrų aukštį.
Stotyje gauname kakavos, neaiškios sriubos ir sausainių. Tomui nuo ryto streikuoja sveikata, todėl draugai apsisprendžia sustoti šiame aukštyje ir daugiau nebesiplėšyti. Mes susižvalgome – atrodo, pasistiprinę galėsime lipti aukščiau.
Rekordinis sniegas
Taip pasidaliję į dvi grupes trumpam išsiskirstome. Mūsų kelias veda toliau, iki pat snieguotos Cotopaxi kepurės pradžios. Šita atkarpa gerokai lengvesnė, nes gruntas ne toks klampus, o kelias ne toks status. Taip pamažėle vingiuodami net nustembame, už pusvalandžio po kojomis pajutę sniegą.
Lipti aukštyn galėtume, bet nesame pasirengę – sniegas per slidus, o „kačių“ neturime. Lieka tik pakopti kelis metrus aukštyn, įsiamžinti patiems ir nupliekti už kelių šimtų metrų žemyn besileidžiantį vienišą keistuolį.
Penki tūkstančiai metrų. Atšvenčiame savo asmeninį rekordą. Aišku, lipti reikėjo vos pusę kilometro į viršų, bet po visų slėgo pokyčių ir kitų vargelių jaučiamės truputį ypatingai. Dabar laukia kelias atgal, kuris jau primena lengvą pasivaikščiojimą: nerviname lipančius aukštyn ir lekiame link džipo, stengdamiesi negriūti ant nugaros.
Ką norėtume padaryti čia apsilankę kitą kartą? Žinoma, užlipti iki viršūnės, siekiančios beveik šešis kilometrus. Tam reikėtų įrangos ir daugiau pastangų, bet tikime, kad pavyktų. O dabar sėdame ant pamėgto džipo stogo ir lekiame atgal begaliniais laukais, nusėtais iš vulkano išspjautų akmenų.
Vienas nuotykis baigėsi, „n“ nuotykių dar laukia ateityje, bet dabar apie tai mažiausiai galvojame – reikia pasiekti Ekvadoro sostinę Quito ir linksmai praleisti paskutinę naktį su mūsų seniai matytais draugais, nes jau rytoj ryte lėktuvas juos gabens atgal į Lietuvą. Ech, tos atostogos... :)
