Ekvadoras: mes juos susitikome!
Po penkių kelionės mėnesių yra labai keista mažo Ekvadoro miestelio gatvėje pamatyti lėtai žingsniuojančius pažįstamus žmones. Dar keisčiau išgirsti lietuvių kalbą ne iš mūsų lūpų, o kai viešbučio kambarėlyje pakvimpa lauktuvėmis (rugine duona ir vytinta mėsa), atrodo, tarsi realybė liko kažkur kitame pasaulyje, atvedusi mus į pasaką.
Iš Peru spurtavome į Ekvadorą žinodami, kad čia mūsų laukia ne tik keletas vulkanų, bet ir iš Lietuvos atostogauti atvykę Žydrės ex-kolegos Tomas ir Rūta su dukra Simona. Likimas dūrė pirštu į susitikimo vietą – Banjos miestelį Ekvadore, tačiau prieš susikertant mūsų keliams, dar turėjome atlaikyti smagų kelio galą nuo pasienio.
Bolivijos išeivių kaimelyje
Inkų klestėjimo laikais vietinės Pietų Amerikos indėnų bendruomenės susidūrė su skirtingais likimais. Vienos pakluso naujai imperjai, kitos ilgai priešinosi, o trečios buvo priverstos išsikraustyti iš savo žemių ir ieškoti laimės svetur.
Tokį išeivių kaimelį aplankėme pačią pirmą kelionės Ekvadore dieną. Saraguro – kaimelis pietiniame Ekvadore, glaudžiantis iš Bolivijos atkeliavusių indėnų bendruomenę. Sustoti čia neplanavome ir tik dėl keisto atsitiktinumo galėjome geriau pažinti vietinius žmones.
Ryte išvykę iš Peru, po kelių valandų kirtome sieną ir jau vakarėjant atvykome į greta pasienio esantį Loja (tariamas gana linksmai – Locha) miestą. Diena jau buvo paaukota transportavimuisi, todėl nusprendėme dar kelias valandas praleisti autobuse ir nuvykti iki kito Ekvadoro miesto Cuencos.
Tiesa, netrukus susidūrėme su žiauria Ekvadoro transporto sistema. Čia tiek daug visomis kryptimis važiuojančių autobusų, kad išlipęs vienoje stotyje neturi laiko nei pavalgyti, nei į tualetą nubėgti – tave tiesiog įneša į kitą autobusą.
Šitaip nuo ryto nevalgę, buvome įlaipinti į Cuencon važiuojantį autobusą, tačiau greitai supratome, kad iki jo nenuvyksime. Gurgiantys skrandžiai, tiktai stovimos vietos penkioms valandoms ir pavargusios galvos greitai suplanavo išsigelbėjimą – už dviejų valandų kelio esantį Saraguro miestelį.
Pakeliui susidūrėme su nuošliauža, kurios atneštame dumble užklimpo žemas amerikietiškas automobilis, sudaręs kilometrines eiles siaurame kalnų kelyje (sekasi mums su nuotykiais keliuose). Šiaip ne taip ištrauktas iš dumblo, crysleris buvo patupdytas kelkraštyje geresnių laikų tikėtis, o mes su autobusu pajudėjome toliau ir netrukus išsilaipinome Saraguro.
Vakare ieškoti nakvynės visada sunkiau, nes viešbučių darbuotojai mato, kad esi pavargęs ir tiesiog neturi pasirinkimo. Gal todėl mūsų aplankyto viešbučio darbuotoja iš pradžių užgiedojo 20 JAV dolerių kainą (oficiali Ekvadoro valiuta – JAV doleris), bet pamačiusi, kad rengiamės eiti toliau, greitai sumažino sumą iki dvylikos. Na va, dabar jau galima gyventi.
Kitą dieną mūsų autobusas turėjo atvykti tik vakare, todėl turėjome pakankamai laiko vietinėms grožybėms apžiūrėti. Kaimas kaip kaimas – nieko tame Saraguro labai įdomaus neaptikome, tačiau vienas dalykas tikrai atsipirko. Taip, tai vietiniai žmonės.
Kai vaikštai gatvėmis ir matai aplink zujančius indėnus su ilgomis juodomis kasomis, odinėmis liemenėmis ir ties puse blauzdų pasibaigiančiomis kelnėmis,o prie bažnyčios šventoriaus išsirikiuoja šiltomis skaromis apsitūlojusios moterėlės...
Kai spalvingoje valgykloje šalia tavęs atsisėda du indėnų senučiukai, vilkintys tradiciniais rūbais ir užsisako to paties, kas yra ir tavo lėkštėje...
Tada jautiesi, tarsi būtum ne realybėje, o gerame filme, kurį visada norėjai pamatyti.
Sveiki įlipę į vonią!
Sužavėti Saraguro indėnų savitumo, vakare patraukėme toliau ir paryčiais pakeitę autobusą, pirmųjų saulės spindulių lydimi pasiekėme miestelį Banjos (ispaniškai pavadinimas reiškia vonias). Jis labai populiarus tarp turistų, nes čia galima pasiturkšti terminio vandens voniose, pavažinėti po kalnuotas apylinkes dviračiais, keturračiais, pajodinėti arkliais, pasivaikščioti...
O svarbiausia tai, kad šis miestelis yra visai greta aktyvaus vulkano Tungurahua. Prabudęs 1999 metais vulkanas sukėlė regione rimtą isteriją. Nenorėdami laidotuvių po lavos sluoksniu žmonės buvo priversti evakuotis ir negalėjo grįžti į savo namus net tris mėnesius. Vienas atkaklus Banjos miestelėnas netgi žuvo nuo miesto praėjimus saugančio kareivio rankos – taip norėjo grįžti namo, kad nepaisė jokių įspėjimų ir karinių barikadų. Grįžo karste.
Atvykę į Banjos norėjome tik dviejų dalykų: išsimiegoti po 12 valandų kelionės naktiniu autobusu ir susitikti su mūsų draugais, atvykusiais čia kiek anksčiau. Miestelyje viešbučių pilna, todėl netrukus radome 12 JAV dolerių už nakvynę prašantį žmogėną, kurio pasiūlytas kambarys buvo su balkonu ir vaizdu į centrinę miesto aikštę bei gretimus kalnus. Brazilijoje net visiškos skylės kainuodavo trigubai brangiau...
Nusnaudę vakare apžiūrėjome miestuką ir užsukę į vieną kavinę lauke pamatėme tris pažįstamus siluetus! Taip susitikome su žemiečiais, atvežusiais mums tai, ko jau nebuvome jautę penkis mėnesius – truputį Lietuvos.
Nuo šios akimirkos mūsų keliai susijungė artimiausiai savaitei – tiek, kiek draugams liko laiko iki atostogų pabaigos. Pirmiausiai nusprendėme patyrinėti kalnuotas Banjos apylinkes, vėliau kartu vykti iki antro pagal aukštį Ekvadoro vulkano Cotopaxi ir pabaigti kelionę sostinėje Quito.
Metas atsipalaiduoti
Jeigu rytoj bus geras oras, galbūt atsivers vaizdas į Tungurahua vulkaną, todėl Valdas pasiūlo keltis apie šeštą ryto ir pradėti žygį į gretimus kalnus tikintis, kad kalnai, kaip ir visame pasaulyje, geriausiai būna matomi ryte. Kas galėtų patikėti, kad tai pasiūlė miegojimo virtuozas Valdas? O kas galėtų patikėti, kad prie Banjos esantis vulkanas nuo debesų išsivaduoja visai ne ryte, o apie penktą valandą vakaro?
Deja, pastarąją naujieną sužinojome per vėlai, todėl teko aštuonias valandas klaidžioti debesyse, lipti stačiais ir slidžiais kalnų keliukais bei sutikti dėdulę, kuris mus pasikvietė į namus, pavaišino gardžia arbata ir viską sugadino, už tai paprašęs dolerio. Nemokėjome nė cento (juk pats kvietė), bet ekvadorietiško vaišingumo mitas gerokai susvyravo. Vis dėlto, gerai ir aktyviai pasivaikščiojome.
Vulkanas neatsidengė nei vakare, nei kitą dieną, todėl skyrėme daugiau laiko sau. Pirmiausiai nukulniavome į žymiąsias vonias, kurias šildo iš vulkano gelmių atitekantis karštas vanduo, paskui atradome 50 metrų baseiną, kur Valdas vėl prisiminė, kad moka plaukti, o Žydrė ilgam paniro į burbuliuojančią jacuzzi.
Atsipalaidavimo ir Amazonės nuovargio įveikimo kursus pabaigėme masažu, kuris nebuvo kažkuo ypatingas (prastesnis už Druskininkų nugaros minkytojų šedevrus), bet šiuo metu mūsų nugaroms buvo ypač reikalingas.
Dienas ir vakarus leisdami kartu su Rūta, Tomu ir Simona aplankėme kelis super gardaus maisto restoranus, išmaišėme miestelį skersai ir išilgai bei prisipirkome karamelinių saldumynų, kurie po vonių yra antrasis Banjos reklaminis triukas. Šitiems saldainiams skirtą žaliavą daugelio Banjos parduotuvių darbuotojai minko pakabinę ant specialių kablių, kol iš vientisos karamelės masės gimsta saldainiai. Beje, labai sunkiai įkandami, tačiau labai skanūs.
Duokite daugiau vulkanų!
Po kelių dienų, praleistų Banjos, jau esame pasirengę judėti toliau, į mūsų laukiantį naują iššūkį. Vulkanas Cotopaxi siekia beveik šešis tūkstančius metrų, todėl į jo snieguotą viršūnę lipti neplanuojame – neturim nei įrangos, nei laiko, nei patirties. Tačiau kodėl gi nepabandžius įlipti taip aukštai, kiek tik leidžia jėgos ir galimybės?
Kai Banjos lieka už nugarų, prieš akis išnyra naujas miestelis Latacunga, pastatytas maždaug 2 kilometrų aukštyje ir jau ne kartą prieš šimtmečius nuneštas velniop to paties Cotopaxi vulkano. Tiesa, šiuo metu vulkanas ramus, lava nesispjaudo ir dūmų debesėlį iš savo kraterio parodo tik į viršūnę užlipusiems turistams.
Esame ramūs, todėl Latacungoje apsistojame porai naktų, tikėdamiesi aklimatizuotis (aktualu tik mums, kolegos jau spėjo tai padaryti anksčiau) ir geriau pasirengti Cotopaxiui. Išėjus į gatvę kojos šiek tiek linksta, kvėpuoti sunkiau nei paprastai, bet greitai apsiprantame. Metas judėti tolyn ir aukštyn!
