Amazonė: įdomus nuotykis baigėsi
Lygiai 33 dienos - tiek laiko mums prireikė, kad nuo Amazonės žiočių nukeliautume iki Peru miesto Iquitos. Jau tikriausiai žinot, jog tai didžiausias pasaulyje sausuma nepasiekiamas miestas. Bet tai visiškai nereiškia, kad turistai jo irgi nepasiekia.
Prieš patekdami į Iquitos, Peru teritorijoje tekančia Amazone plaukėme lygiai dvi paras. Laiko užteko, kad įvertintume Manause sutikto argentiniečio Juano žodžių tikrumą: „Palyginus su peruietiškais laivais, braziliški primena penkių žvaigždučių viešbutį".
Egzotiška kelionė
Jeigu vertinsime pagal išvaizdą, tai peruietiškas laivas tikrai atsilieka šimtmečiais. Jau buvome pratę prie braziliškų gražuoliukų su trimis deniais, poilsio zonomis ir gana ramiais keleiviais. Peru laivas atrodė taip, kad iš karto jo net nepastebėjome. Galvojom, stovi štai kažkokia metalo dėžė ant vandens ir ką tu jai padarysi. Tik kai paklaustas apie transportą į Iquitos policininkas primygtinai parodė dėžės link, supratome, kad tai yra laivas. „Heroica".
Jeigu nenori dvi dienas turstuoti su šituo grabu, gali rinktis greitesnę alternatyvą - nuo Brazilijos pasienio beveik kasdien anksti ryte (apie ketvirtą valandą) išplaukia komfortiškas kateris ir dar tą patį vakarą prisišvartuoja Iquitos. Tačiau čia už kelionę tenka ploti apie 250 litų, o plaukimas grabu gerokai pigesnis - vos 50 litų. Renkamės pastarąjį.
Kelionę lydi dyzelio kvapas, triukšmingi kaimynai ir pilnatis. Upė dar šiek tiek susiaurėja, todėl rytai tampa pasakiškai gražūs: vos saulei patekėjus vanduo nulipdomas žvejų valtelėmis, priartėjus prie kaimuko galima stebėti indus plaunančias moteris ir žuvį parplukdančius vyrus, kuriems padeda dar neseniai vaikščioti išmokę mažyliai.
Laivas pilnas ne tik žmonių. Visai greta mūsų hamako tarška papūgėlė, o pirmame aukšte prie laiptų pririštas kriuksi paršelis. Vėliau viena pakeleivė atsineša didesnę papūgą, kuri garsiai karksi, vos tik kas nors praeina pro šalį. Laimei, mergina su savo papūga išlipa prieš pat sutemstant, nes per nakti to karksėjimo prie pat mūsų hamakų būtume neištvėrę.
Laivo personalas, švelniai tariant, keistas. Kapitonas staiga nusprendžia ketvirtą ryto prikelti keleivius ir surinkti iš jų pinigus už kelionę. Kai prisišvartuojame prie kokio miestelio, baisu net išeiti ant kranto, nes laivas vėl pradeda plaukti be jokios sirenos ar perspėjimo. Kartą Valdas taip vos neliko San Pablo miestelyje nakvoti ir tik pamatęs link laivo bėgančius bendrakeleivius pats parskuodęs spėjo įšokti į jau kokį metrą nuo kranto atsispyrusį laivą...
Beje, čia paminėtas tas pats San Pablo miestelis, kuriame savo kelionės po Pietų Ameriką metu buvo apsistoję jaunieji keliautojai gydytojai Alberto Granada ir Ernesto Guevara de la Serna, vėliau tapęs laisvės ikona Ernestu Che Guevara. Norintiems sužinoti daugiau, primygtinai rekomenduojame mūsų jau skersai išilgai nužiūrėtą „Motociklininko dienoraštį".
Esmė tokia, kad Che Guevara būtent ties San Pablu per savo gimtadienį perplaukė Amazonę, kad galėtų vakarėlį pabaigti su ligoninės pacientais (raupsais sergantys ligoniai būdavo apgyvendinami kitoje upės pusėje, nei personalas). Laukėme šito miestelio ir niekuo jis mūsų nenustebino. Tiesiog dar vienas peruietiškas džiunglių kaimukas.
Į Iquitos pas turistus
Jau mėnesį praleidome Amazonėje, o indėnai vis nesiliauja stebinti. Paprasti tai žmonės, todėl paprastai ir mąsto. Štai, priplaukus prie Iquitos mūsų kaimynas laive pradeda pakuotis daiktus. Tarp visų jo brizgaliukų yra ir keista dėžė, kurios stačiakampę formą praktiškai palaiko tik gausiai užvyniota lipni juosta.
Spėkit, kur deda indėnas hamaką, kai nusikabina jį nuo palubėje ištiestų virbų? Ne, ne į pustuštį krepšį ar į gana talpią kuprinę. Jis išsitraukia iš kuprinės peilį, perpjauna lipnia juosta apvyniotą dėžę ir sugrūda hamaką ten. Žingsnis Nr. 1 atliktas, laukia žingsnis Nr. 2 - užtaisyti peiliu praurbintą skylę.
Čia irgi nėra problemos - iš tos pačios kuprinės indėnas išsitraukia lipnios juostos ir pradeda ją vynioti aplink dėžę. Vynioja jis ilgai, skersai ir išilgai, kol juosta baigiasi. Kitam misija čia ir baigtųsi, bet indėnas kažko nepatenkintas, todėl... išsitraukia iš kuprinės dar vieną lipnios juostos rulonėlį ir tęsia vyniojimo ritualą. Atsikoduoja tik mūsų paprašytas lipnios juostos gabaliuko (kol dar yra) - „Lonely planet" viršeliui paklijuoti.
Vėliau dar nekartą susidursime su indėniško mąstymo perlais. Kartais sunku suvokti, kodėl užsisakius maisto, negalima atnešti visko iš karto? Ne, reikia pirmiausiai atnešti servetėlę, paskui peilį ir šakutę, dar vėliau prieskonių ir padažo, o paskui jau patiekalą - kiekvienam atskirai. Paprasta viskas.
Bet šimtą kartų geriau ir smagiau bendrauti su indėnais, negu su Iquitos sutiktais pulkais turistų. Čia gavome rimtą šoką, nes per Amazonę perplaukėme praktiškai nesutikę nė vieno užsieniečio keliautojo, o Iquitos senamiestis nuo jų tiesiog plyšta.
Dažniausiai tai trumpų atostogų įkaitai, paskyrę kelias savaites Peru ir be kitų įžymybių norintys pamatyti Amazonės džiungles. Iš Iquitos tai padaryti gana paprasta. 130 JAV dolerių už lėktuvo bilietą iš Limos ir pirmyn į pasirinktą turizmo agentūrą.
Su turistais kalba čia kažkaip nesiriša, tikriausiai jau atpratome nuo bendravimo angliškai ir galbūt jau per daug laiko praleidome džiunglėse, kad atkreiptume dėmesį į kokį nors: „O žinai, vakar miške mačiau beždžionę, bet per lapus nesimatė ar ten tikrai beždžionė, ar pasiklydęs turistas iš kitos grupės".
Skirtingi miesto veidai
Iquitos senamiestyje klesti turizmo mados ir įtaka. „Amerikonizuotos" kavinės ir restoranai, angliškai bandantys kalbėti padavėjai, įkyrūs pinigų ir maisto maldautojai bei nuolat skambantis „gringo".
Tikriausiai žinote, jog terminas „gringo" atsirado meksikiečiams kariaujant su amerkiečiais. „Green go home!", - vydavo namo žaliomis uniformomis pasipuošusius amerikonus meksikiečiai. Gerai vijo - ne tik šalies nepriklausomybę išsaugojo, bet ir naują žodį sugalvojo, kuris dabar daugelyje Pietų Amerikos šalių vartojamas baltaodžiui turistui apibūdinti.
Peruiečiai šaukia „gringo", dažniausiai neturėdami jokių blogų minčių, tiesiog žino tą žodį ir mielai vartoja. Bet kodėl reikia nuolat priminti turistui, kad jis yra turistas? Kodėl reikia badyti pirštais ir sakyti, kad esame „Los gringos"? Valdas tam greitai sugalvoja atkirtį: nuo šiol, kai tik koks nors pardavėjas ar autobuso vairuotojas pradės badyti pirštais, šaukdamas „gringo", Valdas lygiai taip pat durs pirštu į jį ir šauks: „Indėnas"! Žiūrėsim, kas išeis.
Papasakojome apie kelias Iquitos blogybes, su kuriomis susidūrėme pirmiausiai, tačiau apsipratę pamatėme, kad miestas yra daug gražesnis ir įvairesnis, nei gali pasirodyti pirmojo pasimatymo metu. Kai akys jau pradeda nebepastebėti išmaldos prašytojų ir prie lošimo automatų palinkusių „gringų" (skrido tokį kelią į džiungles tam, kad pažaistų kazino?), atsiskleidžia tikras miestas.
Iquitos yra tikrai didelis ir tikrai neįprastas. „Miestas be automobilių", - apibūdino anksčiau čia apsilankęs klajūnas Augustas ir buvo visiškai teisus. Kam tie automobiliai, jeigu sausumos kelių iki kitų miestų nėra? Užtai gatvės pilnos smagių triračių motocikliukų su karietomis, skirtų žmonėms vežti. Už 2-3 soles tave jie nors per visą miestą perveš (1 solė - apytiksliai 0,7 lito).
Įdomios ir mažos parduotuvėlės, pilnos visokių niekučių, mini-kavinukės su skaniu maistu ir greta senamiesčio esantys rajonai, kuriuose verda tikrasis, ne turistams parodyti skirtas Peru gyvenimas. Jau pastebėjome, kad žmonės šioje šalyje gyvena prasčiau, nei Brazilijoje ar Venesueloje. Gatvėse daug daugiau vargšų, namai ir buitis atrodo vargingiau.
Tarkime, tik Peru pirmą kartą susidūrėme su atveju, kai pietaujant kavinėje tavo kąsnius skaičiuoja keli šalia atsistoję vaikučiai ir pagriebę nesuvalgyto maisto likučius, bėga toliau, kur išsidalinę vištienos kauliukus ar saują ryžių, papietauja patys. Skaudu ir gaila matyti tokius vaizdus.
Kita vertus, Peru pajuntame, kad kainos čia gerokai mažesnės. Brazilijoje, Venesueloje ir Trinidade mūsų biudžetai kartais nesprogdavo tik dėl griežtos priežiūros, o Peru pajutome, kad su 20 JAV dolerių dienos išlaidomis gali gyventi labai nesirūpindamas - užteks ir viešbučiui, ir maistui, ir keletui pramogų.
Žaibu per Peru
Praleidę kelias dienas Iquitos suplanuojame tolimesnę kelionę. Tikrai aišku, kad laivais į Ekvadorą neplauksime - pavargome po Amazonės, o čia būtų dar šešios dienos ant vandens. Bėda ta, kad lėktuvo bilietai begėdiškai brangūs. Iš Iquitos galima skristi tik į Limą ir porą tarpinių miestelių. Dar viena bėda, kad mums Lima visai nepakeliui, o bilietas iki jos kainuoja 130-140 JAV dolerių.
Baksnodami į žemėlapį netikėtai randame sprendimą: mums puikiai tinka vienas tarpinis miestelis Tarapoto, kuris jau pasiekiamas sausumos transportu ir skrydis iki jo kainuoja mažiau nei 100 JAV dolerių. Pasirinkę šią galimybę, jau kitos dienos vakare pamojuojame Iquitos ir po valandos nusileidžiame Tarapoto.
Čia prasideda mūsų spurtas per Peru. Neturime tikslo užtrukti kuo ilgiau ir apžiūrėti daugiau, nes čia dar sugrįšime. Dabar skubame į Ekvadorą, kur susitiksime su atostogaujančiais draugais iš Lietuvos. Todėl jau kitą dieną iš Tarapoto išskubame į greta Ramiojo vandenyno pakrantės esančią Piurą (para autobuse su nedideliu sustojimu pusiaukelėje).
Pora dienų čia, keli pasivaikščiojimai po šį gana dideli miestą, interviu vietiniam žurnalistui, kuriam pasakome, kad „taip, mums labai patinka Peru ir ypač šis miestas"... Taip ateina laikas dar vienam autobusui, šį kartą jau kertančiam Peru - Ekvadoro sieną.
Susirinkę antspaudus už nugarų paliekame Peru kaimelius, džiungles, laivus ir Amazonę. Truko ilgai, buvo nelengva, kartais norėdavosi viską mesti ir lėkti kuo toliau nuo tos upės pirmu pasitaikiusiu lėktuvu, bet buvo verta. Netikėtai mūsų maršrute atsiradusi Amazonė tapo išskirtiniu mūsų kelionės nuotykiu ir už tai esame upių motinai tikrai dėkingi.
