Amazonė: 3 valstybės ir 7 kartus per dieną kirsta siena
Lietuvoje netrūksta istorijų, kaip Šengenui sustiprinus sienų apsaugą, pasienio kaimelių gyventojams prireikė vizų, kad galėtų patekti į savo daržą ar bažnyčią. Brazilijos, Peru ir Kolumbijos pasienyje tokių problemų nėra – lakstyk skersai sienas, kaip tik išmanai.
Keista, kai taksistas neria per Brazilijos – Kolumbijos pasienio zoną net nemirktelėjęs ginkluotiems kareiviams. Dar keisčiau, kai gavęs dešimt braziliškų realų vaikinukas grąžą atiduoda kolumbietiškais pesais. „Nesiparinkit, tūkstantis pesų yra vienas realas“, - nuramina mūsų įtarius žvilgsnius taksistas ir nurūksta, palikęs turistukus prie pagrindinės Leticijos aikštės.
Įveikę brazilišką Amazonės atkarpą, atvykome į labai įdomią pasaulio vietą – Tabatingos, Leticijos ir Santa Rosos kaimelį. Pirmas pavadinimas braziliškas, antras priklauso Kolumbijai, o trečias – Peru nuosavybė. Šiame kaimelyje susikerta trijų šalių teritorijos ir interesai, bet tai nekliudo gyventojams šmirinėti pirmyn ir atgal, ieškant kuo geresnio balanso tarp šitos trejybės,
Nakvok Brazilijoje, bet valgyk Kolumbijoje
Iš kelių brazilų girdėjome, kad geriausia apsistoti kolumbietiškoje miestelio dalyje, todėl daug nemąstę atvykome į Leticiją. Netrukus paaiškėja, kad nakvynė čia kainuoja dar brangiau, nei Brazilijoje. Tik gerai palandžioję po viešbutukus ir pasiderėję dėl kainos, gauname gerą pasiūlymą viešbutyje, pavadintame šventu „Dievo sūnaus“ vardu. Greta jo esanti iškaba kviečia į striptizo klubą „Edeno sodai“. Kolumbietiškai religinga ironija...
Vėliau mūsų sutiktas ekvadorietis Moisėjus papasakojo, kad geriau apsistoti braziliškoje miestelio dalyje Tabatingoje, nes nakvynė ten gal trečdaliu pigesnė. „Užtai valgyti atvažiuojame čia, į Kolumbiją, nes nuo braziliško maisto jau šiek tiek pavargom“, - sako Moisėjus, glausdamas prie šono savo naują tatuiruotą draugę. Jau tik nereikia mums pasakoti apie brazilišką maistą – patys kelias savaitęs šitą košmarą ragavom.
Viešnagė Kolumbijoje mums leidžia geriau suvokti, ką galima gauti likusioje šios šalies dalyje. Visų pirma – saugumo klausimas. Visas pasaulis žino, kad Kolumbija nėra saugumo sinonimas. Sukilėlių kontroliuojamose teritorijose vengia lankytis bet kuris turistas, o kituose regionuose tvarką palaiko trigubos policijos pajėgos.
Leticija yra ramiame Kolumbijos regione, tačiau policijos ir kariuomenės čia dėl to nemažėja. Atvirščiai, gatvėse nuolat šmirinėja automatais ginkluoti kareiviai, sukeldami dvejopus jausmus. Smagu, kad esi nuolat saugomas, tačiau kita vertus, matydamas ginklus prisimeni, kad esi vienoje pavojingiausių valstybių.
Kitas dalykas, su kuriuo susiduriame, yra švari ispanų kalba. Smagu klausytis kalbančių kolumbiečių ir jausti, kad beveik viską supranti. Po venesuelietiškų greitakalbių neturėjome progų pagilinti ispanų kalbos žinias iki pat Leticijos, todėl čia vėl supratome ispanų mokęsi neveltui.
Na ir trečia – jau minėtas maistas. Kolumbijoje, kaip ir kitose Pietų Amerikos šalyse, mėsėdžiams kasdienine duona taps vištiena, o vegetarai galės klaidžioti tarp gardžių daržovių ir nesuvokiamos gausybės sulčių rūšių. Žydrė atranda smagų žaidimą – paprašai barmeno, kad išvardintų turimas sulčių rūšis ir ties vienuolikta pasakai „šitą!“. Koks skirtumas, jeigu visos jos dangiškai skanios?
Pagaliau – džiunglės
Leticijoje pasveikstame nuo peršalimo likučių, antrą kartą šios kelionės metu išsiskalbiame VISĄ kuprinių turinį ir gerai pasiilsime. Tiesa, mūsų baterijos dar nenusėdusios, todėl tris dienas pabuvę vienoje vietoje tradiciškai pradedame nerimauti ir galvoti: ką čia nuveikus?
Atsakymą padiktuoja kelionės knygos informacija, skelbianti, jog visai greta Leticijos yra Amakajaku regioninis parkas, įkurtas džiunglėse ir kviečiantis turistus atvykti. Kita alternatyva – Leticijos gatvėse užsieniečius verbuojantys nepriklausomi gidai, bet pasiklausinėję keleto ir pamatę jų turimas nuotraukas bei kainoraščius nusprendžiame, kad daug neprašausime, nuvykę į Amakajaku savarankiškai.
Brangiausias dalykas parke – nakvynė, kainuojanti apie šimtą litų, todėl suspaudžiame savo išvyką į vieną naktį ir dvi dienas. Mažas kateris atplukdo iki parko, kuriame susitvarkome formalumus ir spėjame tą patį vakarą trumpai pasivaikščioti po parko teritoriją.
Labai jau viskas aplinkui turistiška: džiunglėse net mediniai takeliai nutiesti, kad tuntais plūstantys į Kolumbiją amerikiečiai batukų nesusipurvintų. Vaikščiojame tais takeliais, kol išgirstame jau Suriname pažintą medžių šlamėjimą. Tai beždžionėlės, kurias netrukus jau matome ir plika akimi, šokinėjančias iš medžio į medį.
Judame kartu su jomis atgal iki stovyklavietės. Vakare čia galima įsitaisyti patogiuose gultuose ir stebėti temstančią Amazonę bei medžiuose šmirinėjančias beždžionėles. Keista kažkaip: turistai spokso į beždionėles, o šios visą kelią medžių viršūnėmis iš džiunglių gilumos įveikia tam, kad kiekvieną vakarą galėtų paspoksoti į turistus. Taip ir neaišku, kuris protingesnis.
Svečiuose pas protėvius
Naktį klausomės, kaip beždžionės laksto ant mūsų namelio stogo ir tikisi kaip nors prasmukti vidun, kur miega du lietuviai su dviem kuprinėmis, pilnomis visokių įdomybių. Deja, mes ne pirmieji taikiniai, todėl beždžiones nuo mūsų saugo tvirtas nendrinis stogas ir tinkleliai. Uodų irgi nejuntame, nes lovos apkamšytos tinkleliais nuo moskitų. Pasaka, o ne gyvenimas.
Kitą rytą su draugiška italų šeima plaukiame į parko teritorijoje esantį džiunglių rajoną, kur beždžionės yra tikrosios šeimininkės. Kai kiti keliautojai naršo Amazonės džiungles, tikėdamiesi pamatyti kokią prisukamą Anakondą, mes kažkaip stringame ties beždžionėmis, kurių čia dešimtys.
Nors ir gyvena laisvėje, jos visiškai nebijo turistų. Maža to, visus atvykusius į šitą rajoną privalu patikrinti, apžiūrėti kišenes ir išsiimti iš jų visus šnarančius, blizgančius ar šiaip įdomius daiktus. Dėl to vietiniai iškart perspėja, kad saugotume savo turtą, o papildomai nuo beždžionių saugo ir jauna rotveilerė.
Jos teikiamą naudą įvertiname netrukus, kai viena agresyvi beždžionėlė pradeda nejaukiai sukti ratus aplinkui. Iki tol draugiškai aplink laigiusi rotveilerė netikėtai iššiepia dantis ir puola beždžionę, kuri baisingai išsigandusi neria į medį ir ten ilgai gaudo kvapą.
Vėliau panašaus likimo sulaukia kita protėvė, pabandžiusi iš italo kišenės išsitraukti telefoną. Įginta rotveilerės į kitą medį beždžionėlė pradeda gailiai cypti, desperatiškai mostaguodama rankutėmis. „Kažin, ką ji mums sako?“, - klausia Žydrė.
„Čia daugiau negu aišku, ką ji sako, - atsako gidas indėnas (kuris, be abejo, yra indėnas). – Ji nori prie jūsų prieiti, bet aiškina, kad šuo jos neleidžia“. Pasižiūrime į rankutėmis makaluojančią beždžionėlę atidžiau. Tikrai, tekstas daugiau nei aiškus: „Cypt cypt cypt (rodo į šunį), cyyypt (rodo į mus)“.
Per šią viešnagę pamatome bent septynių rūšių beždžiones. Vienos tradicinės, gauruotomis nugaromis ir raudonais užpakaliais, kitos – mažytės ir geltonos, trečios primena gauruotus kilimėlius, o ketvirtos didžiuojasi baltos spalvos rankutėmis. Visos laigo aplink mus, tarsi norėdamos, kad pabūtume kartu su jomis kuo ilgiau.
Alpinizmo pamokėlės medžių viršūnėse
Gaila, kad laiko neturime daug. Šiandien dar patys norime atsidurti beždžionių kailyje, todėl vos pavalgę pietus, kartu su kitu gidu kulniuojame į džiunglių gilumą. Čia gauname apraišus, keletą karabinų ir tokius keistus įrenginius, skirtus kopti virve aukštyn. „Žumarai!“, - pareiškia alpinizmo pradmenis išklausęs Valdas. „Si, djumares“, - išgirdęs tarptautinį pavadinimą linksi galva gidas. Susikalbėjome.
Esame prie 40 metrų aukščio medžio, kurio viršuje įrengta apžvalgos aikštelė. Iki jos galima užlipti laiptukais, bet mes nusprendžiame rinktis įdomesnį kelią – virves. Pirmasis sliekučiu į viršų rangytis pradeda Valdas. Išklausiusi gido paskaitėlę apie tai, kad šitas lipimas gana saugus ir padrąsinta Valdo, į žumarus įsikimba ir Žydrė.
Žumarai yra toks įdomus dalykas – jeigu jau pradėjai juos naudoti, kopdamas į viršų, kelio atgal nebėra – jie juda tik į priekį ir užsifiksuoja, traukiami atgal. Tai padeda suprasti, kad likusį 35 metrų atstumą iki medžio viršūnės neišvengiamai teks užsliuogti. Pailsėdami įveikiame iššūkį ir išgirstame, kad tai truko vos 10 minučių. Neblogas rezultatas pradedantiesiems!
Viršūnėje laukia ne tik puikūs Amazonės džiunglių vaizdai, bet ir tiltelis iki kito medžio. Nužygiavus juo, tenka išbandyti kitą alpinistinį įrankį lapelį arba aštuoniukę. Čia jau Žydrei prireikia gilesnių įtikinėjimų, kad viskas yra gana saugu – juk šiuo atveju reikia atsispirti nuo medinės atbrailos ir pakibti ant virvės virš keliasdešimties metrų bedugnės.
Galiausiai užsispyrimas nugali nerimą ir Žydrė meistriškai nukeliauja virvėmis iki žemės. Pradžiamokslis įveiktas ir reikia pripažinti – buvo labai smagu! Pilni įspūdžių grįžtame stovyklon, kur netrukus jau sėdame į kateriuką, keliaujantį Leticijos link. Išvyka į džiungles gal ir nebuvo kupina anakondų, piranijų, kaimanų ir kitų lankstukuose vaizduojamų grožybių, bet mums tikrai žiauriai patiko.
Nelegalūs rekordininkai
Šiaip jau, kai kerti valstybės sieną, turi gauti antspaudą pase. Jeigu jo neturi, esi nelegalus. Leticijoje per vieną dieną sugebėjome sienas kirsti net septynis kartus ir gavome tik porą antspaudų, sumušdami absoliučius savo rekordus. Visa tai įvyko paskutinę viešnagės Leticijoje dieną. Kaip tai įmanoma? Ogi va kaip.
Atsibudę ryte papusryčiaujame ir išskubame iš kolumbietiškos Leticijos į kitoje upės pusėje esantį Peru kaimuką Santa Rosą, nes reikia gauti informacijos, kada iš čia išplaukia laivas į kitą Peru miestą Iquitos. Vienas. Gavę informacijos, kad laivas plaukia septintą vakaro, laiveliu už 2000 pesų (2,6 lito) grižtame į Tabatingą, pasiimti antspaudo, kad išvykome iš Brazilijos. Du.
Deja, policininkai išėję į siestą, todėl su mototaksi keliaujame atgal į Leticiją papietauti. Brazilijoje motociklų taksi keleiviams šalmų nereikia, o Kolumbijoje jie būtini, todėl prie pasienio pamatome stalelius su krūvomis šalmų, pagriebiame po vieną ir saugiai kertame sieną. Trys.
Papietavę Leticijoje, pasiimame kuprines iš viešbučio ir maršturiniu autobusiuku grįžtame į Tabatingą. Keturi. Iš policininkų gauname po antspaudą ir apsikrovę kuprinėmis su mažais taksi motocikliukais (dar vienas nuotykis) lekiame iki prieplaukos. Čia laiveliu esame vėl nuplukdomi į Peru miestelį Santa Rosa. Penki.
Gavę atvykimo į Peru antspaudus, turime dar kelias valandas, per kurias susipažįstame su vietiniu vyruku. Paklaustas, kur galime nusipirkti vaisių ir vandens kelionei, jis mosteli Leticijos pusėn – ten pigiau ir daugiau pasirinkimo. Paklausę jo netrukus vėl sėdame į laivelį ir perplaukę upę prisišvartuojame Kolumbijoje. Šeši. Nusipirkę vaisių ir vandens, grįžtame atgal į Peru. Septyni.
Viskas, užtenka. Neturėdami daugiau jėgų einame į laivą, kuris per tris dienas mus turi nugabenti į didžiausią pasaulyje sausuma nepasiekiamą miestą Iquitos. Tas laivas labiau primena metalinę dėžę, o jo pavadinimas „Heroica“ kažkodėl labai asocijuojasi su „Titaniku“, bet nepaisant visko, laivui pajudėjus nustembame, kad jis ne tik išsilaiko virš vandens, bet ir turi variklį.
Pilnatis palydi mūsų paskutinės kelionės Amazone pradžią ir po standartinės vakarienės limpančios akys primena, kad jau mėnesį esame virš vandens ir šiek tiek pavargome. Reikia pailsėti šituose sintetiniuose, bet smagiai besisūpuojančiuose hamakuose, kol laivo šonus skalauja vis aukštėjančios Amazonės vandenys.
