Amazonė: improvizacija upės tema
Atvykę į Manausą, pirmiausiai skiriame porą dienų žaizdoms išsilaižyti. Žydrė susitvarko su peršalimu, o Valdas sugeba pirmą vakarą apsinuodyti braziliška pica ir kita diena primena statistą iš „Gyvųjų numirėlių nakties“. Po dviejų dienų vegetacijos pasijuntame geriau ir pradedame planuoti tolimesnę kelionę.
„Una viage loca (išprotėjusi kelionė)!“, - išgirdusi apie mūsų planus konstatuoja brazilė Anetė. Tikriausiai ji teisi – juk galvojame apie savaitės kelionę laivu nuo Manauso iki pat Tabatingos miestelio, esančio Kolumbijos ir Peru pasienyje. Savaitė tame pačiame laive yra baisoka perspektyva ir mums patiems, todėl kartu pasitikriname kitas galimybes.
Manauso triukšmas ir nuobodulys
Galiausiai nutariame iki Tabatingos keliauti sudėtingiau, bet įdomiau, sustodami pusiaukelėje esančiame Tefė mieste. Laukdami mūsų laivo, kelias likusias dienas praleidžiame Manause, jau minėtos Anetės namuose.
Ši penkiasdešimtmetė moteris, palyginti su daugeliu kitų „couchsurfing“ klubo narių, yra pakankamai brandaus amžiaus, tačiau energijos ir jaunatviškumo jai galima tiesiog pavydėti. Anetė dirba portugalų kalbos mokytoja, kiekvieną savaitgalį lanko bokso treniruotes ir ateityje planuoja apkeliauti bent keturis žemynus. Po mūsų vizito gal ir į Lietuvą užsuks. :)
Jau pirmą viešnagės dieną suvokiame, ką reiškia kito jos svečio iš Argentinos frazė, kad „kitur Pietų Amerikoje yra karšta, o Manause – tikrai karšta“. Esame jau pakankamai nutolę nuo vandenynų, tad vos įdienojus žemę sukausto kontinentinis karštis: sausas, slegiantis ir užimantis kvapą.
Nenuostabu, kad Manause dieną tiesiog nėra ką veikti dėl tokio karščio, o vakare nėra ką veikti, nes... čia tiesiog nėra ką veikti. Nebent norite nusipirkti pigių rūbų (20 litų už marškinėlius – jau apiplėšimas), pasivaikščioti dangoraižiais apstatytomis senamiesčio gatvėmis ar pavalgyti ne itin vykusio maisto.
„Žmonės dabar jau supranta, kad senamiestį reikia saugoti, todėl tam šiuo metu skiriama daug dėmesio“, - paaiškina Anetė. Deja, per vėlai susirūpinote – bažnyčių varpinės čia jau apaugusios palydovinėmis antenomis, gražius senamiesčio pastatus stelbia pilki gyvenamieji dangoraižiai ir ausis vargina nesibaigiantis transporto triukšmas. Ironiška: iš Santaremo skubėjome į Manausą, tikėdamiesi geresnių potyrių...
Aukštyn upe-e-e-e!
Iš Manauso pajudame į Tefė moderniu triaukščiu laivu. Tai pats didžiausias laivas, kokiu teko plaukti Amazonėje, todėl netrukus įvertiname, kad būtent tokius laivus ir reikia rinktis, norint keliauti upe patogiai. Vietos užtenka visiems, valgykloje įdiegta savitarnos sistema ir maistas gana skanus, viršutiniame denyje galima užkimšti skrandį mėsainiu (kurį brazilai irgi mielai sugadina, į vidų įmušdami kiaušinį). Prie stalelio domino pliekiantys vyrai murma, kad negali įsigyti alkoholio. Paprasta – laivas priklauso protestantams, o tai reiškia, kad ant denio nei alaus, nei cigarečių ar kitokių civilizacijos nuodų nebus.
Per dvi kelionės dienas pastebime, kad keičiasi ir Amazonės vaizdas. Vanduo vis dar plaka į laivą gelsvomis bangomis, o pakrantėse šmėžuoja karvutėmis nusagstytos lagūnos ir ant polių stovintys namai, tačiau upė siaurėja. Artėjame prie aukštupio.
Naktys Amazonėje vis dar šaltos ir mūsų sintetiniai kareiviški hamakai būna periodiškai pakeiksnojami, kai apie trečią valandą nakties tenka nubusti dėl šalčio ir visaip klostytis bei stengtis sušilti. Dabar jau lengviau, nes Žydrė saugiai įsisupa į hamake ištiestą miegmaišį, o Valdas Manause įsigijo apklotą. Gyvenimas moko.
Didelis laivas plaukia greičiau, maloniai mus nustebindamas, kai antrajai nakčiai pasibaigus, sirena jau pasveikina Tefė krantus. Netrukus įsikuriame jaukiame viešbutėlyje už naktį paklodami 50 realų (apie 70 litų). Nenuostabu – turistų čia beveik nėra, tik upe marširuojantys verslininkai, todėl viešbučių kainos nutaikytos į pilnesnes kišenes.
Bankas be pinigų
Kai ateina laikas kišenes pasipildyti ir mums patiems, laukia naujas nuotykis, vos nepakeitęs mūsų kelionės Amazone planų. Pirmiausiai išbandome bankomatus, tačiau jie spjaudo korteles atgal. Nieko baisaus – juk greta yra darbuotojų pilnas bankas. Ten pastovime eilutėje, po to esame nukreipiami į kitą eilutę ir vėl gėrimės braziliškais užlindinėjimo triukais.
Banke įdiegta numeriukų sistema. Nieko nėra aiškiau: pasiimi numerėlį, sulauki, kol jis įsižiebs elektroniniame tablo ir eini prie tau mojančio banko darbuotojo. Deja, Brazilijoje viskas šiek tiek kitaip – jeigu tą darbuotoją pažįsti, esi jo kaimynas, vakar kartu gėrei bare ar tiesiog esi numerėlių sistemos nesupaisantis senukas, gali drąsiai eiti per legalių laukiančiųjų galvas ir vos atsilaisvinus kėdei prie vadybininko, kristi ant jos kryžiumi, tikintis, kad nebūsi nuspirtas piktų „legaliųjų“.
Galiausiai prasideda pinigų išmušinėjimas iš sąskaitos. Pirmiausiai išgirstame, kad mūsų sistemoje nėra. Tai aišku, kad nėra – juk nesame „Banco do Brasil“ klientai, esame užsieniečiai. Supuolę vadybininkai veda į sistemą, ką tik sugeba, bet atsakymo jokio. Beviltiška, bet nieko baisaus – juk turime eurų juodai dienai. Gal galite juos iškeisti? Ne!
Didžiausio Brazilijos banko padalinys Tefė užsienietiškų valiutų nekeičia ir pasiūlo mums... keliauti atgal į Manausą (dviejų dienų kelionė laivu). Bet mes gi nebeturime pinigų net tokiai kelionei! Ar tai reiškia, kad telieka apsigyventi čia. „Taip, tada galite gyventi čia“, - pajuokauja banko vadybininkė ir greitai atsiprašo.
Gerai, kad mūsų problema netrukus pasiekia banko skyriaus vadovą, kuris paskambina į Manausą, gauna patvirtinimą apie mūsų sąskaitų tikrumą ir išrašo čekį, išgelbėdamas mus nuo kelionės atgal į Amazonės megapolį.
Pirmyn į nežinia kur
Gavę pinigų, praleidžiame Tefė mieste ramų bei smagų vakarą. Apsilankome triukšmingame paupio turguje, kur Žydrė iš vietinio pardavėjo sužino, kad yra panaši į japonę, paskui mus užklumpa žiaurus lietus, nuo kurio pasislepiame po draugiškos užkandinės stogu, o vakare mėgaujamės Amazonės pakrantės vaizdais pro viešbučio langą.
Kai kitą rytą reikia pajudėti iš Tefė, šiek tiek gailimės, nes mums šis miestas pradėjo rimtai patikti. Guodžiame save tik tuo, kad geriau iš pamėgtos vietos išvykti iki tol, kol ji dar nenusibodo. Tada išlieka geresni atsiminimai ir noras grįžti.
Pavalgę pirmą kartą (!) Brazilijoje aptikto skanaus maisto, bėgame į laivą, kuris mus plukdys nežinia kur. Taip jau atsitiko, kad iš Tefė beveik nėra tiesioginių laivų į Tabatingą, todėl turime plaukti į dar vieną tarpinį miestelį Žotuy. Ką gi, jeigu jau taip reikia – mes pasiruošę.
