Amazonė: pirmas laivas pribloškia svetingumu
Smagūs žmonės tie brazilai. Nors prie žaizdos dėk – geriau už trauklapį pagydytų. Pakalbina, paklausinėja, geresnę vietą hamakui pasikabinti suranda ir kiekviena pasitaikiusia proga kelia nykščius į viršų. Tik, va, maisto gaminti tai jie nemoka, bet ir be valgymo Brazilijoje turime ką veikti.
Prie Amazonės žiočių esančiame Makapos mieste susipažįstame su Amazone, tačiau iš čia plaukti negalime. Reikia miesto autobusu nusikratyti iki gretimo Santanos miestelio, o tai nėra paprasta. Braziliškuose autobusuose reikia įlipti pro galines duris, sumokėti porą realų konduktoriui ir prasispausti pro siaurus vartelius, kur net apkūnesniam žmogui kyla problemų. Įsivaizduokite mus, su kuprinėmis iš visų pusių!
Kai prasispraudžiame, Valdas dar kartą pareiškia, kad reikia mesti svorį. Ne tik savo, bet ir kuprinių, nes kol kas niekas baisiai nepasikeitė: keli daiktai išnyko, bet į jų vietą stojo hamakai su tinkleliais nuo skraidančių ir kandančių. Tad vis dar tempiame keturias kuprines: po didelę ant nugaros ir po mažą ant pilvukų. Kaip pupsintys mechaniniai kiniški meškučiai...
Laivų logika
Santanoje greitai susirandame mūsų pirmąjį laivą, kuriuo per tris dienas pasieksime Santaremo miestą. Jis yra pusiaukelėje tarp Makapos ir didžiausio Amazonės miesto Manauso, bet iš karto traukti į brazilišką megapolį neišdrįsome – kol nepažįstame laivų, nesinori ryžtis dvigubai ilgesnei kelionei.
Tas laivas, kuriuo plauksime, pavadintas šauniu „Viageiro“ vardu ir talpina apie 80 keleivių. Keliautojai tik du – tai mes. Gal todėl sulaukiame tiek daug smagaus dėmesio iš ekipažo ir keleivių: kas paklausinėja, kas pažiopso, o kas ir hamakus geresnėje vietoje pasikabinti padeda.
Hamakų kabinimas Amazonės maršrutiniame laive nėra raketų mokslas, bet naujokams pirmasis blynas gali neblogai prisvilti. Vietiniai laivų mokslą žino atmintinai, todėl hamakus išsikabina geriausiose vietose. Kai kurie netgi ateina kelionės išvakarėse (laivai prieš išplaukiant iš pirmosios stotelės bent dieną stovi uoste) ir užsirezervuoja du kablius savo hamakams.
Nelaimėliams lieka glaustis ten, kur yra laisvų kablių, kurių mažėja kiekvieną akimirką. Kuo vėliau atvyksi į savo laivą – tuo prastesnę vietą gausi. Tai reiškia, kad reikės porą dienų miegoti arčiau aromatingo tualeto ar net apatiniame denyje, kur hamakas kybos tiesiog virš kiaurą parą staugiančio variklio. Ačiū, bet savo ausų ar nenorime paaukoti dyzeliniams Amazonės dievams ir renkamės antrąjį denį.
Vietinių bobučių padedami gauname keturis kablius puikioje vietoje, greta kapitono kabinos. Šalia yra ir kelios ekskliuzyvinių klientų kabinos. Ironiška, bet daugelyje laivų jos būna tuščios, nes kainuoja gerokai brangiau už hamako vietą, o skirtumo beveik nėra jokio – tik gryno oro mažiau.
Kad jau užsiminėme apie orą, tai turime paminėti, kad laivuose jis gana savotiškas. Kol laivas stovi uoste, aplinka sklaidosi dyzelio dūmai. Kai pajudame iš uosto, laive pakvimpa vakariene – netrukus visi keleiviai bus pamaitinti ryžiais, pupelėmis, makaronais ir mėsos gabalais. Nenuostabu, kad po tokios vakarienės keleiviams užmigus, patalpoje pasklinda nauji perdirbtų pupelių kvapai. Laimei, laivas plaukia pakankamai greitai, kad tuos kvapus spėtų išnešioti vėjas.
Maistas, naktinis šaltis ir kitos vingrybės
Brazilai labai malonūs žmonės ir su jais smagu bendrauti netgi gerai nežinant portugalų kalbos, bet jie paprasčiausiai nesukurti virtuvei. Geriau jau du mėnesius šoks karnavalo sūkuryje, negu pagamins skanią vakarienę. Net bandelę su dešrele sugeba taip sugadinti, kad atsikandęs smagiai spjaudaisi, o paragavęs vietinės picos kitą dieną jautiesi tartum vandenyno bangų supame laive.
Laivuose geresnio gyvenimo tikėtis neverta. Maistas čia primena mokyklinę valgyklą sovietmečiu: pirmadienį mėsa su ryžiais, antradienį plovas o trečiadienį – atlikusių ryžių sriuba. Virėjos gamina maistą iš to, ką turi, todėl nenustebkite, ryte, per pietus ir vakare gavę tą patį patiekalą tik kitokiame pavidale. Gazuotas gėrimas ar šlakelis alkoholio šiuo atveju – nepamainomas pagalbininkas.
Dar viena bjaurastis – permainingas oras. Visą dieną saulė kepina net giliausiame šešėlyje pasislėpusius keleivius, o naktį taip atšąla, kad mūsų sintetiniai hamakai tampa tikrais šaldikliais ir jau pirmosiomis dienomis padovanoja Žydrei visai nesmagų peršalimą ir aukštą temperatūrą.
Problemų yra, tačiau jos mums netrukdo kiauras dienas stebėti pakrantę ir grožėtis vis naujais džiunglių, indėnų kaimelių ir gyvenimo ant vandens vaizdais. Štai, vos priplaukiame kokią trobą, o nuo jos link laivo jau iriasi vaikutis su kanoja.
Tikriausiai, irtis jie išmoksta anksčiau, nei vaikščioti, o prisiyrę prie laivo kelis kartus kvykteli, kaip egzotiški paukščiai ir puola irtis į laivo variklio sukeltas bangas. Kanoja šokinėja, kaip patrakusi, vaikučiai krykštauja, mes stebime. Visi patenkinti.
Šaraškino „emergency“
Brazilų draugiškumas paskutinę trijų dienų kelionės akimirką pasiekia zenitą – jau esame gerai pažįstami fotografai (nes turime fotoaparatą) ir keliautojai (nes nesame brazilai), todėl kiekvienas drąsesnis keleivis jaučia pareigą prie mūsų prieiti, pasiūlyti kokio sūrio, alaus ar tiesiog pranešti, kad šiuo metu pakrantė labai graži ir ją reikėtų nufotografuoti.
Žydrės sveikatai svyruojant tarp 37 ir 38 laipsnių Valdas atlaiko draugiškumo pliūpsnį ir viršutiniame laivo denyje paskutinę kelionės naktį susipažįsta su vyrija, kuri siurbčioja vietinę degtinę „kačiacą“ ir vis akcentuoja, kad brazilės yra labai gražios.
Viena bėda – visos laive esančios brazilės jau seniai miega savo hamakuose, todėl vyriokai apsiriboja kalbomis apie tai, kuris „didesnę žuvį“ yra pagavęs ir gardžiau jos paragavęs. Nereikia net mokėti portugališkai, kad suprastum, apie ką verda diskusijos prie stalelio. Užtenka tik linksėti galva, kai tavęs paklausia, ar patinka brazilės ir dar labiau linkčioti, kai išgirsti klausimą apie lietuvaičių grožį.
Vienai laivu plaukiančiai lietuvaitei temperatūra nekrinta ir kitą dieną, todėl atvykę į Santaremą įsikuriame viešbutyje ir kitą dieną puolame ligoninėn. Kvailoka tai buvo diena. Pirmiausiai griebėme taksi ir skubėjome į uostą, kad atsiimtume savo hamakus. Buvome juos palikę laive, kuris tądien išlpaukė iki kito mūsų kelionės tikslo – Manauso. Deja, Žydrės sveikata nepagerėjo, todėl teko hamakus atsiimti, atidėti kelionę kitai dienai ir skubėti į polikliniką.
Čia susidūrėme su dar vienu iššūkiu – braziliškomis eilėmis. Užtenka tik paminėti, kad prie patalpos, pažymėtos „emergency“, netgi sunkūs ligoniai turėdavo laukti kelias valandas, nes prieš juos vis spėdavo užlįsti koks nors gudruolis, kuris pažįsta daktarą, sanitarą ar šiaip yra geras žmogus.
Tokioje užlindimų sistemoje karščiuojančiai Žydrei teko pralaukti aštuonias valandas, kol maliarijos testas parodė neigiamą rezultatą ir tapo aišku, kad tai tiesiog peršalimas. Užtai per tą laiką spėjome atsižiūrėti „Ligoninės priimamojo“ vertų vaizdų, su verkiančiomis moterimis, sužalotomis motociklininkų galūnėmis, lakstančiomis slaugėmis ir sąmonę praradusiais pacientais.
Manausas Manausas Manausas
Kitą dieną pagerėjus Žydrės savijautai apsisprendžiame ir išplaukiame į Manausą. Jei sveikata pagerės – valio, o jei ne – po dviejų dienų gausime labiau kvalifikuotą pagalbą didesnio miesto ligoninėje. Taip nusprendę įsėdame į antrą savo kelionės Amazone laivą „Žana D‘Ark“, kurio pavadinimas nežada nieko gero.
Orleano mergelės likimo nesulaukiame, tačiau ši kelionės atkarpa yra pati prasčiausia. Laivas mažesnis už ankstesnį, todėl keleiviai jame grūdasi keliais aukštais (pirmą kartą teko išvysti, kaip ant dviejų kablių pakabinami du hamakai – vienas driekiasi pažeme, o kitas kybo palubėje). Nuo stogo nuolat varva vanduo, maistas dar prastesnis už brazilišką standartą, o personalas sugeba dar neišaušus pasveikinti keleivius garsiais šūksniais ir kažką reiškiančiais švilpukų signalais.
Skaičiuojame akimirkas iki Manauso, tikėdamiesi šiame megapolyje rasti saugią ir civilizuotą užuovėją. Juk neveltui kiekvienas iki šiol sutiktas brazilas, išgirdęs apie mūsų planuojamą aplankyti miestą, atsakydavo giliu susižavėjimo šūksniu: „Manaus? O, tas Manaus! Manaus, Manaus, Manaus...“
Mūsų atmintyje Manausas taip pat išliks kaip „Manausas Manausas Manausas“, nors iš tikro tai tik beveidis miestas, kuris pasiūlo daugiau chaoso ir triukšmo, nei dundantis transportinio laivo denis su šimtu hamakuose knarkiančių keleivių.
