Amazonė: išbandymas džiunglių autobusu
Tą dieną puikiai sekėsi transportuotis: Prancūzijos Gvianoje autostopu iš Kajeno sėkmingai nusikapstėme iki pasienio, po to perplaukėme šalis skiriančią upę ir susirinkome antspaudus Brazilijoje. Kai po pusvalandžio jau turėjome bilietus į mums reikiamą Makapos miestą, širdis trankėsi smagiu brazilišku sambos ritmu. Deja, netrukus prasidėjo nuotykiai.
Įsitaisome autobuse, pasirengę čia praleisti visą naktį – pajudėjęs penktą vakaro iš Brazilijos pasienio miestelio Ojapoko, autobusas bus Makapoje tik kitą rytą. Mūsų laukia purvinas, klampus ir gana pavojingas džiunglių kelias. Jis turi savo siurprizų, nes pavažiavus vos valandą, prieš akis iškyla neįveikiama kliūtis – pora užklimpusių sunkvežimių.
Naktis ant stoties suoliuko
Ką darytų kelyje užklimpęs lietuvis vairuotojas? Gal kviestų pagalbą arba kažkaip pats bandytų ištraukti savo ratus iš kliošės. Ką daro brazilas? Pasigarsina magnetofoną, išsitraukia butelį „kačiacos“ (stipri vietinė degtinė) ir laukia dievo malonės. Kadangi dievas vis nepasirodo, prie užtverto kelio iš abiejų pusių telkiasi vis didesni automobilių kamščiai. Galiausiai vairuotojai pradeda apsisukinėti ir grįžti atgal.
Taip ir mūsų kelionė į Makapą baigiasi vos prasidėjusi. Tris valandas prie fūromis užremto kelio prastovėjęs autobusas apsisuka ir grįžta į Ojapoką. Vairuotojas patikina, kad kitą rytą vėl bandys pravažiuoti tą kamštį, todėl bilietų atgal nepriima. Suprantame, kad protingiausia bus palaukti rytdienos stotyje, su kitais jau snūduriuojančiais autobuso keleiviais.
Visą dieną aktyviai transportavomės, todėl prieš užmigdami norėtume šio bei to užkąsti. Deja, Ojapoke pirmą valandą nakties su maistu nėra lengva. Tai purvinas pasienio miestelis, kuriame dažnai apsistoja kelis mėnesius džiunglėse praleidę aukso ieškotojai, todėl čia lengviau nusipirkti prostitutę, nei vištienos su ryžiais.
Vis dėlto, randame vieną užeigėlę, kurios šeimininkė jau sunkiai pasėdi už stalo, bet mūsų užsakymą priima. Į viršų iškeltas nuo girtumo virpantis nykštis patvirtina – viską supratau. Kol ne mažiau svirduliuojanti virėja mums gamina maistą, žvalgomės aplinkui, bet miestelis toks neįdomus, kad norisi kuo greičiau pavalgyti ir grįžti į stotį.
Čia mūsų patogumui įrengti baltai nudažyti suoleliai. Kiti keleiviai išgriuvę, kur papuolė, todėl be problemų okupuojame porą suoliukų. Žydrė greitai pradeda snausti apsiklojusi šilta indiška skara, o Valdui pagalvę atstoja „Lonely planet“ kelionių knyga. Ironiška, bet ši skurdžiausia kelionės nakvynė yra pakankamai kokybiška, kad ryte pabustume neblogai pailsėję. Tikriausiai po metų ir ant adatų miegodami galėsime gerai pailsėti.
Kitą rytą kartojame kelionę iki kelią užtvėrusių „fūrų“, autobusai jas ištraukia iš klampynės (kodėl jie to negalėjo padaryti vakar?) ir kelionė tęsiasi. Po varginančių valandų autobuse jau saulei nusileidus pasiekiame Makapą ir pirmą kartą gyvenime kertame pusiaują. Dabar jau tikrai esame „otherside“.
Pasiruošiame Amazonės šturmui
Stipriai raukomės, pamatę braziliškas transporto ir nakvynės kainas. Po brangių Gajanų tikėjomės Brazilijoje įjungti ekonominį pagreitį, bet netrukus paaiškėjo, kad kainų lygis čia beveik siekia lietuvišką. Sunku rasti pigesnę nei 30 realų nakvynę, pietūs kainuos bent dešimt realų, o už kelionę minėtu autobusu suplojame 50 realų. Vienas realas – 1,4 lito. Nepigu.
Greitai atrandame ir pigesnių alternatyvų: gardžiai ir pigiai papietauti galima Brazilijoje labai populiariose „por kilo“ užkandinėse, kur prisikrauni lėkštę maisto, tau ją pasveria ir nustato kainą tam svoriui. Miesto autobusai taip pat gana patogūs, o prekybos centruose galima nusipirkti būsimai kelionei Amazone reikalingų daiktų.
Priminsime, kad nuo Makapos prasideda mūsų naujas nuotykis – kelionė prieš Amazonės srovę nuo žiočių iki pat Peru esančio miesto Iquitos. Pakeliui sustosime keliuose miestuose, tačiau nuo šiol kelioms savaitėms galime pamiršti automobilius, autobusus ir kitą sausumos transportą. Nuo šiol mūsų kelias – upė, mūsų transportas – laivai.
Esame pakankamai prisiklausę, kad kelias dienas plaukiančiuose laivuose maitinimas gana prastas, todėl verta pasirūpinti užkandžiais ir gėrimais. Kaip ir dera, pirmąjį blyną prisviliname, prisikraudami į krepšius tiek maisto, kad visam laivui galėtume padaryti ekstra vakarėlį. Na gerai, nėra taip blogai, tik keletas butelių vandens, bandelės, dešrelės, sausainiai, riešutai, obuoliai...
Prieš įsigyjant bilietą į pirmąjį laivą, nueiname iki Amazonės. Ji tokia plati, kad Valdui kyla pagrįstas klausimas, kokie kiaulės sugalvojo šitą jūrą pavadinti upe? Kelias minutes tiesiog stovime pakrantėje, žiūrėdami į Amazonę. Bandome ją prisijaukinti ir mintyse prašome, kad mus svetingai sutiktų, labai neskriaustų ir bėdomis nekankintų. Amazonė atsako nuotaikingu teliuškavimu.
Indėnas, kuris yra... indėnas
Paskutinis nuotykis Makapoje – indėnų šeima. Sutinkame ją vienoje parduotuvėje. Prieš mus netikėtai stoja penkių indėnų grupė: keturi skirtingo amžiaus vyrai ir moteris. Tikri indėnai, kaip iš vaikystės knygų iliustracijų. Ilgi juodi plaukai, išsišovę skruostikauliai, žvitrios, nors ir nuo degtinės apsiblausiusios akys.
Vienas indėnas drąsesnis už kitus, todėl nusprendžia užmegzti pokalbį su mumis. „Jūs prancūzai?“, - klausia indėnas. Jau įpratome, kad čia mus visi laiko prancūzais – juk Prancūzijos Gviana greta. Atsakome neigiamai ir paaiškiname, kad esame lietuviai, europiečiai. „Aišku, - atsako indėnas. – O aš esu indėnas. Čia mano broliai indėnai ir sesuo indėnė. O čia mano tėvas. Indėnas“.
Jaučiamės tarsi būtume haliucinacijoje. Esame dievų užmirštame Amazonės džiunglių prieangyje ir prieš mus stovintys indėnai aiškina mums, kad yra indėnai. Paskutinį kartą taip keistai jautėmės Venesueloje, kai sutiktas japonas prisistatė esąs iš Japonijos. Atsitokėję širdingai paspaudėme rankas naujiems draugams indėnams, kurie yra indėnai, ir grįžome į drėgną ir tamsų viešbutuką praleisti paskutinės nakties prieš didyjį Amazonės nuotykį.
