Surinamas: nuo tarantulo bėgsi, ant skruzdėdos užlipsi
Yra Suriname tokia gera organizacija „Stinasu“, kuri rūpinasi savo šalies atogrąžų miškų išsaugojimu ir brakonierių šaudymu. Jiems priklauso fantastiška stovyklavietė ant Bronsbergo kalno, nuo kurios pradėjome savo pažintį su Surinamo provincija.
Patekti į Bronsbergą nėra sudėtinga, bet reikia žinoti sistemą: rezervuoji nakvynę ir transportą į kalną „Stinasu“ būstinėje Paramaribo, tada susišaudai maršrutinį autobusiuką miesto centre ir po pusdienio kelionės žvyrkeliais jau esi ant kalno. Olandai žino dar paprastesnį būdą – suploji turų operatoriui kokį šimtą eurų ir nesijaudini dėl jokių sistemų. Mums artimesnis pasirodė pirmas variantas.
Teisingas gamtos parkas
Palikę kuprines svečių namuose su mažesniais „lauknešėliais“ vieną ankstyvą rytą pajudėjome į Bronsvegą – miestelį Bronsbergo kalno papėdėje. Keliai Suriname tikrai prasti, todėl per kelias valandas autobusiukas spėja neblogai atkratyti užpakalius, po to dar valandą linguojame su kitu autobusiuku į kalną ir pasiekiame stovyklavietę.
Buvome užsirezervavę pigiausią įmanomą nakvynės ant kalno būdą – hamakus (apie 10 litų už naktį) ir šiek tiek nustebome dėl tokių kainų. Atvykę supratome, kodėl: mums buvo paskirtas atskiras namelis su atskira patalpa hamakams, virtuve, nendriniu stogu ir keliais rankos ilgio driežiukais prie durų. Nuo terasos atsivėrė įspūdingas vaizdas į kalno apačioje esantį ežerą. Aplink tik saulė ir miško žaluma. Ech, pasaka, kaip kokiame Aukštaitijos nacionaliniame parke.
Dėl Aukštaitijos nejuokaujame – Suriname dažnai pasijusdavome kaip Lietuvoje. Panaši žaluma, upės ir ežerai, galvijai laukuose... Net lietus pliaupia panašiai. Aišku, afrikiečių kaimų ir kinų parduotuvių dar neturime, bet čia tik smulkmena.
Kad ir kaip Bronsbergas primintų lietuvišką gamtos parką, čia mūsiškiams būtų galima gerai pasimokyti, kaip iš paprasčiausio miško padaryti gerą atrakciją turistams. Nuo kalno eina kelios skirtingos trukmės ir sudėtingumo trekingo trasos, žemėlapyje nurodytas ne tik jų ilgis kilometrais, bet ir trekingo trukmė minutėmis (tai labai svarbu, planuojant grįžti iki sutemų).
Takai aiškūs, markiruotės gerai matomos, sunkesnėse vietose įrengti mediniai laiptukai ar turėklai, bet netgi ir po šitų civilizacijos įsikišimų čia jautiesi, tarsi vaikščiotum po dievų užmirštą mišką. Gyvūnai irgi pasistengia, kad nenuobodžiautum. Čia jie tiesiog knibžda, priversdami tave kiekvieną kartą klausti parko darbuotojų: „O ką aš čia tokį mačiau?“
Išgąsdinome skruzdėdą
Jau pirmą vizito dieną išvydome gretą mūsų namelio besisukinėjantį keistą pelėną didelėmis ausimis. Paskui per kelią dukart perbėgo oposumai (įdomu, per kurį petį ir kiek kartų reikia spjauti, kai kelią perbėga oposumas?), ryte prie stovyklos užvalgyti turistų vakarienės likučių susirinko mėlynas vištas su žąsų ilgio kaklais primenantys baltasparniai paukščiai.
Kartą vienu iš miško takelių nuėję iki arčiausiai stovyklos esančio Leo krioklio, gavome ne tik smagų tiesioginį krioklio srovės dušą, bet ir porciją dvėselienos smarvės. Greta voliojosi apgraužto oposumo likučiai. Kartu su mumis ėjęs parko darbuotojas Migelis paaiškino, kad greičiausiai šitą primityviausią pasaulyje graužiką čia atsinešė tigras ir kiek pasivaišinęs paliko pabaigti kitiems.
Nors Migelis pasakojo, kad ilgiau palaukus ir sėkmei aplankius čia galima pamatyti prie upelio ateinantį patį poną tigrą, nenorėdami sulaukti oposumo lemties, grįžome į stovyklą ir po kelių siestos valandų išsiruošėme į ilgiausią trekingo trasą, aplankyti Vitikreko ežero, tiksliau tariant, upės užtvankos.
Žygiuojant atogrąžų mišku reikia indėno ausų ir sugebėjimo kuo mažiau treškinti po kojomis pasitaikančias šakeles – tada gali geriau išgirsti aplink esančią gyvūniją. Taip pat negalima pernelyg atsipalaiduoti, kad akys nepamestų markiruočių ir nenuklystum nuo pagrindinio trekingo takelio, kurį dažnai net sunku pavadinti takeliu.
Šitaip sėlindami išgirdome neįprastą šlamėjimą medžių viršūnėse. Atidžiau įsižiūrėjus pamatėme ir nedideles beždžionėles, šokinėjančias nuo medžio ant medžio ir purtančias šakų lapus. Prieš tai stovykloje jau buvome sutikę grupę amerikiečių studentų (vieno iš jų močiutė – lietuvė!), kurie čia jau kelis mėnesius tiria vietinių beždžionių gyvenseną. Iš jų sužinojome, kad Suriname yra keletas ypač retų beždžionių rūšių ir tai vienintelė vieta pasaulyje, kur gali jas pamatyti laisvėje.
Mes tokie beždžionių specialistai, kad gorilos nuo orangutango neatskirtume, todėl mums šitie gyvūnėliai yra tiesiog gražūs: šokinėja nuo šakos ant šakos, pasilaikydami uodegomis, šlamina lapiją ir mėto vaisius žemyn. Vėliau išsiaiškinome, kad šitas triukšmas nebuvo skirtas mums pasveikinti – atvirkščiai, mus išgirdusios beždžionės puolė triukšmauti, norėdamos nuvyti įsibrovėlius.
Vieną dalyką tai jos tikrai padarė – išbaidė krūmuose snaudusį skruzdėdą. Šitas pakriko iš miego ir išsigandęs dėjo į kojas, nerangiai prašlumšėdamas visai greta mūsų. Gana lėtai, kad spėtume pamatyti keistą šito gyvūno straublį, bet per greitai, kad spėtume sumedžioti laimikį fotoaparatu.
Vis tiek buvome labai laimingi, kai vakare sužinojome, kad netgi ne visi parko darbuotojai, kasdien besitrinantys po mišką, yra matę skruzdėdą. Tas įvykis įstrigo net labiau už patį Vitikreko ežerą, nors jame maudytis buvo tikrai smagu, ypač kai mažos bebaimės žuvytės pradėjo baksnoti galvomis į kojas, tikėdamos, kad čia gali būti maistas.
Neramios gyvūnijos naktys
Mums Bronsbergas taip patiko, kad pasilikome čia dar vieną naktį. Po dienos pasivaikščiojimų miškuose, vakarai čia prabėga mediniame restoranėlyje, kur kas vakarą susirenka stovyklos gyventojai. Sutikome čia keletą olandų, minėtus amerikiečius ir grupelę vietinių.
Gyvūnija tuo metu irgi nesnausdavo. Štai, Valdas, vieną vakarą patraukęs link namelio, tamsoje vos neužsirioglino ant kelio vidury įsitaisiusio kumščio dydžio... tarantulo. Netrukus čia subėgo pusė stovyklos, o amerikiečių biologai tuoj įvertino, kad šita tarantulų rūšis nepavojinga gyvybei, bet vis tiek geriau laikytis nuo jų atokiau.
Vos atsitraukėme, o čia – vieno olando klyktelėjimas. Pasirodo, jis vos neįmynė į vaiko galvos dydžio varlę. Šita pajutusi žibintuvėlių šviesą visiškai suakmenėjo ir tapo puikiu fotomodeliu mūsų fotoaparatams. Vėliau tą vakarą klyktelėjo dar viena olandė, tokią pačią varlę sutikusi po savo hamaku, o Valdas per miegus vis neužmiršdavo pašviesti žibintuvėliu į lubas ir patikrinti, kurlink juda ant nendrinio stogo įsitaisęs dar vienas gigantiškas voras, angliškai vadinamas „bird-spider“ (paukštvoris?).
Žodžiu, iki visiškos laimės trūko tiktai kiaulės-voro, bet neabejojame, kad ir ta snaudė kur nors netoliese.
Bronsberge išties jautėmės tarsi būtume svečiuose. Gyvūnai yra tikrieji šio žemės kampelio šeimininkai ir būdamas čia tiesiog tikiesi sudaryti jiems kuo mažiau nepatogumų. Kol esi geras jiems, gyvūnai geri tau. Tai vienintelis būdas čia praleisti laiką ramiai ir mėgautis laukiniu Surinamo mišku.
