Gajana: gėjų porelė ar tėvas su sūnumi?
Pasimalėme mes Gajanos provincijoje kelias dienas ir supratome, kad nepaisant visų pavojų ir susišaudymų, geriausias dalykas čia – sostinė Džordžtaunas. Pasimalėme dar šiek tiek po kaimelius, kartą pernakvojome pakelės miestelyje labai lietuvišku vardu „Suddie“ ir grįžome iki Džordžtauno medinių senamiesčio griuvėsių.
Kelias dienas su mus į svečius priėmusia Betina susisiekti nepavyko. Grįžus paaiškėjo, kad mūsų įtarimai pasitvirtino – telefonas buvo pavogtas. Apsipirkdama parduotuvėje ji minutėlei paliko neprižiūrėtą rankinę ir atsisukusi jos neberado.
Prireikė derybinių įgūdžių
„Džordžtaunas – mažas miestas. Čia visi vienas kitą pažįsta, todėl ir mano daiktai tikriausiai atsiras“, - optimistiškai kalbėjo Betina ir buvo teisi. Po kelių dienų jos pažįstamas vaikinas rado vagį ir sugebėjo už tam tikrą išpirką atgauti rankinėje buvusį vairuotojo pažymėjimą. Kiti rankinėje buvę dalykai buvo pigesni už prašomą išpirką, kortelės užblokuotos, todėl Betina jų tiesiog atsisakė.
Dar keistesnė situacija atsitiko su kitos draugės Šaminos telefonu. Ji paskolino savo žaisliuką savo naujam vaikinui, o šis netrukus paskelbė, kad Šamina jam tą telefoną atidavė ir nieko nebenorėjo girdėti apie grąžinimą. Išklausėme šių istorijų pasibaisėję, bet tai buvo tik vakarėlio pradžia.
Vėliau su Betina ir jos draugais nuvykome iki Atlanto pakrantės, praleidome ten kelias valandas ir vakarą pratęsėme indiškame restoranėlyje. Viskas buvo tvarkoje, kol mūsų šeimininkės draugeliai neprisigėrė. Vienas pradėjo aiškinti, kad yra apmokytas žudyti (tikriausiai muses ir uodus), o kitas tarsi užsikirto ir pradėjo aiškinti, kad mūsų gauta sąskaita yra per didelė.
Pirmasis vaikinas (minėtas musių žudikas) mus čia atsivežė, todėl išgirdęs apie tokius skundus labai pasipiktino. Blogiausia, kad antrasis vis kartojo savo tiesą apie per didelę sąskaitą, kol pirmajam mikroschema lūžo ir pasiutęs dėl tokios neteisybės, jis nusprendė savo „draugui“ padaryti „pau pau“.
Kol musių žudikas savo automobilio „bordačioke“ nesėkmingai ieškojo ginklo, Betina bandė apraminti jo karštą kraują. Tuo tarpu mes bandėme nulaužti antrąjį vaikinuką. Šis jau buvo pasiryžęs stoti į dvikovą su savo draugeliu, iš kurios „gyvas išeis tik vienas“.
Baisiausia, kad viskas buvo tikrai labai rimta. Aplink mus netrukus pradėjo būriuotis restorano šeimininko iškviesti vyrukai (dėl viso pikto), vienas kivirčo dalyvis jau kiek apsiraminęs ginklą padėjo į vietą, o štai antrasis vis dar pyko dėl sąskaitos. Taip ir palikome jį, nusprendę grįžti namo ir leisti problemai išsispręsti pačiai.
Kitą dieną sužinojome, kad viskas baigėsi taikiai, tiesiog draugai tapo nebe tokiais gerais draugais. Viskas dėl sąskaitos, už kurią, beje, nė vienas iš jų nepaklojo nė cento, palikęs šią privilegiją kitiems...
„Gėjų porelė“ eina pas daktarą
Dar vienas nuotykis laukė kitą dieną. Valdas pajuto kažkokį neaiškų dieglį dešiniame šone, kuris vis stiprėjo, kartais net tapdavo sunku kvėpuoti. Buvo galima įtarti lūžus šonkaulį, bet nuo ko? Nenorėdami bloginti situacijos, nutarėme siųsti paršelį pas veterinarą.
Bet prieš tai buvome susitarę dėl vakarienės su Betina ir jos šefu, Gajanoje dirbančiu vokiečiu ponu Vaisu. Labai įdomus ir šiek tiek keistas žmogus, maždaug penkiasdešimties metų amžiaus. Kartu su savo žmona iš Senegalo gyvena Gajanoje jau trečius metus.
Valdui užsiminus apie savo problemą, ponas Vaisas beveik pašoko iš vietos: „Man irgi kelintą dieną skauda tą patį šoną!“. Viena problema išsisprendė akimirksniu – rytoj Valdas su Vaisu susitinka mieste ir kartu važiuoja į pono Rentgeno kabinetą privačioje klinikoje pasidaryti keletą intymių šonkauliukų nuotraukų.
Dabar įsivaizduokite: dvyliktą valandą į polikliniką Gajanoje atvyksta du baltieji. Vienas – pagyvenęs pliktelėjęs ponas su akiniais, kitas – jaunas pliktelėjęs jaunuolis su knysle. Informacijos skyriuje moteris juos nukreipia į resitratūrą. Čia pirmiausiai registruojamas Vaisas, kuris kartu su asmens duomenimis pasako ir savo adresą. Vėliau Valdas pasako beveik tokį patį adresą (Vaisas gyvena Betinos kaimynystėje).
- Jis Jūsų tėvas? – Valdui išeinant atsargiai paklausia medicinos sesutė.
- Ne, aš tik vakar su juo susipažinau, - sutrikęs dėl tokio klausimo atsako Valdas.
Sesutė gudriai nusišypso, tarsi būtų viską supratusi, o akyse tiesiog šviečia užrašas „GĖJAI“. Ir dar kaip nevykusiai meluoja – gyvena vos ne tame pačiame name ir vienas kito atseit nepažįsta. Be to, abiem kažkodėl po praėjusios naktelės tą patį šoną skauda. Mirk iš juoko...
Lydimi keistų sesučių šypsenų, draugai patraukė iki jiems paskirto daktaro kabineto. Pakeliui Valdas papasakojo Vaisui apie tai, kaip buvo pavadintas jo sūnumi. Vaisui ta mintis patiko, todėl sužinojęs, kad vieno žmogaus konsultacija kainuos apie 30 litų, jis išsitraukė dvigubai daugiau ir pareiškė: „Sumokėsiu ir už savo sūnų“.
Sesutės išvis pasimetė: kaimynai, tėvas ir sūnus, bet vienas kitą pažįsta tik nuo vakar. WTF?! Vyrukai tuo tarpu kartu elegantiškai įsliuogė įdaktaro kabinetą. Šis ilgai nesiterliojo – Vaisą pasiuntė į Rentgeno fotostudiją, o Valdui tiesiog išrašė paprasto tepaliuko ir pasiūlė kelias dienas vengti fizinio darbo. Pasirodo, plaukiant per banguotas Gajanos upes, šokinėjanti valtis sutrenkė krūtinės raumenis.
Paskutinis vinukas į gėjų porelės istoriją buvo įkaltas, kai Vaisui padarius nuotrauką paaiškėjo, jog problema tikriausiai ta pati. Jam daktaras išrašė tik receptą vaistams ir pareiškė, kad tepaliuką nuo raumenų skausmo jis gali... pasidalinti su Valdu. Klausimų daugiau nebeliko.
Likę reikalai Gajanoje
Paskutinėmis viešnagės Gajanoje dienomis terliojomės su likusiais darbeliais. Pirmiausiai susitvarkėme Surinamo vizos reikalus. Tiesa, ne iki galo. Apie tai parašysime vėliau, tačiau verta paminėti, kad per dvi savaites nuolatinio skambinėjimo ir vaikštinėjimo, vizos taip ir negavome. Tik visiškai prie sienos priremtos merginos iš ambasados surašė mums kažkokį laišką, kurį turėsime parodyti pasieniečiams ir galbūt jie mus įleis.
Kitas reikalas – apsirūpinti literatūra, kurios prireiks plaukiant laivu per Amazonę. Ten kelias savaites iš esmės nebus ką veikti, o Gajanoje galima rasti gerų knygų anglų kalba, tad šiek tiek pasunkinome savo kuprines. Įsigijome ir hamakus su tinkleliais nuo uodų. Šitie puikiai tilpo Valdo kuprinėje, išmetus iš jos sugedusį ir vieną dieną tarsi bulvė išsipūtusį „Ferrino“ kilimėlį.
Paskutinė misija – iškepti lietuviškų bulvinių blynų mūsų svetingiesiems šeimininkams. Tai nebuvo lengva, nes ieškodami krakmolo apėjome beveik visas didžiausias Džordžtauno maisto prekių parduotuves, o štai grietinės taip ir neradome. Teko improvizuoti, bet rezultatas buvo puikus, o Žydrės kūrybiniai sugebėjimai liko įvertinti tuščiomis lėkštėmis, pilnais pilvais ir dėkingais sočių svečių linksėjimais. Tikras dalykas!
Patekti į Surinamą nėra taip paprasta. Reikia autobusiuku nuo paryčių važiuoti iki pasienio miestuko ir spėti ten iki dvyliktos, nes tada per upę plaukia vieninintelis legalus keltas į Surinamą. Nespėjai – gali plaukti su nelegaliais laiveliais, bet kai reikės vėliau iš Surinamo išvykti, avantiūra stipriai atsirūgs.
Paskui nuo Surinamo pasienio miestelio vėl prasideda transporto paieškos iki sostinės Paramaribo. Mintyse paskaičiavę galimas išlaidas, pasirinkome ambasadoje gautą pasiūlymą – už 60 litų gauti transportą nuo durų Džordžtaune iki durų Paramaribo. Likome tikrai patenkinti, nors vienu metu Surinamo žvyrkeliai dulkėjo taip, kad autobuse praktiškai neliko oro, o atvykę į galutinę stotelę buvome ne tik pavargę po dvidešimties valandų kelionės, bet ir padengti storu dulkių sluoksniu.
Vizitas penktojoje mūsų kelionės šalyje prasideda.
