Valdo gimtadienis: daug svečių ir viena žvakutė

Taip jau yra, kad kartą metuose atsibudęs jauti, jog kaulai tapo sunkesni, galva lenkiasi arčiau asfalto, o žemė labiau kvepia obuoliais. Vieną 2008-ųjų birželio septintosios rytą, nuvaikęs rasotą sapną nuo knyslės galiuko, šią neišvengiamą būtį pajuto ir palapinėje pabudęs kiauliukas.

Ta palapinė stovėjo kažkur prie didelės upės, tolimame ir lietuviams menkai pažįstamame Surinamio krašte, tačiau tai nebuvo problema. Kai stukteli dvidešimt šeštasis, tampa visai nesvarbu, kur atsibudai ir ką per savo gyvenimą esi nuveikęs. Daug svarbiau surasti tinkamą kompaniją savo gimtadieniui atšvęsti.

Mūsų nakvynės vieta labiau priminė turistų rezervatą, nei Surinamo gyventojų kaimelį ir aplink tvyrojo mirtina tyla, tad netrukus palapinę sukišome į kuprinę ir iškeliavome per atogrąžų mišką ieškoti geresnės vietos kiauliuko gimtadieniui.

Pusvalandį pasivaikščiojus, prieš akis iškilo naujas palmių lapais dengtomis trobelėmis pasitinkantis Laduani arba Naujosios Auroros (tarsi tarybiniais laikais šitaip būtų pavadintas) miestelis. Torto su triufeliais nė vienoje iš šešių „didmiesčio“ parduotuvių neradome, tad pasitenkinome „cold dog‘ais“ – taip nuo šiol vadinami sumuštiniai su šalta dešrele. O paskui tai jau prasidėjo...

Nuo šios akimirkos likimas pradėjo piešti labai gražų ir šviesų gimtadienio eskizą, kurį nuspalvino vietinių gyventojų entuziazmas. Pirmiausiai parduotuvės savininkė mums pasiūlė apsistoti šiuo metu tuščiame jos giminaičio name. Vos atrakinus jo duris pasirodė ir pirmoji viešnia – mažoji kaimo gyventoja Fabien, o paskui ir antroji (nuotraukoje ant Valdo rankų) - aktyvioji Tutu.

Vaikų skaičius augo geometrine progresija ir vos mums pasikabinus hamakus, juose įsitaisė jau bent dešimt gimtadienio svečių – mažų linksmų berniukų ir mergaičių. Kartu su jais netrukus patraukėme išsimaudyti šaltame upelyje, o vėliau mokėmės visokių afrikietiškų skanduočių ir dainelių.

Svečiai išsiskirstė tik saulei nusileidus. Laimei, kaimelyje nuo šeštos vakaro įjungiama elektra, todėl neprireikė uždegti ir vienintelės gimtadienio žvakutės, kuri mūsų naujuose namuose buvo parengta tam atvejui, jei elektros negautume.

Kita vertus, kam ta žvakutė, jei visą dieną aplinkui šmirinėjo ir kartu su mumis Valdo gimtadienį šventė bent dvidešimt šešios gyvos ir džiugesio pilnos vaikiškos akys?

P.s. nuo Valdo: kriuksingai dėkoju visiems pasveikinusiems ir atsiprašau, kad laiku negalėjau į sveikinimus atsakyti – Surinamo provincijoje su telefonu ir internetu dar šiek tiek sudėtinga. :)

Atgal