Apie mus: dviem mėnesiams pasibaigus
Gegužės 14-oji stuktelėjo Brazilijos miestelyje Boa Vistoje, kur pakėlėme vienas į kito sveikatą po mažą bokaliuką vietinio alaus ir užkandome ant grilio čia pat gatvėje keptos vištienos. Du mėnesiai kelyje... Vieniems tai tiesiog lengvas nuotykis, o kitiems – neįsivaizduojamos trukmės atostogos.
Venesuela su Trinidadu ir Tobagu jau liko už nugarų, o prieš akis – dar bent dešimt valstybių, jeigu gerai seksis. Kol kas į priekį judame beveik laikydamiesi planų, tačiau tam tikrų didesnių ar mažesnių pokyčių jau įvyko. Tad šįkart apie mūsų du mėnesius kelyje.
Perprogramuoti organizmai
Tai nebuvo lengvas iššūkis. Tekdavo ir visą naktį dėl laiko skirtumo akių nesumerkti, ir ryte ginti nuo savęs mintis, kad tikrai tikrai šiandien nereikia eiti į darbą. Sapnų apie buvusias realijas iki šiol pasitaiko, tačiau neverta tikėtis, kad tai, kuo gyvenome penkerius metus, pamiršime per porą mėnesių. Net nereikia pamiršti – tai buvo gera patirtis.
Kai išvykome, buvome tokie pavargę biuro darbuotojai sulinkusiomis nugaromis. Po pusvalandžio kelionės iki Madrido metro su kuprinėmis ant pečių net širdis pradėjo kalatotis, rodės, kad tas svoris nepakeliamas. Šiuo metu nuovargis lanko rečiau, kuprinės vis lengvėja, net nieko iš jų neišimant, Žydrė didžiuodamasi gniaužo kumštukus ir rodo savo raumenis, o Valdas ieško diržo savo šortams, nes jie jau visiškai nebesilaiko ant juosmens ir krenta žemyn.
Po Orinoko džiunglių nuotykio, traukdami spyglius iš kulnų juokėmės, kad tiek visokių įkandimų ir mažų žaizdelių turėjome tik vaikystėje, kai tekdavo ir per kiemą bėgant nugriūti, ir nuo dviračio nusiversti. Sunku net prisiminti, kada paskutinį kartą susibraižėme koją ar įsidūrėme į pirštą, gyvendami savo saugų „darbas-automobilis-namai“ gyvenimą. O dabar vėl atrodome, kaip neklaužados vaikai, nors tikrai saugomės ir be reikalo niekada nerizikuojame.
Dar vienas pokytis susijęs su sveikata. Viena vertus, aktyviai keliaujant reikia daugiau fizinių jėgų, ištvermės ir tvirtų skrandžių, nes maistai kartais mūsų skrandžiams būna neįprasti ir tada galima tikėtis problemėlių. Kita vertus, daug daugiau būname gryname ore ir judame, todėl gaunantis daugiau krūvio organizmas tvirtėja. Stengiamės jo nenuvilti ir duoti papildomos energijos, maitindamiesi kuo sveikiau ir dažniau. Gal net kada tapsime vegetarais?
Santykiai puikūs
Neslėpsime, kad prieš kelionę tai buvo vienas rimčiausių iššūkių. Kai dirbi, kiekvienas turi savo ofisą, kolegas, pareigas ir dažnai susitinki tik vėlų vakarą. Kai keliauji, esi kartu praktiškai ištisą parą.
Tris savaites tokio išbandymo jau esame patyrę, o štai pusantrų metų nuolatinio buvimo kartu išbandymas kiek baugino. Skeptikus nuvilsime – viskas klojasi puikiai, o per visą tą laiką net nė karto normaliai nesusipykom!
Kartais Lietuvoje dėl nuolatinio streso darbe vakarais vaikščiodavom kaip ežiukai, o dabar stresas iš esmės susijęs su trimis dalykais: valgyti, miegoti ir transportuotis. Kiekvieną kartą spręsdami šias užduotis pasitariame ir priimame bendrus sprendimus. Taip lengviau, nes jeigu sprendimas blogas, nėra ant ko pykti, tik ant savęs paties. :)
Dar viena džiuginanti tendencija – keliaujant labai sustiprėjo ryšiai su draugais ir giminaičiais. Draugų tarpe yra įvairiai: vieni ypač dažnai pamalonina savo laiškais ir komentarais, kiti dingo, kaip į vandenį, tačiau dėl to tikrai netapo mūsų mažiau mylimi. Visi turime savo gyvenimus ir kasdienybę.
Tuo tarpu šeima nepaliauja stebinti. Susirašinėjimas su mamomis, broliais, seserimis ir kitais artimaisiais visiškai suprantamas, tačiau kai gauname laiškų iš tų giminaičių, su kuriais Lietuvoje vos kartą per metus pasimatydavom didesnėse giminės šventėse – tai yra išties puikus ir netikėtas dalykas. Ir ilgesys, nepaisant visų šiuolaikinių interneto galimybių, vis didėja. Grįžę tikrai skirsime daug laiko susitikimams su visais jais.
Kelionės principai aiškesni
Prieš savo kelionę nebrėžėme labai griežtų ribų ir principų, kaip keliausime per artimiausius metus. Nenusistatėme sau principų, kad keliausime tik neasfaltuotais keliais, miegosime tik medžiuose ar lankysimės tik miestuose iš V raidės. Gerai supratome vieną dalyką apie tai, kas mus žavi kelionėse – galimybė pažinti naujas vietas, žmones, matyti kvapą gniaužiančius kraštovaizdžius ar jausti kutenimą skrandžiuose žiūrint į nematytus gyvūnus. Trumpiau tariant – tiesiog pažinti.
Dar svajodami apie kelionę ir po truputį pradėję dėlioti biudžetą, vienas kitam pasakėme – kaip gaila, kad esame žingeidūs. Tai reiškia, kad į kelionės biudžetą teks skaičiuoti ne tik nakvynių ir maisto kainą, bet ir bilietų į kai kuriuos nacionalinius parkus ar transportavimosi į mūsų išsvajotas vietas kainą (pvz., Galapagų salas). Kita vertus, esame laimingi, kad esame žingeidūs. Nes niekas kitas kelionėse nesuteikia tiek laimės, kaip įgyvendintos svajonės. Na, gal dar naujų svajonių kūrimas :)
Po dviejų mėnesių tik patvirtinome sau – noras pažinti ir pamatyti išsvajotas vietas mums visuomet bus svarbiau už patį keliavimo būdą.
Mūsų kelionėje nėra griežtų ribų, todėl jei norime aplankyti vietą X ir matome, kad nėra kito būdo tai padaryti, išskyrus organizuotą turą, susitaikome su tuo, kad trumpam tapsime gelbėjimosi liemenėmis puoštais turistėliais. Tačiau jei pajuntame, kad galime keliauti savo keliu, rinktis mažiau išvaikščiotą taką ar stoti ant kelio ir keliauti autostopu – einame ant kelio ir tiesiame rankas pravažiuojančioms mašinoms. Net jeigu tenka ant kelio praleisti kelias valandas.
Jeigu atvykstame į pasirinktą miestą vakare ir nėra galimybės patikrinti visų jame esančių nakvynės vietų, renkamės neišrankiai, ir tai gali pasibaigti nakvyne viešbutyje, kuriame lipant laiptais į Valdo kelį atsitrenkė bėganti žiurkė arba viešbutyje, kuriame yra televizoriai, oro kondicionieriai ar net kieme pasislėpęs baseinas. Tačiau jei atvykome į mažą kaimelį, kuriame yra galimybė įkurdinti mūsų palapinę medžių paunksmėje – traukiam ją iš kuprinės ir renčiame savo nakvynės namelį be televizoriaus, bet ir be žiurkių.
Taigi, kelionės principai susidėliojo bekeliaujant – keliaujame visais įmanomais ir mums priimtinais būdais, kad patirtume ir pažintume kuo daugiau. Ir kuo daugiau keliavimo būdų išbandome, tuo įvairesnė ir turtingesnė tampa mūsų kelionė.
Prašviesėjimai
Geras daiktas turi būti brangus ir žymios firmos. Nesąmonė. Šitas mitas pradėjo žlugti jau pirmosiomis savaitėmis ir tai tęsiasi toliau. Dabar šiek tiek paburnosime, nes jaučiamės turintys teisę. Jau anksčiau minėtas naujas modernus „Nikon“ objektyvas pradeda pjauti grybus po mėnesio ir iš nuotraukų daro gražias baltas dėmes su tamsiais pakraštėliais. Vos metus atitarnavęs „Canon“ išeina iš darbo, pareiškęs, kad jam lūžo kažkoks dantratukas. Vakare dar veikė, o ryte jau lūžo...
Taip pat jau minėjome, kad Žydrės mėgstamos „Ecco“ firmos sandalai tik šiek tiek ekstremalioje kelionėje po džiungles gavę purvo pradėjo kristi nuo kojų ir tik apsunkino klaidžiojimą. Tuo tarpu Valdo „Pull and Bear‘ įsigytos, tipo, "kelioninės" kelnės yra per visas siūles, o kitos po dviejų mėnesių atrodo, tarsi jis ne keliavęs, o naftą pumpavęs būtų.
Ir taip toliau, ir panašiai. Daiktai, kuriais tikėjome, džiaugėmės ir visiems rekomendavome, buvo idealūs, kol saugiai gulėjo namuose. Dabar jau gauname pakankamai pamokų, kad posakis „pagal išvaizdą pasitinka, pagal protą išlydi“ yra teisingas. Vienas patarimas: pirkit daiktus pagal patikimas rekomendacijas ir pagal tvirtumą, o ne dėl gražaus vardo.
Įdomios pažintys
Tiek nedaug dar pajudėjome, o užrašų knygelėje jau spaudžiasi debesis kontaktų, kuriuos paliko mūsų nauji sutikti draugai. Belgai Džimis ir Sara, Marko, Sara ir Karolina, kanadiečiai Debbie ir Erikas, venesueliečiai Migelis, Madgah, Šonas ir Akusary, anglai Robyn, Hannah ir Mattas, vokiečiai Suzi ir Danielis...
Kiekvienas jų paliko mums daug smagių emocijų, o su kai kuriais norėtume ir tikimės dar bent kartą susitikti šios ar kitų kelionių metu. Štai, jau audžiame mintį kada nors su senutėliu Džimio autobusiuku apkriuksėti Balkanų šalis...
Sutikome ir tokių, kurių daugiau tikimės neišvysti. Nieko blogo jie nepadarė, tačiau būdavo labai keista stebėti tokius keliautojus, kurie amžinai vaikšto perkreiptais iš nepasitenkinimo veidais, ko nors paklausti bumba po nosimi arba išvis neatsakinėja, o kalba garsiai ir aiškiai tik tada, kai reikia skųstis. Jeigu kelionė jums yra tokia kančia, tai kodėl jūs tai darote?
Reikia paminėti ir pažintis su naujomis vietovėmis, miestais bei gamta. Kartais mūsų klausia, ar kelionė dar nenusibodo. Atsakome: ne. Kai keliauji, kiekviena diena duoda naujų nuotykių, atveda į nematytas vietoves, įmerkia į vis kitokias situacijas. Važiuoji sunkvežimio priekaboje vidury nakties, nors prieš tris valandas dar sėdėjai patogioje autobuso sėdynėje, ir nežinai, kur nuvažiuosi, kur nakvosi...
Iš pradžių tai gali skambėti bauginančiai, bet kai įpranti prie minties, kad tu pats kontroliuoji tik nedidelę dalį savo gyvenimo, tampa paprasčiau. Vadinkime tai atsitiktinumų grandine, likimu, dievu ar dar kaip nors – tai tikrai egzistuoja ir kartais nesiseka net geriausiai pasirengus, o kartais pati blogiausia diena baigiasi kaip pasakoje. „Inšala“ – arabiškas žodis, kurio lietuviškas atitikmuo skambėtų maždaug „kaip Dievas duos“. Ir Dievas duoda, dažniausiai daugiau nei tikimės.
Be įdomių pažinčių su žmonėmis ir naujomis vietovėmis, negalime pamiršti ir gyvūnijos, kuri visada šalia. Berašant šį tekstą Žydrė jau klyktelėjo tris kartus ir po to vis pykteldavo ant savęs – kodėl reikia klykti kiekvieną kartą pamačius grindimis bėgančią pelytę? Juk ji iš esmės nieko nedaro.
Tikriausiai dar neturėjome nakvynės vietos, kurioje nebūtų gyvūnų. Viešbučiuose gyvename su pelėmis, tarakonais, skruzdėmis, o kartais aplanko koks driežiukas ar didelis vabalas. Vos prisėdus lauko kavinėje šalia tikėdamasis gardaus vištienos kaulo būtinai prisėlina gatvės šuo. Netgi sulindus į daugmaž saugią palapinę, kompanijos neišvengsi, nes gaidžiai gretimame kieme jaus nenugalimą pareigą tau giedoti nuo trečios valandos nakties. Kelkitės, broleliai...
Tai ką gi mes darome? Pratinamės ir jau pradedame nebekreipti dėmesio. Koks nors gyvūnas greta tavęs tampa norma, todėl tik džiaugiesi, kai jis gražus ir dar nematytas arba tikiesi, kad nėra pavojingas.
Išvada
Jaučiamės puikiai. Esame laimingi. Norime keliauti toliau ir pažinti kuo daugiau šito nuostabaus pasaulio.
P.s. Kuo toliau, tuo labiau stiprėja mintis grįžus į Lietuvą paskirti daugiau laiko savo gimtinės tyrinėjimui. Truputį gėda, kai taip šukuodami tolimiausias šalis, savo fantastiško krašto dar net nesame normaliai palietę. Reikės pasitaisyti.
P.p.s. Vos padėjus tašką, pasigirdo dar vienas Žydrės „ai!”, tk šį kartą jau mažesnis. Atrodo, pelių baimės tikrai pavyks atsikratyti :)
