Orinoko delta: daugiavaikiai warao genties vaikai
Valtis parpia, skaidydama vienos iš Orinoko deltos upių vandenį ir linksmai pašokinėdama ant kitų valčių atsiunčiamų bangų. Be mūsų valtyje dar yra keistas rubuilis, kuris prisistato esąs virėjas ir „Yamaha Enduro" variklį sukiojantis gidas, prie kiekvieno kaimelio nepamirštantis vietiniams indėnams šuktelti: „Pui!"
Vėliau tas jo šūkis mums suteiks visai kitus prisiminimus, o kol kas džiaugiamės gražiais vaizdais ir keliuose kaimeliuose sustojame pamatyti indėniško Orinoko čiabuvių gyvenimo iš arčiau. Kas pirmiausiai krenta į akis? Žinoma, Hugo Čavezas, ekscentriškas Venesuelos prezidentas.
Indėnai myli prezidentą
Jis, matyt, rimtai vertina indėnų balsus, todėl stengiasi būti matomas kiekviename žingsnyje. Plakatai prie upės, nublukę portretai ant ūkinių pastatų sienų. Net ant mėlynų vandens talpyklų puikuojasi vienas žodis: „Chavez".
Kita vertus, negali pykti dėl tokio reklamavimosi. Indėnams Čavezas labai geras: elektros linijoms pinigų duoda, geriamo vandens kartą per savaitę gubernijos valtimis atplukdo, betonuotus takelius greta namų padeda nutiesti. Valdžia skiria pinigų mokykloms statyti, elektros stulpams sukalti, o vėliau patys indėnai šiuos darbus nudirba, todėl visi turi darbo ir naudos. Visi laimingi. Visi prezidentą myli ir socializmą geruoju mini.
Kuo toliau keliaujame, tuo labiau stebimės ta warao genties indėnų buitimi. Žmonės gyvena tiesiog ant upės, sukalę medinius polius į vandenį ir ant tokių pačių polių nutiesę tarp namų medžiu grįstus takelius. Nėra čia sienų, vonių, miegamųjų ar oro kondicionierių. Net tualetų dažnai nėra, tad dažnai tenka reikalus atlikinėti tiesiog į grindyse išpjautas skyles, tiesiai virš vandens. Kartą Žydrės paklaustas kelio į šią įstaiga indėnas tiesiog mostelėjo ranka džiunglių link.
Tačiau ką mes pamatome virš šio vargano gyvenimo, kuriame hamakas atstoja ir lovą, ir fotelį, ir pietų stalą? Ogi virš hamako yra nendrėmis klotas stogas, virš kurio palydovines bangas gaudo satelitinė lėkštė. Nuo šito civilizacijos vaisiaus juodas laidas driekiasi iki pat modernaus televizoriaus su DVD grotuvu, o greta plerpia didelis šaldytuvas. Primenu, kad lankomės pas gana archaiškai gyvenančius indėnus.
Panašų vaizdą jau teko matyti Egipte, kur prie Asuano kartu su Gabe ir jos draugu Nierka aplankėme nubių kaimelį. Ten irgi saulėje blyksėjo satelitinės antenos, iškeltos virš moliu drėbtų trobų. Vis dėlto, warao indėnai išlaikę daugiau tradicijų. Netgi jų kalba, dėl kurios kilmės mokslininkai iki šiol ginčijasi, yra išlikusi. Mokykloje mažieji indėniukai mokosi iš karto dviejų kalbų; warao ir ispanų.
Vaikai lenda į šviesą
Lankydamasis Orinoko deltoje, Valdas prisiminė vieną nelabai juokingą anekdotą, kai gimdymo palatoje daktaras vis nenustojo žavėtis, kaip pagimdžiusi vieną vaiką, moteris pradėjo gimdyti antrą, po to trečią, ketvirtą... Po kurio laiko tas pats daktaras jau šaukė: „Išjunkit šviesą, jie lenda į šviesą!"
Kodėl prisiminė? Pamatytumėt, kiek čia vaikų! Plauki pro mažą kaimelį, o iš vandens kyšo gal penkiasdešimt galvų ir tau mojuoja šimtas rankučių. Išlipi ant kranto ir aplink tave jau laksto mažųjų kaimenės. Valdas čia pat pastebėjo, kad greta vaikų ir suaugusių trūksta jaunų merginų.
Paskui supratome, kad tokio reiškinio, kaip paauglės, čia nėra. Vos tik mergina gali gimdyti, ji tampa nėščia moterimi ir gausina šeimą, kol gamta leidžia. „Kiek turite vaikų?" - klausiame vienos indėnės. Ši akimirką tyli, mąsto, užvertusi akis į stogą, ir galiausiai atsako: „Trylika". Taip, dviženklis vaikų skaičius čia yra kiekvienos šeimos kasdienybė.
Jei lankysitės Orinoko deltoje, prigriebkit vaikučiams kokių saldainių ar kitų niekučių. Jei pirksite saldumynų, nepergyvenkite dėl mažylių dantų sveikatos - dvidešimtečiai indėnai paprastai jau sveikinasi bedantėmis šypsenomis.
