Nuotykiai Tukupitoje: lau lau žuvis, Čekijos hipis ir piratai
Tukupita – didžiausias miestelis Orinoko deltos regione, todėl čia anksčiau ar vėliau atsiduria visi deltą norintys pamatyti turistai. Kaip ir daugelis tranzitinių miestų, Tukupita gali pasiūlyti prekybininkų pilnas gatves, keletą viešbutukų ir krūvas turizmo agentų, griebiančių tave gatvėje už rankos ir siūlančių abejotinos vertės turus po Orinoko deltą.
Šitie vyrukai vadinami piratais ir kelionės knyga siūlo su jais bendrauti atsargiai, o geriau išvis vengti. Tipo, eikit į normalias agentūras ir keliaukit užtikrintai. Vis dėlto, aplankę kelias mieste įsikūrusias turizmo agentūras suprantame, kad jų siūlomi turai po Orinoko deltą pagal savo kainą prilygsta kelionei į mėnulį.
Mokėti mažiausiai 60 JAV dolerių per dieną (vienam žmogui) už tai, kad keliautum su patogia valtimi, žiūrėtum, kaip tau šoka indėnų vaikai ir galėtum nusipirkti suvenyrų? Dėkui, bet ne. Po brangiojo Anchelio krioklio labai norime suspausti savo išlaidas. Tačiau Orinoko deltą irgi labai knieti pamatyti, tad lieka viena išeitis – eiti pas piratus.
Lau lau išbandymai
Nusprendę atidėti kelionės turo paieškas kitai dienai, keliaujame į restoranėlį pavalgyti. Žydrė turi alergiją baltoms staltiesėms, o mūsų pasirinktoje vietoje visi stalai padengti būtent taip. Vis dėlto, meniu žada labai daug, kainos nesikandžioja, tad susirandame mažiausiai baltą staliuką ir susigūžiame dėl netoliese gaudžiančio oro kondicionieriaus.
Šitas civilizacijos išmislas Venesueloje įgyja absurdiškų išraiškų. Jau ne kartą minėjome, kaip tarpmiestiniuose autobusuose žmonės šala kone minusinėje temperatūroje. Tas pats galioja ir kai kuriuose restoranuose, viešbučiuose, interneto kavinėse. Žodžiu, jeigu jau turiu oro kondicionierių, visi turi tai žinoti. Nesvarbu, kad sergu beveik nepagydomu nuolatiniu peršalimu, o mano kavinės lankytojai turi sėdėti prie stalelių su paltais – supraskit, juk aš turiu oro kondicionierių!
Taip šaldydamiesi renkamės vakarienę iš meniu. Valdas nerizikuoja ir lieka prie vištienos „a la plancha“ (kepta ant grilio), o Žydrė, suviliota „Lonely planet“ rekomendacijų, užsisako vietinį pasididžiavimą – lau lau žuvį, kuri turėtų būti įspūdingo skonio, bet iš tikro yra tiesiog žuvis. Ragaujame jos abu, o vėliau beveik sutartinai susiėmę už pilvų, dėl šventos ramybės skubame atgal į viešbutį – kažkodėl lau lau išbandymas mūsų skrandžiams nepasirodė gera idėja.
Įsigyjame turą
Grįžę į viešbutį sutinkame bedantį vyrioką, kuris prisistato esąs Luisas (vėl susigalvotas amerikietiškas vardas), siūlo Orinoko deltos turą ir kiša po nosimi rekomendacijų sąsiuvinį. Taip, taip, jau pasimokėme iš viešbučiuose dirbančių siūlytojų Indijoje, kai senolis mus išmasažavo su deozodoranto buteliuku. Daugiau nereikia.
Atsisveikiname, bet Luisas neatlyžta ir po kelių minučių jau baladoja į mūsų duris. Valdas jas atidaro, o ten greta Luiso dar stovi ir pusnuogis hipis su apvaliais Džono Lennono akiniais. Valdas klausiamai žiūri į bedantį Luisą, tas į susivėlusį hipį, o hipis apskritai nesupranta, kas čia vyksta. Kažkokia nesąmonė.
Netrukus išsiaiškiname, kad hipis – tai turistas iš Čekijos, kuris su savo kompanjonu neseniai grįžo iš Luiso pardavinėjamos kelionės po Orinoko deltą. Kadangi vyrukas kalba tik čekiškai ir šiek tiek supranta rusiškai, tenka žaisti žaidimą: „Atspėk mintį“.
- Plaukei su Luisu?
- Aha.
- Patiko?
- Aha.
- Galėtum rekomenduoti?
- Aha, bet...
- Kas bet?
- (Hipis krenta ant kėdės ir susiima už nugaros)
- Kėdės nepatogios?
- Aha.
- Kas dar?
- (Hipis išskečia rankas, tarsi rodytų, kokią didelę žuvį yra pagavęs)
- Ilga kelionė?
- Aha.
- Gerai, kiek mokėjot?
- Milijoną.
- Milijoną!???!!!
- Aha.
- Ai, milijoną senaisiais bolivarais?
- Aha.
Taip žodis po žodžio išsiklausinėjame esminės informacijos, o vėliau pasirodo ir antrasis čekas, jau kalbantis angliškai. Sužinome, kad pirato Luiso siūloma kelionė trunka tris dienas, per jas aplankomi keli indėnų kaimeliai, džiunglės, plaukiama ne tik dideliais, bet ir mažesniais kanalais, kurie yra daug įdomesni. Žodžiu, čekai padeda mums apsispręsti ir nudžiuginti nekantriai lūkuriuojantį Luisą.
Išsiderime keturių dienų kelionę už 40 JAV dolerių žmogui per dieną, kai į kainą įskaičiuota viskas: nakvynės, gido paslaugos, maistas... Kada nors lankęsi Orinoko deltoje ar domėjęsi vizito kainoms kolegos supras, kad šitas pasiūlymas tikrai geras. Jaučiamės sutaupę, nes knygos ir internetas prognozavo bent dvigubai didesnes kainas, o kitokių būdų turistams pamatyti Orinoko deltą, beveik nėra.
Nauja odisėja prasideda
Tiesa, jau vėliau, plaukdami Orinoko deltos kanalais, matėme tam tikras valtis, kurios plukdydavo daug indėnų. Gali būti, kad tai yra tarsi autobusai, gabenantys indėnus iš deltos kaimelių į Tukupitą ir atgal.
Keliaudami į Orinoko deltą dar kartą, tikriausiai bandytume pasinaudoti ir šiuo transportu, nes tai tikriausiai vienintelis būdas čia keliauti taupiau. Kelių juk nėra, tik vandens kanalai, o tranzuoti žvejų valteles turėtų būti sudėtinga...
Taigi Tukupitoje praleidę dar vieną naktį, ryte susikrauname kuprines ir keliaujame link prieplaukos, kur mūsų jau laukia valtininkas Chose, lydėsiantis du turistus iš Lietuvos artimiausias keturias dienas. Nors vyrukas ir primena vieną personažą iš filmo „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“, tikime, kad kelionė bus įdomi. Neapsirinkame.
Atgal
Šitie vyrukai vadinami piratais ir kelionės knyga siūlo su jais bendrauti atsargiai, o geriau išvis vengti. Tipo, eikit į normalias agentūras ir keliaukit užtikrintai. Vis dėlto, aplankę kelias mieste įsikūrusias turizmo agentūras suprantame, kad jų siūlomi turai po Orinoko deltą pagal savo kainą prilygsta kelionei į mėnulį.
Mokėti mažiausiai 60 JAV dolerių per dieną (vienam žmogui) už tai, kad keliautum su patogia valtimi, žiūrėtum, kaip tau šoka indėnų vaikai ir galėtum nusipirkti suvenyrų? Dėkui, bet ne. Po brangiojo Anchelio krioklio labai norime suspausti savo išlaidas. Tačiau Orinoko deltą irgi labai knieti pamatyti, tad lieka viena išeitis – eiti pas piratus.
Lau lau išbandymai
Nusprendę atidėti kelionės turo paieškas kitai dienai, keliaujame į restoranėlį pavalgyti. Žydrė turi alergiją baltoms staltiesėms, o mūsų pasirinktoje vietoje visi stalai padengti būtent taip. Vis dėlto, meniu žada labai daug, kainos nesikandžioja, tad susirandame mažiausiai baltą staliuką ir susigūžiame dėl netoliese gaudžiančio oro kondicionieriaus.
Šitas civilizacijos išmislas Venesueloje įgyja absurdiškų išraiškų. Jau ne kartą minėjome, kaip tarpmiestiniuose autobusuose žmonės šala kone minusinėje temperatūroje. Tas pats galioja ir kai kuriuose restoranuose, viešbučiuose, interneto kavinėse. Žodžiu, jeigu jau turiu oro kondicionierių, visi turi tai žinoti. Nesvarbu, kad sergu beveik nepagydomu nuolatiniu peršalimu, o mano kavinės lankytojai turi sėdėti prie stalelių su paltais – supraskit, juk aš turiu oro kondicionierių!
Taip šaldydamiesi renkamės vakarienę iš meniu. Valdas nerizikuoja ir lieka prie vištienos „a la plancha“ (kepta ant grilio), o Žydrė, suviliota „Lonely planet“ rekomendacijų, užsisako vietinį pasididžiavimą – lau lau žuvį, kuri turėtų būti įspūdingo skonio, bet iš tikro yra tiesiog žuvis. Ragaujame jos abu, o vėliau beveik sutartinai susiėmę už pilvų, dėl šventos ramybės skubame atgal į viešbutį – kažkodėl lau lau išbandymas mūsų skrandžiams nepasirodė gera idėja.
Įsigyjame turą
Grįžę į viešbutį sutinkame bedantį vyrioką, kuris prisistato esąs Luisas (vėl susigalvotas amerikietiškas vardas), siūlo Orinoko deltos turą ir kiša po nosimi rekomendacijų sąsiuvinį. Taip, taip, jau pasimokėme iš viešbučiuose dirbančių siūlytojų Indijoje, kai senolis mus išmasažavo su deozodoranto buteliuku. Daugiau nereikia.
Atsisveikiname, bet Luisas neatlyžta ir po kelių minučių jau baladoja į mūsų duris. Valdas jas atidaro, o ten greta Luiso dar stovi ir pusnuogis hipis su apvaliais Džono Lennono akiniais. Valdas klausiamai žiūri į bedantį Luisą, tas į susivėlusį hipį, o hipis apskritai nesupranta, kas čia vyksta. Kažkokia nesąmonė.
Netrukus išsiaiškiname, kad hipis – tai turistas iš Čekijos, kuris su savo kompanjonu neseniai grįžo iš Luiso pardavinėjamos kelionės po Orinoko deltą. Kadangi vyrukas kalba tik čekiškai ir šiek tiek supranta rusiškai, tenka žaisti žaidimą: „Atspėk mintį“.
- Plaukei su Luisu?
- Aha.
- Patiko?
- Aha.
- Galėtum rekomenduoti?
- Aha, bet...
- Kas bet?
- (Hipis krenta ant kėdės ir susiima už nugaros)
- Kėdės nepatogios?
- Aha.
- Kas dar?
- (Hipis išskečia rankas, tarsi rodytų, kokią didelę žuvį yra pagavęs)
- Ilga kelionė?
- Aha.
- Gerai, kiek mokėjot?
- Milijoną.
- Milijoną!???!!!
- Aha.
- Ai, milijoną senaisiais bolivarais?
- Aha.
Taip žodis po žodžio išsiklausinėjame esminės informacijos, o vėliau pasirodo ir antrasis čekas, jau kalbantis angliškai. Sužinome, kad pirato Luiso siūloma kelionė trunka tris dienas, per jas aplankomi keli indėnų kaimeliai, džiunglės, plaukiama ne tik dideliais, bet ir mažesniais kanalais, kurie yra daug įdomesni. Žodžiu, čekai padeda mums apsispręsti ir nudžiuginti nekantriai lūkuriuojantį Luisą.
Išsiderime keturių dienų kelionę už 40 JAV dolerių žmogui per dieną, kai į kainą įskaičiuota viskas: nakvynės, gido paslaugos, maistas... Kada nors lankęsi Orinoko deltoje ar domėjęsi vizito kainoms kolegos supras, kad šitas pasiūlymas tikrai geras. Jaučiamės sutaupę, nes knygos ir internetas prognozavo bent dvigubai didesnes kainas, o kitokių būdų turistams pamatyti Orinoko deltą, beveik nėra.
Nauja odisėja prasideda
Tiesa, jau vėliau, plaukdami Orinoko deltos kanalais, matėme tam tikras valtis, kurios plukdydavo daug indėnų. Gali būti, kad tai yra tarsi autobusai, gabenantys indėnus iš deltos kaimelių į Tukupitą ir atgal.
Keliaudami į Orinoko deltą dar kartą, tikriausiai bandytume pasinaudoti ir šiuo transportu, nes tai tikriausiai vienintelis būdas čia keliauti taupiau. Kelių juk nėra, tik vandens kanalai, o tranzuoti žvejų valteles turėtų būti sudėtinga...
Taigi Tukupitoje praleidę dar vieną naktį, ryte susikrauname kuprines ir keliaujame link prieplaukos, kur mūsų jau laukia valtininkas Chose, lydėsiantis du turistus iš Lietuvos artimiausias keturias dienas. Nors vyrukas ir primena vieną personažą iš filmo „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“, tikime, kad kelionė bus įdomi. Neapsirinkame.
Atgal
