Atgal į Bolivaro miestą

Iš Anchelio krioklio grįžtame be didesnių nuotykių. Kelionė pasroviui greitesnė, vietovės jau pažįstamos, tad labiausiai nustebinti sugeba tik mažylis kiaulės, kurmio ir žiurkėno hibridas kapibara, gyvenantis aplankytame indėnų kaimelyje ir labiausiai už viską mėgstantis čiulpti turistų pirštus.

Valdas negali atsidžiaugti kapibara, o Žydrė tuo tarpu apžiūrinėja indėnų rankdarbius. Gražūs tie jų papuošalai - apyrankės iš sėklų, karoliai iš žuvies kaulų, medinės miniatiūrinės valtelės... Gaila, kad kuprinės neguminės, o prieš akis dar bent dešimt mėnesių keliavimo.

Paskutinė naktis Kanaimoje

Grįžę į Kanaimą džiaugiamės išsiderėję papildomą nakvynę. Dabar galime ramiai ištiesti kojas ir pailsėti, nereikia vos išlipus iš valties skubėti į oro uostą ir gaudyti lėktuvus laukuose. Galima čia būtų gyventi ir dar ilgiau, bet yra vienas didelis „bet" - kainos.

Maistas, gėrimai ir visa, ko reikia buičiai, į Kanaimą yra atskraidinama, o tai reiškia, kad prie kiekvieno batono ar vandens butelio pridedamas ir lėktuvo skrydžio antkainis, todėl gyventi čia netgi brangiau nei Karakase.

Paskutinę naktį Kanaimoje praleidžiame draugiškame rate su anglais, venesueliečiais ir mūsų gidu Akusari. Šnekamės apie viską ir niekaip nepaliaujame kvatoti, prisimindami įvairiausius kelionės Venesueloje įspūdžius.

Visi trys anglai susipažino tik kelionės metu. Visi įsigijo „gap year" agentūros turą po Pietų Ameriką ir buvo sujungti į vieną grupę lankantis prie Anchelio krioklio. Maždaug 23-25 metų amžiaus jaunuoliai nusprendė būsimą karjerą ar išsilavinimą šiek tiek atidėti ir pakeliauti.

Mattas netgi ne anglas, o velsietis. Akcentas toks, kad ką nors pasakius, turi atsiprašyti ir dar kartą išklausyti tą frazę. Ir tai ne visada supranti, ką jis norėjo pasakyti, nors kalbame, atrodo, ta pačia anglų kalba.

Mattas nusprendė keliauti, nes vis dar nežino, kuo norėtų tapti. Galvoja grįžęs pabandyti tapti medicinos studentu. Iš visos draugijos jis tyliausias, tačiau kai pradeda kalbėti - neužčiaupsi. Prisislenka arčiau, žiūri tau tiesiai į akis ir... daug kalba. Lieka tik linksėti galva ir bandyti suprasti tą velsietišką akcentą.

Robyn - aukšta aristokratiška mergina, keliauti pradėjusi iškart po studijų ir jau spėjusi aplankyti Kolumbiją. Kaip taikliai pastebi Mattas, ji atrodo, tarsi turėtų arklį. Sunku net paaiškinti, kodėl taip atrodo, bet tai visiška tiesa. Maža to, Robyn moka idealiai pamėgdžioti Anglijos fermerių tarmę, sugeba sulenkti smiliu tik per viršutinį sąnarį ir yra gyviausia draugijos narė.

Trečioji anglė Hannah yra tikra enigma. Visada tyli, tik ko nors paklausta pradeda kalbėti. Kartais verkia. Nuolat puršakliojasi visokiais uodų naikintojais, o kai pradedame ruoštis nakvynei prie Anchelio krioklių, Hannah užima tualetą kokiai valandai ir netgi visiems jau sumigus, vis dar tepa ant veido ir rankų įvairius tepaliukus.

Su mumis vakaroja ir du jauni venesueliečiai iš Bolivaro miesto. Matyt, pakankamai turtingi, nes aplankyti Anchelio krioklį šioje šalyje dėl užkeltų kainų gali tik grietinėlė. Nepaisant to Migelis ir Madgah yra labai draugiški, linksmi ir pakankamai supranta angliškai, kad įsilietų į draugiją.

Na ir draugiją užbaigia mūsų gidas Akusari, vietinis 26 metų indėnas, mokęsis karo akademijoje, vėliau dirbęs gaisrininku, šiuo metu oficialiai parko patrulis, o laisvalaikiu - turistų linksmintojas. Štai ir visa kompanija, su kuria užsibūname net iki trečios valandos nakties ir tik pradėjus giedoti gaidžiams slenkame į kambarius miegoti.

Beveik San Franciskas

Kitą rytą atsisveikinę su naujaisiais draugais skubame ieškoti savo lėktuvo ir vėl sutinkame dvi prancūzes. Kartu su jomis parskrendame į Bolivarą. Šį kartą pilotas laikraščio neskaito, bet turbulencijos taip kerta per skrandį, kad tik antgamtinių jėgų dėka pavyksta nepaaukoti pusryčių dangaus dievams.

Vėl esame Bolivaro mieste, viename gražiausių Venesuelos miestų. Išsidriekęs prie pat Orinoko upės Bolivaras gali pasiūlyti puikius saulėlydžius prie tilto, prekybininkų pilnas gatves, skanius užkandžius (radome netgi ispaniškų spurgų „čiūrų"!) ir gatves, primenančias „Sony Bravia" reklamą su spalvotais kamuoliukais.

Būtent dėl gatvių Bolivaras Valdui kažkodėl asocijuojasi su San Francisku, kuriame jis niekada nebuvo, bet žino, kad ten irgi pilna stačių gatvių ir jaukių senamiesčio namukų. Bolivare labai smagu klaidžioti tomis siauromis gatvelėmis ir skaičiuoti, kiek skirtingų spalvų yra panaudota namams nudažyti.

Viskas būtų puiku, bet Bolivaro miestas turi vieną minusą: senamiestyje gyvenimas baigiasi lygiai šeštą vakaro. Vos saulei nusileidus, kai tikrasis gyvenimas dar tik turėtų prasidėti, gatvėse čia jau beveik nėra žmonių, o prekybininkų staleliai stovi tušti ir aplipę šiukšlėmis. Net sunku patikėti, kaip greitai toks šurmulingas miestas virsta visišku vaiduoklynu ir nepalieka kitos išeities, kaip tik eiti į savo svečių namus.

Čia praleidžiame dar vieną dieną, atsigauname po aktyvios kelionės į Kanaimos nacionalinį angelų parką ir kitą rytą jau lekiame medžioti naujo trofėjaus - Orinoko upės deltos. Turime pasiekti Tukupitos miestą, o tai reiškia, kad visą dieną sugaišime transportuodamiesi ir stebėdami, kaip pro automobilio langą keičiasi Venesuelos kraštovaizdis.

Atgal