Ieškant Angelo: kelionė, pasaldinta vietiniu alumi
Išaušus kitam rytui su dviem vietiniais turistais iš Margaritos salos esame prijungiami prie naujos šurmulingos kompanijos. Iš viso mūsų valtyje bus devyni turistai, gidas, vairininkas ir irkluotojas. Smagi kompanija, nusiteikusi per pusdienį priplaukti prie didžiausio Venesuelos pasididžiavimo – Anchelio krioklio.
Vėl niurnėdami lendame į viščiukiškai geltonas liemenes ir atsiskiriame nuo kranto. Vietos valtyje pakankamai, diena žada būti graži, o prie kompanijos, net ir mėgdami vienišių keliautojų dalią, vis labiau priprantame ir susidraugaujame. Pasirodo, su mumis dar plaukia trys anglai ir dar du venesueliečiai. Gana smagus internacionalas.
Indėniškas alkoholis
Sėdėti reikia ant kietos medinės lentutės, todėl po poros valandų plaukimo jau paskausta tam tikrą kūno dalį. Gerai, kad vairininkas prisišvartuoja nedideliame paplūdimyje ir leidžia mums išsimaudyti bei atsipūsti.
Čia pat sutinkame ir keletą apsinešusių indėnų. Į aplinką jie reaguoja gana atsainiai ir greitai sužinome, kodėl. Gidas, nubėgęs prie jų, netrukus grįžta su nuskeltu kokosu, pilnu kažkokios skystos varškės. Pasirodo, tai vietinis indėnų alus.
Jo skonis, kaip tris dienas purve laikytos mazgotės, todėl mandagiai nugeriame po mini gurkšniuką ir stengdamiesi neatpilti keliame nykščius į viršų – geras birzgalas, tik reikia priprasti. Mūsų aptarnaujantis personalas, regis, jau pripratęs, todėl netrukus iš indėnų įsigyja kokį trilitrį šito alaus ir nešasi į valtį. Ei, išgėrus vairuoti negalima!
Pasirodo, viskas galima ir įmanoma. Netrukus valtis toliau skrodžia Kanaimos nacionalinio parko upes, ties kiekvienu slenksčiu padovanodama mums šaltą bangų dušą. Visi rūbai šlapi, užtai baisiai smagu, kai pavyksta išsisukti nuo didesnės bangos ir išgirsti šviežiai aplietų už nugaros sėdinčių bendrakeleivių dejones.
Kuo arčiau Anchelio esame, tuo sunkesnis tampa mūsų maršrutas. Kartais valtis tiek užstringa tarp akmenų, kad visi puolame bendromis jėgomis ją stumti atgal į pakankamą gylį. Čia pat sukertame ir pietus – porą sumuštinių su sausainiais. Indėniško alaus šį kartą jau atsisakome.
Per džiungles į krioklio baseiną
Metras po metro skinamės kelią į priekį, gėrėdamiesi vis naujomis prieš akis iškylančiomis „tepuy“ formomis. Galiausiai, nuo vienos iš jų pamatome tykštančią įspūdingo aukščio čiurkšlę. Štai ir atvykome į krioklių tėvo karalystę.
Vos išlipę iš valties puolame žingsniuoti į džiungles. Reikia palypėti į kalną, kad pasiektume Anchelio krioklio baseiną, nuo kurio atsiveria patys geriausi krioklio vaizdai. Kelionė džiunglėmis nėra labai lengva, todėl retkarčiais vis pasigirsta kokio skruzdės įkąsto ar nagą nusilaužusio turisto klyksmas.
Mums pasisekė atvykti čia pačioje sezono pradžioje, todėl pasiekus apžvalgos aikštelę nereikia laukti eilėje, kol kiti turistai įsiamžins prie krioklio. Telpame visi ir turime pakankamai laiko ne tik nuotraukoms, bet ir poilsiui. Susirandi pakankamai didelį akmenį, atsiguli aukštelninkas ir žiūri, kaip netoliese iš dangaus beveik tiesiai į tave leidžiasi aukščiausia vandens srovė pasaulyje. Kaifas.
Kiek užsižaidžiame, nes pajudame nuo krioklio jau pradėjus temti. Dar kelios minutės, ir aplink stoja aklina tamsa, o mes vis dar džiunglėse. Gidai specialiai leidžia turistams patiems grybauti miške, ieškant kelio atgal ir tik visiško nuklydimo atveju šūkteli, kad grįžtume atgal.
Išėjus iš miško dar reikia įveikti upelio užtvarą, šokinėjant nuo akmens ant akmens ir stengiantis nenuslysti pasroviui. Po visų šių nuotykių grupė laimingai pasiekia stovyklavietę ir sustingsta iš laimės pamatę, kaip virš laužo sukasi šešios ant iešmų pamautos vištos.
Esame tiek nusikalę, kad net pirmas kartas, kai tenka nakvoti hamakuose, nesutrukdo gerai nusnausti. Tiesa, Valdas kartelį neapskaičiuoja savo hamako pločio ir gana neelegantiškai iš jo išvirsta ant žemės, bet viskas baigiasi laimingai ir gana juokingai.
Prieš užmiegant stogą plauna stiprus lietus, o galvoje zyzia patirti dienos įspūdžiai ir džiaugsmas, kad galiausiai pamatėme Anchelio krioklį. Brangiai kainavo, ilgai truko, bet buvo verta kiekvieno surūdijusio cento.
