Angelo krioklys: informacija norintiems skristi
Kilometro ilgio čiurkšlė, kuri sausuoju sezonu kartais išgaruoja, taip ir nepasiekusi žemės, o drėgnuoju sezonu retai kada išlenda iš debesų uždangos. Sausumos transportu nepasiekiama, gerai įslaptinta Kanaimos nacionaliniame parke, džiunglių ir kalnų upių globoje. Kodėl ten reikėtų trenktis? Ogi todėl, kad paskui savo anūkams galėtum pasakoti, jog matei aukščiausią krioklį pasaulyje.
Pirmiausiai susitarkime dėl pavadinimo, nes šis krioklys jų turi keletą. Daug nesivarginant galima jį vadinti angliškai – Angel fall. Lietuviškai tada turėtų būti Angelo krioklys, bet čia prasideda įdomybės. Krioklys tokį pavadinimą gavo ne dėl savo dieviškumo, o dėl amerikiečių piloto Jimmy Angel kaltės. Tai lyg ir turėtų būti Endželo krioklys. O gal ispaniškai – Anchelio krioklys?
Žodžiu, kaip pavadinsi, taip pagadinsi, nes vietiniams indėnams bet kuris angeliškas variantas nepatiks. Jie jau šimtus metų tą krioklį vadina kitu vardu – Kerekepacupai-meru arba Kerekepacupai-bena.
Krikštatėvio nuotykiai
„Įsivaizduokite, kad aš atvykstu į Londoną pasipelnyti, pamatau Tauerio tiltą ir sakau: pavadinkite jį mano vardu“, - piktinasi mūsų gidas, Kanaimos miestelio gyventojas, Akusari. Bet čia pat pripažįsta, kad jeigu ne nutrūktgalvis pilotas J.Angel, galbūt dar ir dabar vietinė indėnų bendruomenė matytų turistus, kaip savo ausis Kolumbo padovanotame veidrodėlyje.
J.Angelas 1937 metais į dabartinę Kanaimos nacionalinio parko teritoriją atskrido tikrai ne krioklio ieškoti. Jam rūpėjo kiek kiti gamtos turtai, dėl kurių šimtmečius kaip pakvaišę Venesueloje šmirinėjo įvairaus plauko avantiūristai: tai auksas. Jimmy nutupdė savo lėktuvą ant vieno iš keistos formos kalnų, indėnų vadinamų tepuy (stalas). Jie iš tikro primena stalą, tarsi kažkas būtų nupjovęs kalno viršūnę.
Deja, lėktuvo nusileidimas nebuvo sėkmingas ir vėl pakilti nebepavyko. Jimmy su savo žmona ir dviem draugeliais pradėjo klaidžioti ant kalno viršūnės, ieškodami išėjimo ir netikėtai atrado nuo kalno į tikrą bedugnę smengantį Kerekepacupai krioklį.
Po kelias dienas trukusių klaidžiojimų, kompanijai pagaliau pavyko nusikrapštyti nuo kalno ir rasti indėnų bendruomenę, o vėliau pasauliui paskleisti žinią apie neįtikėtino aukščio krioklį Venesuelos džiunglėse. Pasaulis atsidėkodamas suteikė kriokliui Angelo vardą, o turistai sukruto kimšti kuprines ir ruoštis naujo trofėjaus medžioklei. Suveikė „piaras“... :)
Tas kišenių lengvumas
Norėdamas pamatyti Angelo krioklį, neturi didelės veiksmų ir finansinės laisvės. Agentūros naudojasi tuo, kad šis gamtos stebuklas išties sunkiai pasiekiamas, todėl lupa iš turistų gražų pinigėlį ir net nerausta iš gėdos.
Kanaimos miestelis, iš kurio į krioklį išsiunčiamas didžiausias turistų srautas, beveik nepasiekiamas sausumos transportu. Tik sausuoju sezonu jį gali pasiekti galingi visureigiai, todėl pagrindinis atvykimo čia būdas – šešiaviečiai „Cesna“.
Pagrindinis taškas, iš kurio skraidinama į Kanaimą, yra Bolivaro miestas, įsikūręs prie Orinoko upės. Būtent čia finansiškai labiausiai naudinga įsigyti organizuotą turą, nes turizmo agentūrų yra pakankamai ir jų siūlomi kelionės variantai gana kokybiški. Įdomiausia, kad nuvykus tiesiai į Kanaimą ir bandant susišaudyti turą ten, kainuos tik dar brangiau. Taigi čia taupaus individualaus keliavimo dėsniai beveik negalioja.
Sausuoju sezonu paprastai siūlomas vienos dienos turas, per kurį atskrendama iki Kanaimos, papietaujama, tada dar kartą tenka sėsti į lėktuvą, kuris kelis kartus apsuka Auyantepuy kalną, priglaudusį Angelo krioklį. Grįžus į Kanaimą laukia dar kelios pramogos prie mažesnių kriokliukų ir kelionė namo.
Nuo balandžio, kai upėse dėl lietaus prisirenka daugiau vandens ir tampa įmanoma kroklį pasiekti valtimis, pradedami trijų dienų turai: skrydis, mažų kriokliukų džiaugsmai, kelionė valtimi iki Angelo krioklio ir atgal, skrydis namo. Abiem atvejais kaina bus beveik ta pati – apie 1100 bolivarų (kažkur 700 litų) žmogui. Patartina mokėti JAV doleriais arba eurais, nes gausite neblogą keitimo kursą. Nuo birželio iki metų pabaigos, sezonui pasiekus piką, kainos gali keliais šimtais litų padidėti.
Kiaulės plėšikai socialistinės šalies kapitalistai turų operatoriai tikriausiai yra susitarę, nes visi sutartinai diktuoja tas pačias kainas ir kelionės programą. Derėtis galima tik dėl tokių dalykų, kaip papildoma nakvynė Kanaimoje nemokamai.
Kokias turime alternatyvas? Ieškoti, kas pavėžėtų visureigiu iki La Paragua miestelio ir skristi į Kanaimą iš ten – susitaupys keliasdešimt dolerių, nes skrydis bus trumpesnis ir pigesnis. Dar galima bandyti patekti ne į Kanaimą, bet į Kavaką, kuris yra mažesnis, tačiau iš ten irgi rengiamos išvykos prie krioklio. Nesusitaupys nei pinigų, nei laiko.
Taip pat yra tekę iš kelių žmonių girdėti, kad anksčiau kai kurios agentūros darydavo savaitės trekingo žygius iki krioklio per džiungles, tačiau dabar tokių galimybių praktiškai nėra. Kaip ir viskas...
Mūsų pasirinkimas
Kai atvykstame į Bolivaro miestą, tenka šiek tiek paieškoti turizmo agentūrų, nes pačiame mieste biurus turi nedaugelis. Gerai, kad oro uostas visai greta miesto ir taksi iki ten nuveža už kelis bolivarus, o viduje turizmo agentūų tiek, kad suskaičiuoti vienos rankos pirštų neužteks.
Apeiname visas ir suprantame, po kuriomis šunys pakasti. Tik kelios agentūros gali pasiūlyti nakvynę stovyklavietėse priešais krioklį. Kitos siūlo antrą kelionės naktį praleisti pusiaukelėje, o kitą rytą atplaukti prie krioklio, greitai jį apžiūrėti ir mauti atgal. Stovyklavietė prie krioklio turėtų būti nepalyginamai įspūdingesnė.
Pasirenkame vienos agentūros pasiūlymą aplankyti krioklį už 1100 bolivarų, mokėdami JAV doleriais gauname gana palankų šiuo metu 3,5 bolivaro už dolerį keitimo kursą ir dar išsiderame nemokamą papildomą nakvynę Kanaimoje. Į kainą įtrauktas ir maitinimas, tad grubiai skaičiuojant, viena diena kainuos apie 170 litų. Kelionė prasidės jau kitą dieną. Piniginės lengviau atsikvėpia, numetusios nemažai svorio, o mes tikimės, kad kelionė bus verta tų pasakiškų sumų.
