Vėl Venesueloje
Paskutinės dienos Trinidade ir Tobage priminė malonų bėgimą. Grįžome iš Tobago salos į pavojingają valstybės sostinę Port of Spain, iš kurios kasdien nuvykdavome vis į kitą šalies kampą. Taip aplankėme beveik visas dėmesio vertas šalies vietas ir pasukome atgal, Venesuelos link.
Mūsų fotoaparatuose dar tūno dešimtys nuotraukų iš Caroni pelkės, kurioje gyvena skaisčiai raudoni paukščiai ibiai, Valdas vis dar kaifuoja dėl smalos ežero – vieno keisčiausių geologinių darinių žemėje, o iš abiejų mūsų atminties sunkiai išsitrins šių dienų dinozaurus primenantys vėžliai gigantai.
Tačiau judame į priekį naujų horizontų ieškoti ir pirmą kartą per visą šią kelionę patraukiame pietų kryptimi. Net keista: visą mėnesį malėmės pakrantėse, nieko taip dorai ir nepamatydami. Atrodo, jau turėjome pakankamai laiko tapti Venesuelos žinovais, tačiau įspūdžių bagaže – vos vienas urvas su naktiniais paukščiais, delfinai ir keletas pajūrio miestelių.
Metas didesniems atradimams. Norime Venesuelai skirti dar maždaug tris savaites ir per tą laiką pamatyti didžiausią pasaulyje krioklį Salto Angel, Orinoko upės deltą su vietiniais indėnais bei Roraimoje užlipti ant vieno iš keistųjų Venesuelos kalnų, savo forma primenančių stalą.
Todėl energingai judame link kito kelionės tikslo – Bolivaro miesto – kur yra daugiausiai galimybių įsigyti velniškai brangią, tačiau svarbią teisę pamatyti kilometro ilgio vandens čiurkšlę, kurią netikėtai atrado aukso ieškantis amerikietis pilotas Džimis. Taip, turime galvoje Angelo krioklį. Didžiausią krioklį pasaulyje.
