Klaidus kelias į sekmadienio mokyklą
Su anksčiau minėtais belgais susiklijavome iš esmės dėl galimybės kartu nuomotis automobilį keliaujant po Trinidadą ir Tobagą. Vėliau planai kiek pasikeitė, tačiau automobilį mes vis tiek išsinuomavome ir per parą apvažiavome beveik visą Tobago salą.
Tai kuo gi ypatingas šis nuotykis? Visų pirma, dėl britų įtakos šiose salose, kuri sudarė sąlygas atsirasti eismui kaire puse. Didžiojoje Britanijoje buvau tik kartą ir trumpam, todėl atvirkščias eismas tapo gana įdomiu iššūkiu.
Dar pridėkime tai, kad išsinuomavę automobilį iš mūsų nuomojamos sodybos šeimininkės, nusprendėme vykti į kitame salos gale kiekvieną sekmadienį vykstančią „Sunday school“ – pasilinksminimų vakarėlį. Jau sutemę, eismas vyksta kita puse, kelias vingiuotas ir siauras, apsirūkę vietiniai važiuoja kaip pakvaišę... Štai kokia avantiūra.
Slėptis nebėra kur, juk automobilį jau turime (parai kainavo apie 80 litų – pigiausia, ką galima rasti). Laikas bėga, pinigai tiksi, todėl sprendžiant vairuotojo klausimą, pamatęs pabalusio Džimio veide tuštumą, „pasirašau“.
- Bet jeigu vairuosi, negalėsi ten išgerti, - sega kontrolinį šūvį budrioji Džimio draugė Sara.
- Žinau, - užtikrintai atsakau. – Užtai jūs galėsit pasilinksminti į valias.
Misija, regis, nesudėtinga: kuo greičiau priprasti prie atvirkščio vairavimo ypatumų ir nuolat važiuojant vakarine salos pakrante patekti į miestelį Bucco. Žemėlapyje kelias tik vienas, su keliais šalutiniais keliukais. Turėtų būti paprasta.
Gauname baltą „Mitsubishi“ universalą, kurio galinis langas papuoštas užrašu „Too bless to be stressed“ (apytikslis vertimas: „per daug šventas, kad nervinčiausi“). Nenuostabu, bent kiek pažįstant mūsų šeimininkę Margaret nuoroda į dieviškumą yra suprantama.
Bet apie tai papasakosim kitame įraše, o kol kas Margaret sūnus trumpai mane instruktuoja ir tik pabaigoje, lyg tarp kitko, paklausia: „O tu turi vairuotojo pažymėjimą?“. „Aišku, žmogau“, - atsakau, nes tikrai turiu. „Gerai, pagarba, žmogau“, - sumuša dukart kumščiu į krūtinę vyrukas ir atiduoda raktelius.
Perinčio vėžlio greičiu pradedame judėti sekmadieninio pasilinksminimo link, dar nenujausdami, kas laukia. O laukia keliasdešimt serpantinų siaurame kelyje, tikintis, kad iš priekio neišlįs jokia mašina ar grupelė pėsčiųjų – jiems paprasčiausiai čia nebūtų vietos. Laimei, į kelią lenda tik potencialūs savižudžiai šuniukai, vis dar turintis pakankamai proto, kad laiku pabėgtų iš po ratų.
Visą laiką pakrante... Taip ir važiuojame, vis labiau atsipalaidavę ir pasitikintys savimi – juk kelias tik vienas. Perlaužinėju prie eismo kaire puse įpratusias smegenis (8 metų aktyvaus vairavimo praktika!), įtikinėju save, kad važiuoti „prieš eismą“ yra gerai, o Žydrė sėdi sau neįprastoje vairuotojo kėdėje ir stebi žemėlapį.
Viskas gerai. Posūkis į kairę, dabar laikomės kairės, dabar šiek tiek dešiniau. Štai ir pasiekėme antrą didžiausią Tobago salos miestą Plymutą! Nuo jo iki Bucco vos keli kilometrai. Apskritai, šioje saloje viskas yra greta: jos ilgis yra keliasdešimt, o plotis – vos penkiolika kilometrų.
Mieste jau gaunu daugiau streso, nes tenka rinktis juostas prie šviesoforų, nesupainioti greitėjimo juostų su lėtėjimo juostomis ir dar sekti kelio ženklus. Žydrė irgi šauniai darbuojasi, tačiau po kito posūkio mūsų veidai ištįsta – vienas iš ypač retų šioje saloje kelio ženklų aiškina, kad iki Speisaido liko apie 40 kilometrų.
Ką tai reiškia? Užuot važiavę vakarine pakrante, mes kažkurioje vietoje neteisingai pasukome, kirtome salą skersai ir dabar jau vykstame atgal, tačiau jau rytine pakrante. Rupūžėle mieliausioji! Staigiai sustojam, įsmeigiam akis į žemėlapį, negalėdami patikėti ką tik matytu vaizdu ir galiausiai randame dabartinę savo buvimo vietą. Gerai, kad nuo čia iki Bucco irgi gana netoli (juk sakiau, viskas čia šalia), tad gręžiamės ir lekiame atgal šiek tiek kitu keliu.
Dar pusvalandis kiek lengvesnių klajonių ir mes jau Bucco. Šitas miestelis neturi net normalaus paplūdimio, tačiau vietiniai vis dėlto rado būdą, kaip pasipelnyti iš turistų – sukūrė „Sunday school“ vakarėlį, vykstantį kiekvieną sekmadienį.
Istorijos siūlą galima vynioti toliau, tačiau dabar tiesiog pasakysiu, kad šis vakarėlis yra niekuo nesusijęs su sekmadienio mokyklėlėmis, kuriose žinių prieš mišias semiasi Tobago kaimų vaikai. Tai turistams skirta atrakcija, kurios metu visas miestelis dirba jiems. Už labai didelius pinigus.
Gatvės prekeiviai už mažiausią niekutį reikalauja bent dešimties litų, o jei kišenėje nėra bent trisdešmties litukų ekvivalento vietiniais doleriais, greičiausiai negausi net sumuštinio, kai paprastai už 20 litų du žmonės čia pavalgo net brangesnėse vietose.
Turistai į Bucco sekmadieniais suvažiuoja automobiliais, pilni autobusai jų atvyksta iš kruizinių laivų, todėl nenuostabu, kad sekmadienio mokyklos metu turistų koncentracija saloje yra didžiausia. Manau, jau pasakyta pakankamai, kad alergiją turistinėms vietoms turintys skaitytojai griebtųsi už galvos. Taip darėme ir mes.
Nusprendę palaukti vakarėlio akcento – plieno indus primenančiais instrumentais atliekamos muzikos – ieškome pigiausio maisto. Randame tik kelis litus kainuojančios, prieskoniais sugadintos vištienos su bulvytėmis, o mūsų draugai vegetarai neranda iš esmės nieko. Galiausiai išgirstame plieno skambesį. Eime pažiūrėti.
Vaizdelis tragikomiškas. Geltonais marškinėliais pasipuošę vyrukai barškindami plieninius instrumentus (nacionalinis Trinidado ir Tobago paveldas), akomponuoja iš sintezatoriaus skambančiai havajietiškai muzikėlei, o būrys turistų juos fotografuoja. Visa tai vyksta labai uždaroje erdvėje, tarp vyrų ir moterų tualetų. Aplinkui slankioja benamiai rastamanai, kaulijantys iš atokesnių turistų pinigų.
Penkios minutės ir gana. Daugiau nebegalime: jaučiamės išdurti, išmaudyti ir šiek tiek pažeminti to pigaus, netikro reginio. Pirminiai planai čia praleisti visą linksmybių kupiną naktį čia pat miršta ir reinkarnuojasi į troškimą kuo greičiau mauti namo.
Važiuojame dar lėčiau ir akylai apžvelgiame kiekvieną pasipainiojusį šunkelį. Likimas kelio ženklų vėl gaili, todėl netrukus tenka priimti keletą sprendimų – spėjimų ir jie pasiteisina. Kai netrukus pasijutę neramiai sustojame prie vietinio rastamano paklausti, ar važiuojame teisingai, išgirstame atsakymą, jog esame prie Skarborou. Vėl kitoje salos pusėje!!!
Žemėlapis bevertis, vietinių gyventojų aiškinimai – irgi, tad tenka pasikliauti intuicija, kuri šiuo atveju tampa geriausia pagalbininke ir netrukus akyse pradeda šmėkščioti jau matyti vaizdai. Taip po šešių valandų kelionės mažutėje kalnuotoje saloje galiausiai pasiekiame savo sodybą. Daugiau čia naktį niekada nevairuosiu.
Valdas
