Mūsų kompanija
Abu belgai - jauni, kelionlige jau kelerius metus sergantys žmonės. Kelionės yra jų gyvenimo būdas, o visas likęs gyvenimas sukasi tam, kad būtų galima joms užsidirbti. Todėl abu kolegos, grįžę į Belgiją, stengiasi susirasti trumpalaikių darbų, kartais plušėdami kone kiaurą parą. Taip per trumpą kelių savaičių laikotarpį Belgijoje galima užsidirbti tiek, kad užtektų kelių mėnesių kelionei.
Džimis
Džimio mėgstamiausias darbas - DJ‘aus pultas klubuose ir keliuose baruose. Jis iki kaulų smegenų pasinėręs į reggie kultūrą, augina plaukus ir netgi turi vieną „dredą". Dėl to jis sulaukia daug dėmesio iš vietinių, kurie dažnai baksnoja į tą suveltų plaukų virvę ir pagarbiai kelia nykščius į viršų: „Ye, man!"
Sara sako, kad Džimis kolekcionuoja... viską. Panašu į tiesą - kartais jis nusilupa popierėlį nuo alaus butelio, kartais pasičiumpa kokį virvagalį ir grūda į kuprinę. Tai kita jo aistra, kurią jis įvardija „daiktų likimo keitėju" (angliškai skamba geriau: „The Redestinator"). Džimis iš visokių daiktų ir šiukšlių vėliau „daro meną", juos visaip lipdydamas ir suteikdamas naują prasmę. Valdui jis jau pasižadėjo padaryti girliandą iš plastmasinių kiaulių taupyklių. Todėl jo nuomone, Džimis yra geras, tikrai geras žmogus.
Džimis turi dvidešimties metų senumo „Volkswagen" autobusiuką, kuriame vežiojasi įvairiausio šlamšto savo meno kūriniams. Ten tiek daug visokių laidų ir metalo, kad kartais į festivalius jį įleidžia nemokamai, kaip scenos darbuotoją. Apsauga, pamačiusi autobusiuką, patiki.
Būtent su savo trantu Džimis jau kitais metais planuoja kelti sparnus link Lietuvos. Jei ne mes, niekada tikriausiai nebūtų to sugalvojęs, tačiau po kelių vakarų, praleistų kalbantis apie įvairius dalykus, Lietuva tapo kone Džimio svajonių šalimi. Sakė, lauksiąs, kol mes sugrįšime, o tada kartu su Sara sės į savo liaudies vežimą ir kreips ienas Pabaltijo link.
Sara
Pamatęs Sarą, iš karto įsiminsi - tai nedidelė raudonplaukė, mėgstanti rytietiškus rūbus ir aksesuarus. Plačios suknios arba ties blauzdomis surauktos kelnės, nutįsęs salotinis krepšys ir žali marškinėliai su ateiviukais - tai Saros stilius.
Turėti tokį žmogų kompanijoje tikra laimė. Ji visada atidžiai peržiūri restoranų sąskaitas ir dažniausiai randa jose klaidų. Ji kartais randa geriausius nakvynės pasiūlymus, o galintį suteikti informacijos žmogų iškvočia tiek, kad tampa aiškūs atsakymai į visus egzistencinius klausimus.
Sara mėgsta planuoti, numatyti veiksmus į priekį, laikytis biudžeto rėmų ir atkakliai siekti tikslo. Kai matai greta jos atsipalaidavusį ir improvizuojantį Džimį, prisimeni posakį apie viena kitą traukiančias priešingybes.
Tai pirmoji jų bendra kelionė, per kurią gludinami požiūrio kampai ir randama arba nerandama keliavimo kartu galimybė. Atrodo, porelei sekasi tikrai neblogai.
Mūsų keliai išsiskyrė viešnagės Kastaroje pabaigoje, kai jie nusprendė gauti nardymo licenciją kitame Tobago mietse Speisaide, o mes planavome patraukti atgal į Trinidadą. Tikimės, kad su Džimiu ir Sara dar tikrai susitiksime.
Tobis
Šitas gyvulys į mūsų draugiją įsirašė ne iš karto. Pirmą vakarą jo nematėme išvis, antrąjį jis trumpam pasirodė Saros akyse, o trečiąjį jau nesitraukė nuo Valdo kojų. Tai jaunas šuva, blizgančiu rudu kailiu ir baltomis letenėlėmis bei uodegos galiuku.
Tokį vardą jam suteikėme Tobago garbei ir Tobis buvo tikrai tuo patenkintas. Kiekvieną pasitaikiusią progą jis stengėsi išnaudoti žaidimams, o kartais bandydavo pamylėti kurio nors iš mūsų ranką ar koją.
Kai tik mūsų virtuvėje pasklisdavo maisto kvapas, Tobis imdavo loti, taip bandydamas pateisinti kiemsargio vardą ir leisdamas mums suprasti, kad jis irgi nusipelnė maisto. Jei tuo metu jo kelyje pasitaikydavo katė, jai gerokai kliūdavo nuo kiemsargio Tobio, besistengiančio užsidirbti vakarienę.
Kaip ir kiekvienas jaunas šuo, kartais žaisdamas savo pasikandžiojimo žaidimus jis persistengdavo ir šiek tiek sužeisdavo rankų odą, tačiau jo begalinis džiaugsmas labai praskaidrino Tobage patirtus įspūdžius. Atsisveikinimo dieną Tobis buvo liūdnas ir lydėjo mus iki pat pagrindinio kelio.
Fauna ir flora
Kartu su mumis Tobago pakrantės miestelyje Kastaroje gyveno ir gausybė gyvūnijos. Medžiuose tupinčios vištos ir kiaurą naktį staugiantys gaidžiai jau tapo kasdienybe ir Venesueloje. Tobage jų buvo dar daugiau, o kartais aplink mūsų nuomuojamus namus dar sukinėdavosi ir ožkų porelė, kuri apgrauždavo mūsų kiemo medelius.
Negalime pamiršti ir dviejų katinų. Viena buvo tikroji mūsų namų šeimininkė (beje, dar ir nėščia), todėl rytais prikeldavo atkakliu maisto prašančiu kniaukimu. Kitas buvo kiek drovesnis, tačiau visada pirmas prie puodelio su maistu. Kai vieną naktį uždarėme langą, palikę pirmąją katę lauke, ji taip įsižeidė, kad paskutinę viešnagės dieną jos jau nebematėme.
Dar teko stebėti medžiojantį driežiuką. Ant sienos nutūpus stambiam į mutavusį žiogą panašiam sutvėrimui, greta iš sienos plyšio išlindo vikrus driežiukas ir prisėlinęs kalė žiogui liežuviu, bet neapskaičiavo svorio santykių. Mutantą šitas smūgis tik vos sujudino, tad driežiukas, pamatęs, kad susidūrė ne su tos svorio kategorijos patiekalu, netrukus vėl dingo sienoje.
Tuo tarpu paplūdimyje mus lankydavo vietinės vištos. Valdo kojos joms atrodydavo panašios į maistą, todėl kartkartėmis baksnodavo jas snapu. Tai Valdui būdavo kiek netikėta.
Netoli nuo mūsų krepšių paplūdimyje kartkartėmis nusirisdavo prisirpęs mango vaisius. Paplūdimio „gelbėtojas" pakeldavo jį (jei mes nespėdavom anksčiau) ir prinešdavo mums. „Ready to eat" („jau galima valgyti"), - pasakydavo įteikdamas.
Tokie pat mango vaisiai derėjo ir mūsų nuomojamo namo kieme, tik buvo dar žali ir kol kas dar ne „ready to eat".
Mergaitė
Vakarais dvi vietinio kaimo komandos žaisdavo futbolą. Šviesiai žaliais marškinėliais pasipuošusi jaunesnioji komanda, tamsiai žaliais - kaimo senbuviai.
Varžybas susirinkdavo žiūrėti apie penkiasdešimt sirgalių - šeimos nariai, kaimynai ir pažįstami bei neturintys ką veikti keli priklydę „baltieji". Tarp jų ir mes.
Valdas su fotoaparatu gainiojosi dredais mostaguojančius juodukus, kurie savo ruožtu gainiojosi kamuolį.
Prie Žydrės prisėlino juodukė mažylė, vardu Fėt. Futbolas jai rūpėjo mažiau už tai, kokios spalvos yra Žydrės oda. „Mano plaukų segtukas rausvas, tavo palaidinukė geltona. Aš esu ruda, o tu esi... rausva? Ne... ledų spalvos", - nusprendė mažylė.
Grįžus Valdui, mažoji Fėt panoro būti nufotografuota. „Aš žvaigždė", - konstatavo, Valdui atlikus trumpą fotosesiją. Ji taip pat greitai tapo mūsų drauge.
O mes kartu su Džimiu ir Sara taip ir gyvenome greta visų tų mielų paplūdimio dūšelių, giedančių, lojančių, mekenančių, zyziančių ir geliančių, kniaukiančių ir skraidančių. Tikros atostogos egzotiškame kaime.
Žydrė ir Valdas
