Lietuvių išsilaipinimas Trinidade
Vėjuotą ir lietingą trečiadienį jungtinis lietuvių, belgų, vokiečių ir kitų šalių atstovų desantas nedideliame laivelyje mojavo tolstantiems Venesuelos krantams. Kelionė nebuvo lengva - vos susidūrus su atvira jūra ne vieną keliautoją pakirto klastinga jūros liga.
Prieš tai dvi dienas praleidome Venesuelos uostamiestyje Guirijoje, laukdami trečiadienio - vienintelės dienos per savaitę, kai atvyksta keltas, galintis nugabenti į Trinidadą už beprotiškus pinigus.
Tas keltas yra tik vienas, taigi sėkmingai naudojasi monopoliu ir per pastaruosius metus padvigubino bilietų kainas. Keliautojai skundžiasi, grieža dantimis, bet paprasčiausiai neturi kitos galimybės ir privalo mokėti kelis šimtus litų už kelionę ten ir atgal.
Finansinė kvailystė
Tai vienas brangiausių pirkinių šios kelionės metu, tačiau labai norime pamatyti tas šalis, todėl ryžtamės. Kita vertus, nebeturime išeities - Venesueloje taip ir nesusitarėme su bankomatais, doleriai jau baigėsi, kratėmės iki Guirijos visą dieną, tad nesinori gaišti laiko apgręžiant ietis atgal.
Dabar keli žodžiai apie Venesuelos finansinę kvailystę, kurią jau kelis kartus minėjome ankstesniuose įrašuose. Jau žinote, kad juodojoje rinkoje bolivaras dvigubai pigesnis, todėl jei turi grynųjų dolerių ar eurų, be jokių problemų viešbučiuose, taksi ar tiesiog gatvėje gali pasinaudti nuodėmingais siūlymais.
Tačiau įsivaizduokime sąžiningą kelionę. Jeigu atvykstu turėdamas dolerių, galiu juos išsikeisti tik keliose vietose, tarkime, oro uosto keitykloje. Tokiu atveju gausiu apie du bolivarus už dolerį, kai prie tos pačios keityklos stovinčio vyruko pasiūlymas siekia tris bolivarus. Kai sėsiu į taksi, iš taksisto gausiu keturis bolivarus už dolerį, o kitur šalyje kaina dažniausiai sieks 3,5 bolivaro.
Jei vis dar noriu būti sąžiningas, turiu šioje vietoje keistis praktiškai visus turimus dolerius, nes daugiau šalyje beveik nebus galimybės tai padaryti - bankų čia daug, bet keitimais neužsiima niekas. Todėl jeigu mano pinigai baigėsi, turiu grynintis juos banke tik nuo kreditinės kortelės sąskaitos. Juk 99 procentai bankomatų pinigais nesispjaudo ir mūsų korteles ignoruoja.
Dar blogiau, jei kelionės po Venesuelą pabaigoje man lieka pinigų. Būtų geras gyvenimas - atsivežu dolerių, keičiu juos juodojoje rinkoje geru kursu, o vėliau nuėjęs į banką keičiu atgal į dolerius jau oficialiu kursu. Šitaip per porą valandų būtų galima savo šimtą dolerių padidinti iki tūkstančio ir bankai nuo to saugosi, neteikdami jokių keitimo paslaugų.
Žodžiu, man liko keturi šimtai bolivarų, kurių negaliu keisti atgal į dolerius. Net juodosios rinkos vertelgos šiuo atveju jau nebėra tokie draugiški ir bėga tolyn - dolerių taip lengvai niekas nenori atiduoti atgal. Taigi esu priverstas vežtis juos į kitą šalį, kur... niekas nenorės jų keisti, nes bolivarai niekam nepatinka. Sveikinu - mano piniginėje liko keletas brangių, tačiau beverčių popierėlių.
Penkios valandos pykinimo
Nelabai sėkmingai pamėginę išlįsti iš tos pinigų mėsmalės, likome su keliomis šimtinėmis, džiaugdamiesi, kad dar teks sugrįžti į Venesuelą ir galėsime jas išleisti. Pirkdami kelto bilietus taip pat atidavėme ir visus turėtus dolerius. Istorija paprasta: čia irgi oficialiai veikia juodasis kursas.
Pirkdamas bilietą į Trinidadą, turi pirkti bilietą ir atgal, kitaip teks įrodyti Migracijos tarnybai, kad nesi koks nors bedievis, kuris bandys negrįžti ir likti ten (lyg būtų ko). Todėl skaičiuokime visos kelionės kainą. Bolivarais šis malonumas atsieis 800 (oficialiu kursu apie 800 litų), doleriais - 170 (apie 350 litų). Tai ką gi daro turistas, susidūręs su tokia situacija? Ogi traukia visus likusius dolerius ir kloja ant stalo.
Baisiausia, kad patekus į keltą sunku suvokti, už ką tie pinigai buvo sumokėti. Tai nedidelis laivelis, kuriame telpa apie penkiasdešimt žmonių, neskaitant šuns, kuris lakstė uoste ir labai norėjo būti paimtas į bagažą, bet tikriausiai nebuvo paimtas. Šiokio tokio komforto būta - ir kėdės minkštos, ir vanduo, kava bei sultys pilstomos nemokamai, ir muzika viršuje ant denio groja.
Tad ir toliau džiaugiamės banguojančiu gyvenimu, stebėdami kairėje vis tolstančią Venesuelos žemės juostą. Saulei nusileidus juosta dingsta ir prasideda rimtas bangų išbandymas. Žmonės kurį laiką linksmai klykauja, griuvinėdami tarp praėjimų ar žaidžia banglentininkus, norėdami kuo ilgiau išsilaikyti ant kojų laivo denyje.
Greitai žaidimai baigiasi, nes bangavimas vis stiprėja. Tualetą nugula pirmosios jūros ligos aukos. Atsparesnieji Karibų jūros piratai tuo tarpu stengiasi įgyti horzontalią padėtį, nes tai bene vienintelis būdas, leidžiantis išvengti ar bent jau atitolinti žuvyčių šėrimo ritualą.
Kol mūsų kompanjonė Sara kovoja su šia klastinga liga ir tikrai jaučiasi nekaip, paliekame ją su Džimiu ir svyruojame aukštyn į denį, kur netikėtai pavyksta atrasti dar vieną kovos su jūrlige vaistą - reikia tvirtai įsikabinti į laivo bortą ir stebėti bangas. Tada kažkaip lengviau nuspėti, į kurią pusę jos pakreips laivą, be to, veidą aptaško sūrūs purslai, mintis prablaško vėjas ir skrandžiui tampa kiek lengviau.
Taip įsikabinę į bortą prastovime likusias tris kelionės valandas ir su palengvėjimu atsidūstame, pamatę Trinidado žiburius. Patenkame įlankon, todėl ir bangavimas sumažėja. Išgyvenom. Matyt, ir kiti jaučiasi panašiai, nes apačioje šurmulys vis didėja, o ant denio kopia vis daugiau jėgas atgavusių ir skrandžio turinį išsaugojusių jūros vilkų.
Išsilaipinimas Trinidade pavyksta. Tačiau tai - tik nedidelė būsimų nuotykių preliudija.
Valdas
